Bibliotekos tinklaraščiai

Sukako 630 metų, kai Vilniui suteikta Magdeburgo teisė

XII a. Vokietijoje atsiradusi ir ilgainiui paplitusi Rytų Europoje Magdeburgo miesto teisė sudarė sąlygas plėtotis amatams ir prekybai, daugėti miesto gyventojų skaičiui ir didėti jų ekonominei gerovei. LDK miestuose Magdeburgo teisė pradėta įvesti XIV a. pabaigoje. Pirmosios privilegijos buvo suteiktos Vilniui (1387 m. kovo 22 d.) ir Brestui (1390 m.). Nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos Magdeburgo teisę įsteigiančių privilegijų suteikta mažiau – tuomet daugiausia buvo patvirtinamos anksčiau suteiktos Magdeburgo teisės privilegijos. Deja, 1387 m. kovo 22 d. privilegija Vilniaus miestui nėra išlikusi.
Bet džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus Pergamentų kolekcijoje saugomas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos 1630 m. birželio 17 d. raštas, kuriuo konfirmuojama ir patvirtinama Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1566 m. sausio 16 d. privilegija, patvirtinanti Vilniaus miestui suteiktą Magdeburgo teisę bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių  Jono Kazimiero, Mykolo Kaributo Višnioveckio ir Augusto III raštai, patvirtinantys jų pirmtakų privilegijas Vilniaus miestui ir jo gyventojams.

Skelbta Be kategorijos

„Geriausi naujausios mados žiponai čionykščių lietuvių siuvami“

Aptiko Arida Riaubienė


1905 m. „Vilniaus žinios“ rašė apie lietuvius siuvėjus „Jungtiniuose Valsčiuose“ – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jeigu tikėsime autoriumi, geriausiai iš šio amato gyveno Baltimorės lietuviai.

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=27472

Matulaitis , P. Lietuviai Jungtiniuose Valsčiuose. Gr. Vilniaus žinios, 1905, kovo 4(17), p. 3

Skelbta Lituanikos skyrius

Vadovėliai, iš kurių mokosi Čikagos lituanistinių mokyklų mokiniai

Dalia Cidzikaitė


Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia 40 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi 2180 mokinių, dirba 305 mokytojai. Čikagoje ir jos apylinkėse yra įsikūrusios 4 lituanistinės mokyklos, dvi iš jų – Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, IL ir Čikagos lituanistinė mokykla (ČLM) – pagal mokinių skaičių yra didžiausios Amerikoje.

Kaip žinome, svetur augančių lietuvių gimtosios kalbos žinios neprilygsta jų bendraamžių Lietuvoje žinioms. Todėl jiems netinka Lietuvoje naudojami lietuvių kalbos, istorijos, gamtos pažinimo ir kiti vadovėliai. Užsienio lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai turi gerai pasukti galvą, kad jų dėstoma medžiaga atitiktų jų mokinių lietuvių kalbos žinias ir lygį. Vienas iš kelių – pritaikyti Lietuvoje išleistus vadovėlius savoms reikmėms. Dar kitas – išleisti savo pačių vadovėlius.

Neseniai iš ČLM gauti vadovėliai yra gera proga susipažinti su Amerikos lituanistinių mokyklų mokomąja medžiaga, mokytojų kūrybingumu ir pastangomis, kad kartą per savaitę į lituanistinę mokyklą atvykęs jaunimas gautų kuo daugiau informacijos apie lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, gamtą, susipažintų su diasporos JAV ištakomis, jos istorija ir visuomenine veikla.

Tikslių duomenų nėra, bet manoma, jog vien Čikagoje po 1990 metų į Ameriką atvykusių lietuvių gali būti daugiau nei 300 000. Nuotraukoje: Čikagos lietuviai švenčia Kovo 11-ąją, 2017 m. Sandra Scedrina, Studio Light Inc. nuotr.

