Bibliotekos tinklaraščiai

Liepos 30-oji – Jūros diena

Leidinys, skirtas pirmajai jūros šventei Klaipėdoje 1934 m.

Liepos 30-ąją minima jūros diena, itin svarbi Klaipėdai šventė.
Net trys ketvirtadaliai didžiausių pasaulio miestų įsikūrę jūros pakrantėse. Miestai nuo seno statomi prie jūrų, nes tai – lyg langas į pasaulį, susisiekimas su kitais kraštais.
Lietuvos uostamiestyje, Klaipėdoje, kasmet rengiama jūros šventė, kurios metu rengiami laivų paradai, vyksta teminiai renginiai, koncertai, vakaronės. Ši šventė kilo nuo žvejų susibūrimų, vakaronių, regatų. Jūros šventės metu svarbiausia yra jūra ir tie, kurie dirba joje ar šalia jos: žvejai, jūreiviai, pirkliai…
Pirmą kartą šventė surengta 1934 metų rugpjūčio 11 – 12 dienomis, į kurią sugužėjo per 60 tūkstančių miesto gyventojų ir svečių. Šios šventės pagrindinis tikslas – parodyti jūros reikšmę žmonėms.
Šios romantiškos šventės paminėjimui pasidaliname pirmosios Lietuvoje fotografės moters Paulinos Mongirdaitės (1865-1924) nuotrauka.

Paulina Mongirdaitė (1865-1924). Jūra (LNMMB RKRS F99-1769)

Skelbta Be kategorijos

Žalgirio mūšį prisimenant

Vytautas

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš Simono Daukanto „Lietuvos istorijos“:

1410. Noris jau artinosi kryżeiviai Lietuvon ir Lenkijon, czionai didis mistras Juningen nenorėjo į aiszkią dar muszą isztikti, bet kiti kryżeivių vyresniejie szirdingai geidė grumtiesi. Susirėmė abi szali plynose Tenenbergo 15 dienoje Liepos mėnesio; kryżeivių kariauna isz įvairių Teutonijos krasztų buvo sutelkta daugiaus nei szimtas tukstanczių plienu ir variu aplietų vyrų turinti, kuria pats didis mistras Juningen rykavo. Lietuvių ir Żemaiczių, su jų talkėjais Gudais, Tautoriais ir Lenkais tiek pat, o rasi daugesnei buvo. Vytautas rykavo Lietuvius ir Żemaicius bei kitus telkėjus, o Zidrans Moskovski Lenkus, kursai vienok visados Vytauto turėjo klausyti.

[…]

Kas nu apraszys tą kraujų szlakėsį, ir tą aitrą, su kokia tenai grumėsi, vyrai it arżůlai glėbiais rumuliojosi; jau buvo viensai pulkas kryżeivių it perlaużęs Lietuvių sieną ir vien kryżeivis brostvis, vadinamas Dippold, stacziai skriejo ant paties karaliaus, gorindams jį giltine. Tům tarpu Lesnickis, karaliaus paiszorius, norėdams jį gelbėti, pagriebęs ragůtinės kotą, taip stipriai użsiautė kryżeiviui, jog jis nů żirgo kėżterėjo, kurį, priszokę kiti karaliaus tarnai, nukavo. Jau szusnys svieto ir żirgų suvrstais riogsojo, laukai kardais, ragůtinėmis ir skydomis nukreikti takszojo, czia żirgai sugrusti keżojo; vienok likusieji dar su visudidżiausia aitra pergale tebsivarżė. Tům tarpu Vytautas, paskubėjęs atvesti szeszis pulkus Lenkų atrėmė kryżeivius, o Tautoriai ir Gudai, kurie buvo pasitraukę, nu vėl atsisukękibo kůnarsesnei į kryżeivius, kurie remami nů visų pusių narsiai narsesniai, iszguro ant galo, nu rados yna pjutis; Lietuviai rumuliojo kryżeivius į trutus 600 brostvių paczių, didis mistras Juningen ir 50,000 kryżeivių ir meldżionių paliko tą dieną karvietėje beklaksanczių, 51 veliava, visas abazas, gėrybės ir turtas visos Tautonijos kliuvo į ranką pergalėtojams Lietuviams ir Lenkams, kurie ta garbinga musza sutrupino butinai galybę kryżeivių. Vytautas, suraisziodinęs imtinius su tais pacziais saitais ir gelżiniais, kuriůs kryżeiviai buvo patiekę Lietuviams, vienus tarp jų į Lietuvą, kitus į Lenkus iszvarė, o kamendotu arba jenarolu Markvard Saldzbach ir Enrik Sumberg, kuriůdu buvo neteisingai jo motiną iszvainojusiu, liepė ten pat nukirsti. Paskui piles nugandintas vieną po kitai užėmė, o kurios dar drįso stembti priesz Vytauto galybę, su żeme paliko sulygintos.

