Lietuviai Aleksandrą Karolį Kuršių laiko pirmuoju lietuviu, apie kurio apsilankymą Amerikos žemyne, turima duomenų. 1659 metų birželį atplaukęs į olandų kolonistų Manhatano saloje įkurtą Naująjį Amsterdamą (dabartinį New Yorką), Kuršius tapo pirmuoju šio miesto lotynų kalbos mokytoju ir pirmuoju gydytoju. Šaltiniai mini, jog Kuršius buvo pasamdytas su 500 florinų alga, jam taip pat buvo paskirta 100 florinų prekėms, kurias jis gavo atvykęs į vietą. Be to, jis gavo sodui ir darbui patogios žemės sklypą dabartiniame Manhatane ir galimybę mokyti privačiai. Taip pat žinoma, jog mokytojauti lietuviui ilgai neteko. Rašoma, jog, 1661 metais kilus ginčui dėl algos dydžio, Kuršius paliko Naujojo pasaulio krantus ir sugrįžo į Europą.
Kokio ginčo dėl atlyginimo būta rašoma 1898 metais New Yorko leidyklos „The Knickerbocker Press“ išleistoje Emmos van Vechten knygoje Early Schools and Schoolmasters of New Amsterdam (Pirmosios Naujojo Amsterdamo mokyklos ir jų vadovai). Autorė rašo, jog 1659 metais bendrovei “The West India Company” pasamdžius mokytoją su bloga lemiančiu ar pretenzingu[1] vardu Alexander Carolus Curtius, jam burmistrai iš miesto iždo paskyrė tikrai patenkinamą algą – pasak vienų šaltinių, 200, kitų – 500 guldenų, 50 guldenų išmokant iš anksto. Van Vechten taip pat patvirtina Kuršį gavus 100 florinų sumą prekėms įsigyti ir rašo, jog lyg to dar būtų negana, jam buvo duotas namas su sodu ir suteikta teisė verstis medicina.
Kuršiui vis skundžiantis pernelyg mažu atlyginimu, mokyklos direktorius ir miesto valdžia sutinka lietuviui papildomai už kiekvieną mokinį kas ketvirtį mokėti 6 guldenus. Pasak autorės, Kuršiaus godumui nebuvo galo. Kitais mokslo metais jis iš kelių savo mokinių paprašė visos bebro odos, kainuojančios mažiausiai po 8 guldenus. Tai sužinoję miesto burmistrai, vieneriems metams sumažino sulygtą Kuršiaus algą.
Tačiau nepasitenkinimas lotynų kalbos mokytoju slypėjo ir kitur. Van Vechten rašo, jog nors Kuršius į Naująjį Amsterdamą atvyko su puikia išsimokslinusio žmogaus reputacija, gerai išmanydamas mirusias klasikines kalbas, tačiau pedagogas jis buvo nelabai vykęs. Jam ypač sunkiai sekėsi suvaldyti mokyklą lankiusius mokinius. Berniukų tėvai nepritarė Kuršiaus mokymui lazda ir bausmėmis, skųsdamiesi direktoriui apie „šį „nuostabų“ mokytoją, kuris reikalauja viso bebro odos, bet nesugeba įvesti tvarkos [klasėje]“. Pasak van Vechten, išlikusiame Kuršiaus pasiteisinime teigiama, jog jis negali suvaldyti savo mokinių, nes „jo rankos surištos – kai kurie mokinių tėvai draudžia bausti jų vaikus“.
Netrukus paaiškėjo, jog mokinių lotynų kalbos žinios nepatenkino nei tėvų, nei miesto valdžios, todėl Kuršiui nieko kito neliko daryti, kaip tik sugrįžti į Europą, kur 1662 metais Leideno universitete (Nyderlandai) jis apgynė disertaciją apie akmenis inkstuose ir šlapimo pūslėje.
Nepaisant to, minint 200-ąsias JAV nepriklausomybės metines, 1976 metais ant Niujorko akcijų biržos pastato, stovinčio buvusioje mokyklos, kurioje dirbo lietuvis, vietoje, buvo atidengta Kuršiaus pagerbimo lenta.
[1] Autorė vartoja žodį „portentous“, kuris reiškia tiek nelaimę pranašaujantį, tiek išpūstą, pretenzingą, pompastišką.