Bibliotekos tinklaraščiai

„Manėm, kad greit grįšim“ – jau ir angliškai

Džiaugiamės mielos kolegės, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Dalios Cidzikaitės darbo vaisiais: populiarioji knyga „Manėm, kad greit grįšim“ pagaliau išėjo ir anglų kalba! Angliškas knygos, kurią Dalia parengė su bendraautorėmis Dalia Stakyte Anysiene Laima Petrauskaite VanderStoep, leidimas skirtas daug platesniam skaitytojų ratui – užsienio skaitytojams ir ypač pabėgėlių duonos ragavusių JAV lietuvių vaikams ir vaikaičiams, kurių nemaža dalis šiandien jau sunkiai ar visiškai nesupranta lietuviškai.

Daugiau apie naująjį knygos leidimą >> 

Skelbta Lituanikos skyrius

Lietuvių skrydį per Atlantą prisimenant

Dokumentus įdomu skaityti: matai aiškią (ar kreivoką…) rašyseną, įžiūri antspaudus, vandens ženklus – atrodytų, gali akimirkai gyventi ta epocha. Su fotografijomis sudėtingiau.
1933 nežinomas žmogus pabaigė formuoti foto labumą. Gana didelį, kietais mediniais viršeliais įrištą. Titulinį lapą papuošė dviejų vyrų nuotraukos, Trispalvė, Vytis ir užrašas „1933 N.Y. Kaunas“, „Darius Girėnas“. Gretimame lape – jau plačiau: „Pirmas didviryškas skridimas. Neu-York Kaunas“.
Nuotraukos sudėtos, sakytume – atvirkščia tvarka. Pirmiausiai lakūnų laidotuvės, po to – pasiruošimas skrydžiui ir jaunystė. Atrodytų, stovime Vokietijoje: aplink minios žmonių, zuja fotografai, vėjyje plaikstosi vėliavos, lakūnų procesija neša didvyrių karstus. Kartu su miniomis, paskui JAV vėliava uždengtus karstus keliaujame keliais, stengdamiesi neužkliudyti išrikiuotų garbės sargybinių.
Ir iškart persikeliame į Lietuvą, į Kauną. Gatvėse – garbės sargyba, tūkstančiai žmonių … ir kapinės. Sudėti vainikai, sakomos kalbos, paskutiniam žygiui nešami lakūnų pelnyti ordinai.
Tuomet grįžtam praeitin, kur jauni besišypsantys lakūnai įsiamžinę prie lėktuvų. Vėliau – jau pasiruošimas skrydžiui, susitikimai su Lietuvos atstovybės darbuotojais, rėmėjais, rėmėjais, netgi voko Nr. 106 (adresatas: „President Antanas Smetona, Kaunas, Lithuania, Europe“) nuotrauka.
Dabar šis albumas – unikalus praeities liudijimas, galimybė pamatyti S. Darių ir S. Girėną to meto žmogaus (istorijoje likusio nežinomu) akimis.
Atidžiau susipažinti su albumu ir kitais Stepono Dariaus ir Stasio Girėno rankraščių fondo (F151) dokumentais galima Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje.

Parengė Vytautas Smilgevičius

Skelbta Retų knygų ir rankraščių skyrius

Birutė Ciplijauskaitė: aistra kalboms ir mokslininkės gyvenimas

Gabrielė Gedo


,,Dvidešimt dviejų kalbų išmanymas parodo svarbą, tikrą šios puikios ir nepamirštamos moters svarbą“, – taip baigiasi Ispanijos laikraščio ,,El país“ pranešimas, kad birželį mirė išeivijos lietuvė Birutė Ciplijauskaitė.

Ciplijauskaitė, pasaulinio lygio ispanų literatūros specialistė, gimė Kaune 1929 m. Su mama ir seserimis pabėgo į Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą. (Jos tėvas jau buvo miręs prieš metus, kai jai tebuvo 13 ar 14 metų.) Vokietijoje Ciplijauskaitei teko dirbti ginklų fabrike iki pat karo pabaigos. Po karo mokėsi Tiubingeno lietuvių gimnazijoje, kurioje Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo vienas iš jos mokytojų. Jis, kaip kiti Ciplijauskaitės mokytojai, pastebėjo, kokia gabi mokinė ji buvo, ypač kalbų srityje. Paskui studijavo Tiubingeno vertėjų aukštojoje mokykloje, kur išmoko prancūzų kalbą. 1949 m. Ciplijauskaitei teko su seserimi keliauti į Kanadą, kur ji dirbo tarnaite. Po vienerių metų, išmokusi anglų kalbą ir laimėjusi konkursą, tapo sekretore. Tuo metu ji taip pat tęsė savo studijas Monrealio universitete. Dar Lietuvoje Ciplijauskaitei labai gerai sekėsi muzika, tad svarstė, ar ją ir studijuoti, bet pagaliau nutarė tęsti kalbų studijas. Vėliau, keliaudama po Prancūziją, užsuko į Ispaniją paklausyti kelių paskaitų. Ten susižavėjo ispanų kalba, literatūra ir kultūra. Persikrausčiusi į JAV 1957 m., Ciplijauskaitė parašė ir apgynė ispanų literatūros disertaciją tuometinių poetų vienišumo tema Bryn Mawr College ir pradėjo dėstyti ispanų literatūrą Madisono universitete, kur ji tapo profesore (,,full professor“) ir pasiliko daugeliui metų. Po penkerių metų profesorės vietoje ji tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo suteiktas universiteto prestižinis John Bascom įvertinimas. Skaitė paskaitas tiek kituose JAV universitetuose, tiek visame pasaulyje.