Toje muszoje suiro kryżeivių didybė, į kurią niekados jau daugesnei neįsigavo. Tas garsus zokonas, ukės piktadėjų narsumu įkurtas, kruvinų vergilių perkriksztų anturiamas, nedorybe ir negėda platinamas, vieszpaczių żymėmis papůsztas, parkrito toje garbingoje dienoje nů kardo Lietuvių ir Lenkų, kuris kaip nespurduldamas daugesnei nebatsitaisė.

Šaltinis:
Daukantas, S. Lietuvos istorija, paraszyta 1850 m. Simano Daukanto, buvusiojo Vilniaus universiteto philozophijos magistro. – Plymouth (Pa.) : kasztu ir spaustuvėje Jůzo Paukszczio, 1893-1897.
Kninga II, Nů Gedimino D.L.K. iki Liublino Unijai. – 1897, p. 239–242.

Atvirlaiškį su Žalgirio mūšio scena išleido Kaune veikęs Onos Vitkauskytės knygynas. Plačiau apie šią lietuviškų spaudinių leidėją galite pasiskaityti Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos puslapyje.

 

Skelbta Be kategorijos

Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena

mindaugas_karalius_m1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente.
1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas (apie 1200- 1263 rugsėjo 12). 1251 metais Mindaugui priėmus krikštą, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste.Tokiu būdu Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link. Karaliaus Mindaugo ir kunigaikštienės Mortos vainikavimas buvo dar reikšmingesnis pasiekimas Lietuvai, kai popiežiaus įsaku buvo įkurta Lietuvos vyskupija, o kartu ir Lietuvos valstybė.
„Atkialawis Arce-Wiskupas Rigos sû kitû dwasiszkû diduomeniu i Lorawiję Mindowes buwejnę, apkriksztija ji pati sû Žmonû ir 60 tiewunû arba senatoriû metuse 1252, 7 dienoj‘ Rugpiutia mienesęs. Mindowe ikonden liepia krikscionû kunegams swietą mokyti ir kriksztyti wisoj‘ Lietuwoj‘. Paskuj iszriedia 12 tiewunû Lietuwiû su wiresnesejs Kaławijonû kajpo siuntinius i Rimą pas popiežiû dieł apipasakojima jam apej tą, kas buwa Lietuwoj‘. Nutikis.2)
Inocentas IV Popiežius prasidziugis tû naujinû par wis girdiedamas daug Lietuwiû kriksztijentes, tą pati metą paswejkina grometoj Mindowę Lietuwiû Karalû ir didej džiaugdamas ji giria, jog išžengia isz tamsybiû netikielû o ižengia i žiburi tiesos, už ką rodydamas sawa mejlę paskajtia ji pagał jo nora tarp sawa sunû ir prijemia jo karalystę sû wisû jo tautiû i sawa užtarimą.
Popiežius iszlejsdamas Mindowes siuntinius idawia karuną ir rasztą parneszti Wiskupuj Kulma, liepdamas jam Mindowę apkarunawoti Lietuwos Karalû. – Pargrižus siuntinems isz Rima sû karunû i Rigą, tujau Mistras Stukland pakietina Wiskupą Kulma Ejdenreicha ir iszkialawa wenkartû sû jo, sûrieditojû Križokû ir diduomeni sawa zokana i Lietuwą pas Mindowę didiji Lietuwiû Kunegajkszti. Ta iszkilme karunawojima pasitikusi rudini metuse 1252 Naujapilieji buwejniej‘ Mindowęs , ant kurios buk tejp daug Wieszpatiû, kunegajksztiû ir kitos diduomenęs buwûs susirinkusios, jog patioj‘ piliej‘ noris didej ertoj‘ negaliejusis swetej sutilpti, todieł naujapila łaukuse łapiniej‘ arba szietroj Wiskupas Kulma wisû akiwajzdoj nauji Karalû alieju patepia o Mistras Stukland wiena karuną antdieja Mindowej o antrą jo žmonaj Mortaj. Iszkiłme bengies didi potû ir kriksztû kitû Lietuwiû. Netrukus Popiežius pakiela ir pałajmina Lietuwiû Wiskupû Kristijoną kunegą Križoką…
2) Kojałowicz. Hist. Lith. T.1.p.1.L.III p.96.“.

