Užrašai apie lipdukus radinio iš XIX a. akivaizdoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė


1888/1889 metų moksleivio knygelė, LNMMB, RKRS, F30, apr.1-2206, p. 88.

Mano rankose – 1888/1889 metų moksleivio knygelė, kurią dabar vadintume „darbo kalendoriumi“. Jos savininkas – keturiolikmetis berniukas, Vilniaus II berniukų gimnazijos moksleivis,  1889 m. balandžio 7 dieną persikėlęs gyventi į Vilnių iš tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo. Namie jį vadino Slava, o mes jį pažįstame kaip dailininką Mstislavą Dobužinskį (1875–1957).

Lipdukus aptikau minėtos knygelės 88 puslapyje. Dvi trapios dažų plėvelės – nevaikiško ir net ne paaugliško siužeto: nurudusia aukso imitacija ir ryškiu raudoniu spalvintas popiežiaus herbas ir monochrominis vaizdelis su kaimo bažnytėle ir vienišu jos lankytoju. Šalia lipdukų nupiešti du karikatūriški veidai, greičiausiai gimnazijos mokytojų. Mokytojų ir gimnazistų šaržai, anot Dobužinskio biografo Genadijaus Čugunovo, ir buvo Dobužinskio-dailininko karjeros pradžia.

Lipdukų rūšis jau išnyko arba yra labai reta – tai nuo slidaus popierinio paviršiaus vandenyje atsiklijuojantis dažų sluoksnis ar spalvota plėvelė su paveikslėliu, skirta perkelti ant kito paviršiaus. Tokie lipdukai sovietmečiu buvo tikra retenybė, atkeliaudavusi iš Vakarų Europos, dažniausiai per Lenkiją. Pamenu, kaip švelniai juos reikėdavo glostyti ir teliuškuoti šiltame vandenyje, kartais pridėti muilo, kad geriau atliptų, jokiu būdu neperlaikyti, nes suskilinės ir sutrupės vandenyje dar nespėjus išimti. Po sėkmingo atlipdymo – atidžiai ir kruopščiai paguldyti ant numatyto paviršiaus, šiukštu nespausti, kad neįplyštų – dažų plėvelė prilimpa pati. Visą gyvenimą tikėjau, kad lipdukai, o ypač šie, trapieji, yra XX a. 8 dešimtmečio gaminys, todėl radybos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje privertė nustebti.