Nors daugiausia nagrinėjo ispanų literatūrą, Ciplijauskaitė niekada neužmiršo savo lietuviškų šaknų. Ji vertė lietuviškus eilėraščius į ispanų ir prancūzų kalbas, kad daugiau pasaulio žmonių galėtų susipažinti su lietuvių literatūra. Taip pat vertė ispanų ir katalonų kalbų kūrinius į lietuvių kalbą. Jai labai rūpėjo ir moterų pasiekimai, tad gilinosi į moterų rašytojų veiklą ir apie jas rašė. Rėmė studentus: kiekvienais metais sumokėdavo už Vytauto Didžiojo studento/ės ispanų kalbos kursus Ispanijoje ir įkūrė Lietuvos istorijos doktorantūros studentams stipendiją. Apskritai, labai mėgo keliauti po pasaulį, vis mokėsi ir tobulėjo, vystė galvoseną.

Gerai išversti poeziją –  tai vienas iš pačių sunkiausių vertėjo darbų. Ciplijauskaitė pati aiškino, kad ypač sunku išversti lietuvių poeziją, nes joje daug subtilių aliuzijų ir stiliaus pasirinkimų, kuriuos suprasti reikia daug konteksto. Ciplijauskaitė vis vien sėkmingai priėmė šį iššūkį, nes jai rūpėjo, kad nelietuviai susipažintų su lietuvių literatūros turtu. Sudarė Lietuvos poezijos rinkinį ispanų kalba, ,,Voces en el silencio: Poesía lituana contemporánea” (,,Balsai tyloje: dabartinė lietuvių poezija”). Kad ispaniškai kalbantiems skaitytojams būtų lengviau suprasti lietuvių literatūros raidą, Ciplijauskaitė lygino kai kuriuos įvykius Lietuvos istorijoje ir jų įtaką lietuvių literatūros krypčiai su panašiais istoriniais įvykiais ir literatūros kryptimis Ispanijoje. Ji taip pat aiškino skirtumus tarp poezijos, rašytos išeivijoje ir Sovietų Lietuvoje. Įžvelgė, kad tarp išeivijos rašytojų ,,iškyla rūpestis dėl žodžio išlikimo – tai yra bendras išeivių fenomenas“. Ciplijauskaitės išversti eilėraščiai ispaniškai skaitantiesiems kantriai, išmintingai ir gražiai parodo žvilgsnį į Lietuvos literatūrą ir istoriją – į šalies iššūkius, kančias, kalbos grožį. Galiausiai, pačios Ciplijauskaitės žodžiais, lietuviams ,,rašymas simbolizuoja išsigelbėjimo būdą – nėra tik kažkoks žaidimas“.

Žinoma Ciplijauskaitės darbai susiję ne vien tik su vertimu. Ji taip pat rašė akademines knygas ispanų kalba įvairiomis temomis. Knygoje ,,La novela femenina contemporánea (1970-1985): hacia una tipología de la narración en la primera persona” (,,Modernus moteriškas romanas (1970-1985): apie pasakojimo pirmuoju asmeniu tipologiją“) ji bando išsiaiškinti ir analizuoti, ar iš tikrųjų yra kažkokia moterų literatūra, ir kokia ji yra. Ciplijauskaitė aiškina, kad ,,galų gale, mano pirmas tikslas buvo tyrinėti, kaip buvo sukurtas naujas rašymas – moterų literatūra, sąmoningai moters rašyta (bet kurios dėmesio centras nebūtinai feministinis)“. Knygoje, naudodama įvairius tekstus, tyrinėja moterų literatūros evoliuciją. Ji neprieina prie tikslios išvados, nes, Ciplijauskaitės nuomone, labai sunku tokį žanrą apibrėžti. Ji teigia, kad ,,moterų literatūros sritis apima tai, prie ko nelengva priskirti reikšmes, nelengva aiškinti”.

Tokia buvo Ciplijauskaitė – nuostabi moteris. Būdama ketverių, pati išmoko skaityti, iš kitos pusės stebėdama ant stalo padėtus sesers namų darbus. Profesinėje srityje jai teko dirbti sunkiau, nes buvo ir moteris, ir užsienietė, bet ji buvo apdovanota Ispanijos prestižine Alfonso X Išmintingojo premija (,,Encomienda de Alfonso X el Sabio”). O gal tinkamiausius paskutinius žodžius rasime Henriko Nagio eilėraštyje, kurį Ciplijauskaitė išvertė į ispanų kalbą:

Leisk žodžiams augt.