Ištrauka iš „Pasakojimas apej Wejkałus Lietuwiu tautos senowie kuri trumpaj apraszia Simona Daukąntas Rasztinikas Pilozopios Magistras. Metuse 1850“, p.484-486.

Rankraštis saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Simono Daukanto fonde (F110-37).

Skelbta Be kategorijos

1941 metų birželio 23 d. sukilimo 75-osios metinės

imagesPrasidėjus Antrajam pasauliniam karui, birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos patriotų sukilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą nepriklausomybę – per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Sukilimą organizavo Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas pradėjo eiti Juozas Ambrazevičius. Buvo atkuriama lietuviška administracija, priimta visa eilė įstatymų, nutarimų ir potvarkių. Deja, labai greitai ji prarado realias galimybes kontroliuoti situaciją Lietuvoje – liepos 25 d. buvo paskelbtas vokiečių civilinės valdžios įvedimas Lietuvoje, o rugpjūčio 5 d. Laikinoji vyriausybė savo veikimą sustabdė. Taigi, nepriklausomybė buvo deklaruota, tačiau nebuvo realiai įgyvendinta.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose archyvuose galima rasti šiuos įvykius liudijančių dokumentų. Hitlerinės okupacijos metų Lietuvoje dokumentų rinkinyje (F141) yra saugomi Laikinosios vyriausybės 1941 m. birželio 24 d. – rugpjūčio 4 d. protokolai (dokumentus bibliotekai 1976 m. perdavė J. Toliušis, o 2001 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras juos paskelbė atskiru rinkiniu). Korespondencijos, atsiminimų ir pavienių dokumentų yra Lietuvos laikinosios vyriausybės darbe dalyvavusių asmenų fonduose – Leono Prapuolenio (F218), Zenono Ivinskio (Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas palaikyti ryšius su ministerijomis ir vokiečių įstaigomis, F29), Kazio Škirpos (LAF vadas, F187), Antano Maceinos (jis buvo pagrindinis LAF programos autorius, F181).

Skelbta Be kategorijos

Lietuvos radijui – 90 metų

Kauno radijo stotis. 1937 m.

Kauno radijo stotis. 1937 m.

Radiofonijos Lietuvoje pradžia laikoma 1926 m. birželio 12 d., kai 19 val. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radiofoninę programą. Iš pradžių redakcija ir studija įsikūrė pačioje radijo studijoje Žaliakalnyje, o savarankiškai pradėjo veikti 1927 m. Įkuriamas Radijo komitetas (vėliau – Radijo taryba), vadovaujama Liudo Giros. Komitetas buvo visuomeninis organas. 1929 m. priimamas Valstybės radiofono įstatymas, pagal kurį radiofonas suvalstybinamas; jis priklausė Švietimo ministerijai, o jam vadovavo ministro skiriamas direktorius. 1929–1934 m. juo buvo Antanas Sutkus, 1934-1938 m. Juozas Bieliūnas, iki 1940 m. – Eduardas Zabarauskas.

Lietuvos radijo sistemą kūrė lietuvių inžinieriai. Radijo stoties technines sąlygas parengė inž. Alfonsas Jurskis (1894–1966), jis buvo ir pirmasis stoties viršininkas. Po jo dirbo kiti žymūs Lietuvos radiotechnikos inžinieriai – Kleopas Gaigalis (1879–1957), Stasys Blinstrubas (1901–1969), Aleksandras Stankevičius (1905–1952).

Valstybės radiofono orkestras. [1938 m.]

Valstybės radiofono orkestras. [1938 m.]

Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Pamažu laidos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, daugėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūriniai vakarai. Populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, bene didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Radiofonas transliuodavo operas, turėjo savo orkestrą, kuris veikė 1926–1940 m. Jo repertuarą sudarė lietuvių kompozitorių simfoninė muzika ir dainos, Vakarų Europos, rusų klasikų kūriniai. Orkestras atlikdavo Radiofono programos muzikinę dalį – kasdien rengdavo du koncertus: pavakare kamerinės, vakare – simfoninės muzikos, rengė viešus koncertus, gastroliavo Lietuvos miestuose, dalyvavo dainų šventėse, pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938 m. ir kt. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Metropolitain“. 1935–1938 m. orkestre grojo 29–50 muzikantų. Dirigentai buvo žinomi lietuvių kompozitoriai Vladas Motiekaitis (1928–33), Juozas Karosas (1931–37), Balys Dvarionas (1935–38), Jeronimas Kačinskas (1938–40). Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. 1940 m. orkestras kartu su Radiofonu persikėlė į Vilnių, o paleistas 1944 m. liepos pradžioje.

Transliacijų laikas nuolat ilgėjo. Iš pradžių programa prasidėdavo 19 ir baigdavosi 22 val. šiokiadieniais, nuo 15-16 iki 23 val. šventadieniais. Dieninių programų nebuvo, nes Radijo stotis tuo metu dirbdavo telegrafo režimu. 1936 m. įvestos ryto programos, jos prasidėdavo 6 val., trukdavo 1,5-2 val., vidurdienį – 12 val. buvo perduodamos trumpos žinios, vakarinės – įprastu laiku. Sekmadieniais, valstybinių švenčių dienomis programa transliuota be pertraukos. Programa būdavo baigiama Lietuvos himnu. Nuo 1938 m. didelė dalis Kauno radiofono programos buvo transliuojama užsienio klausytojams. 1940-ais metais programa transliuota 7-8 val. per dieną, įvesta naujų valandėlių. Radijo programų prioritetas buvo vienintelis – kultūra (1929 m. įstatymas). Didžiausią programos dalį sudarė muzika.

Valstybės Radiofono ir radijo stoties darbuotojai prie Radijo stoties pastato ant Vytauto kalno Kaune. 1936-08-29

Valstybės Radiofono ir radijo stoties darbuotojai prie Radijo stoties pastato ant Vytauto kalno Kaune. 1936-08-29

Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas (1903–1991) – fotografas, žurnalistas, rašytojas, vėliau įsijungė Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Vladas Nausėdas, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius, Bronys Raila, Juozas Rimantas ir kiti. Pradėjus nuo vieno darbuotojo, iki 1940 m. tarnautojų (programos rengimo, administracijos) buvo apie 20, simfoninio orkestro dalyvių buvo 50–60 asmenų ir apie 200 kitų laisvai samdomų bendradarbių – dainininkai, aktoriai, lektoriai ir kiti, dalyvavę Radiofono programose. Radiofono tarnautojai buvo laisvai samdomi valstybės tarnautojai. Pagal įstatymą juos skyrė ir atleido Švietimo ministras.