Tegul sotina

ir juos, kaip medį ir želmenį,

neišmatuojami gelmenys…

Leisk žodžiui nokti.

Tylėk –

ir lauk.


Teksto autorė Gabrielė Gedo studijuoja ispanų kalbą ir literatūrą Williams College (JAV). Šią vasarą stažuojasi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pagal LISS (Lietuvių Išeivijos Studentų Stažuotė) programą.

Skelbta Lituanikos skyrius

Susipažinkite – Gabrielė Gedo!

Pristatome mūsų komandos narę, atvykusią iš Vašingtono, –  ispanų kalbos ir literatūros studentę Gabrielę Gedo, kuri pas mus stažuojasi pagal LISS programą: šios programos dėka  į Lietuvą kiekvieną vasarą atvyksta būrys lietuvių kilmės studentų.  Gabrielės Gedo vardą jau puikiai žinojome iš Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamos JAV lietuvių spaudos, kurioje mergina publikuoja savo darbus.  Smagu pagaliau pamatyti skaitomų tekstų autorę!

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Nugalėjusi užmarštį

„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, –  teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai  šiandien būtų sukakę 80 metų.

Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.

Gintarė Bernotienė. Daugiau >>

 

BARBORA RADVILAITĖ

Senos fotografijos [Garso įrašas] / Judita Vaičiūnaitė. – [Москва] ; [Vilnius], © 1987. – 1 plokštelė (41 min., 00 sek.)
Klausyti: http://bit.ly/2sOmK9o

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.

Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.

1971

 

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Poetės Lidijos Šimkutės vakaras Nacionalinėje bibliotekoje

Puokštę įteikė Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Rima Dirsytė.  Daugiau renginio nuotraukų: https://goo.gl/3PsvbW

Liepos 3 d. vakarą Nacionalinėje bibliotekoje įvyko susitikimas su Australijos lietuve, poete Lidija Šimkute, kuriai šiemet sukako 75-eri. Gausiai susirinkę vakaro dalyviai sunkiai tilpo jaukioje Muzikavimo erdvėje, kurioje pianinu skambino L. Šimkutės kūryba besidominti jaunosios kartos muzikantė Raminta Naujanytė-Bjelle.

Šventiško renginio pradžioje poetę pasveikino Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė ir šiame departamente veikiančio Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Rima Dirsytė. Neseniai L. Šimkutė sutiko Retų knygų ir rankraščių skyriui perleisti dalį savo asmeninio archyvo: Nacionalinė biblioteka gavo menininkės susirašinėjimų su kitais poetais, nuotraukų, kvietimų, afišų ir pačios L. Šimkutės sukurtų mandalų, kurių paroda veikė per renginį.  Greta eksponuotos poetės knygos įvairiomis kalbomis, jos susitikimų su žymiais kultūros atstovais akimirkos.

Vakaro dalyviai išgirdo kelis trumpus pranešimus apie L. Šimkutės kūrybą. Iš Kauno atvykusi profesorė Dalia Kuizinienė kalbėjo  apie L. Šimkutės poezijos minimalizmą, jos poetinio žodžio talpumą, o  daktarė  Imelda Vedrickaitė  pasuko prie poetės vizualinės kūrybos,  aptardama L. Šimkutės mandalas. Įžvalgomis pasidalino profesorius Juozapas Algimantas Krikštopaitis ir daktarė Ramutė Dragenytė. Akademinę atmosferą praskaidrino šmaikštus Lietuvos rašytojų sąjungos atstovų sveikimas: Birutė Jonuškaitė ir Vladas Braziūnas prisiminė susitikimus su L. Šimkute per literatų renginius.

Poezijos skaitymams paskirtoje vakaro dalyje ne iš karto pereita prie L. Šimkutės kūrinių: poetei paprašius, pirmiausia savo eilių perskaitė kunigas Justas Jasėnas. Skaitydama savo eiles, L. Šimkutė prisimindavo įvairius gyvenimo etapus ir brangias akimirkas: vaikystę Australijoje (kadangi pokariu gyveno Vokietijoje, lietuvaitei buvo sunku prisitaikyti prie laisvesnės atmosferos), susitikimus su išskirtiniais žmonėmis – archeologe Marija Gimbutienė, Australijoje gyvenančiu Nobelio literatūros premijos laureatu John Maxwell Coetzee, kuris jos klausinėjęs apie kitą Nobelio premijos laureatą  –  poetą Česlovą Milošą. L. Šimkutė žavėdamasi pasakojo apie santūrų talentingojo J. M. Coetzee būdą, o vakaro pabaigoje, jautriai perskaičiusi savo eilėraščių, apgailestavo, kad retai sugebame iš tiesų susikalbėti: būdami kartu, dažnai žmonės kalbantys patys sau, o „susipinti“, suartėti nepavykta.

Skelbta Lituanikos skyrius