Kauno valstybės radiofonas nebuvo biudžetinė įstaiga, lėšas turėjo užsidirbti pats. Radiofono pajamas sudarė radijo abonentinio ir aparato registracijos mokesčiai, per radiją skelbiamų reklamų (jų buvo mažai, skelbiamos per specialias valandėles), viešų koncertų pajamos, iš valstybės biudžeto skiriamos sumos, bankuose laikomų sumų procentai ir kt. Abonentinis mėnesinis mokestis buvo už tinklinį imtuvą 3–4 litai, baterinį imtuvą 2 lt, už detektorinį 0,80–1,50 lt. Liepos-rugsėjo mėn. mokestis sumažintas 50%. Mokesčius rinko Pašto valdyba ir 80% pervesdavo Radiofonui. Abonentinis mokestis Lietuvoje buvo didesnis palyginus su kaimyninių šalių.

Nuo 1924 m. Lietuvoje labiau buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado lempinių. Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių kaina 1926–1929 m. siekė 1000–2000 litų. Dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvus galėjo sau leisti tik turtingesni gyventojai. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt miesto ir 3 Lt kaimo gyventojams. Pigesni buvo detektorinai radijo aparatai su ausinėmis (apie 100 litų). Šiems aparatams nereikėjo baterijų ar elektros maitinimo, mokestis už tokio aparato naudojimą buvo tik 1 litas per mėnesį. Tačiau nuo 1932 m. jų skaičius mažėjo. Pvz.: 1935 m. daugiausia detektorinių imtuvų liko Kauno apskrityje, kur pakako Kauno radijo stoties siųstuvų galingumo. Tuo metu didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą buvo importuojami.

1933 m. stoties galia buvo 7 kW, bet to nepakako. 1936 m. pradėta naujos, galingesnės stoties statyba Sitkūnuose. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija nutraukė darbus. 1940-1941 m. sovietų okupacijos metu Radiofone įvesta cenzūra ir kontrolė. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją pranešus apie antisovietinio Birželio sukilimo pradžią buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai. Paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto parengta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Netrukus stotį perėmė vokiečių kariuomenė, Kauno radiofonas įjungtas į vokiečių radijo tinklą, buvo transliuojamos tik žinios ir muzika, kita programos dalis – iš Vokietijos. 1944 m. Radiofonas darbą nutraukė.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas fragmentiškas KAUNO RADIJO STOTIES IR VALSTYBĖS RADIOFONO KAUNE archyvas (F 157, 50 saugojimo vienetų, 1923-1939 metų dokumentai). Plačiau apie archyvą skaitykite čia >>>

Naudota literatūra:
S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001.

Skelbta Be kategorijos

Virtuali paroda „Eduardas Volteris. Gyvenimas dokumentuose“, skirta mokslininko 160-osioms gimimo metinėms

Portretas RKRS_m1856 m. kovo 19 d. (pagal senąjį kalendorių – kovo 6 d.) gimė vienas žymiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios baltistų – kalbininkas, etnologas, literatūros ir kultūros istorikas, bibliografas, tekstologas, archeologas ir muziejininkas, vienas iš Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto) steigimo iniciatorių, profesorius, pirmasis Lietuvos nacionalinės bibliotekos direktorius Eduardas Volteris.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklapyje paskelbta virtuali paroda, skirta Eduardo Volterio 160-osioms gimimo metinėms paminėti. Ją parengė Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyr. bibliotekininkė Diana Norkūnienė.
Parodos sumanymas – pasitelkus Nacionalinėje bibliotekoje saugomus dokumentus, atskleisti šio nepaprasto, ne vienos mokslo šakos pradininko Lietuvoje gyvenimą ir asmenybę. Parodai atrinkti reikšmingesni dokumentai iš Nacionalinės bibliotekos fondų, Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkinių bei asmeninio Eduardo Volterio archyvo.

Virtuali paroda

Skelbta Be kategorijos

Įrašai pagal skyrius

Archyvai