Juozo Polikaičio „Visuomeninio ugdymo kursas“ (I ir II dalys), 2016

Ilgametis lituanistinių mokyklų mokytojas Juozas Polikaitis ČLM ir Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte, IL vyresnių klasių mokiniams dėsto visuomeninio ugdymo kursą. Kursą sudaro paties Polikaičio sudaryti du sąsiuviniai, pavadinti klasės užrašais. Pirmame sąsiuvinyje pateikiami tokių sąvokų kaip emigracija, tėvynė, kolonistai, pabėgėliai apibrėžimai. Autorius klausia: kas yra tauta? Kur yra tėvynė? Ar ryšys su savo tauta galimas gyvenant svetur? Koks yra ryšys tarp dviejų tėvynių – gimtosios ir paveldėtosios? Neaplenkiamas ir kalbos klausimas: kodėl išeivijos lietuvis turi būti dvikalbis ir priklausyti dviem kultūroms? Ar tokia dviguba našta yra pakeliama?

Juozas Polikaitis, „Visuomeninio ugdymo kursas“ (I ir II dalys). JAV LB spaustuvė, 2016.

Vadovėlių autorius išskiria ne mums įprastas tris lietuvių emigracijos į Ameriką, o net šešias bangas. Pasak Polikaičio, pirmosios bangos (piligrimų laikotarpis) atstovai Amerikos krantus pasiekė ieškodami religinės laisvės. Tarp pirmųjų lietuvių emigrantų jis mini Ardvilų (Ardvill), Daukantų , Gedvilų (Getvill), Gregų (Gregg), Landžių (Landis) ir kt. pasiturinčių šeimų atstovus. Piligrimų laikais atvykę lietuviai apsigyveno Manhattano saloje ir kartu su olandais pradėjo ten steigti miestą. Autorius rašo, jog „[l]ietuviai tą miestą norėjo pavadinti Auszra, tačiau olandai sakė norintys pavadinti jį New Amesterdam. Olandai laimėjo, bet vėliau anglai tą šaunų miestą perkrikštijo New York vardu.“

Gen. Kosčiuškai Jungtinėse Amerikos Valstijose yra pastatyti net devyni paminklai. Šis paminklas, paminklo, stovinčio prie Krokuvos Vavelio pilies vartų, kopija, galima pamatyti Detroite. http://info-poland.buffalo.edu

Antrąją lietuvių emigrantų bangą autorius vadina politinių pabėgėlių banga, kilusia dėl stipraus Rusijos kišimosi į Abiejų Tautų Respublikos savarankiškumą. Lietuviai į Ameriką atvyko nepavykus 1768 metais Lietuvos ir Lenkijos bajorų suorganizuotam BARO konfederatų pasipriešinimui. Vienas iš žymiausių šios bangos atstovų buvo bajoras Tadas Kosčiuška (lenk. Tadeusz Kosciuszko).

Trečioji banga kilo po nesėkmingo 1831 metų sukilimo Lietuvoje. Polikaičio žiniomis, pirmutinis po šio sukilimo į Ameriką, Bostoną, atvyko buvęs dešimtojo lietuvių pulko vadas Juozas Ordinskas.

Gausiausia – ketvirtoji – lietuvių emigracinė banga siejama su 1850-ųjų, 1967–1968 metų badmečiais ir 1863 metų sukilimu Lietuvoje. 1866 metais į Ameriką atkeliauja pirmasis lietuvis kunigas marijonas Andrius Strupinskas, 1863–1864 metų sukilime buvęs sukilėlių kariuomenės kapelionu. Nuo 1899 iki 1914 metų į Ameriką atvyko 252 954 lietuviai. Per vienerius metus atvykdavo per 25 000 lietuvių.

Penktąją bangą sukėlė Europoje kilęs Antrasis pasaulinis karas. Karo pabaigą praleidę daugiausia Vakarų Vokietijoje, šios bangos atstovai – kaip ir antrosios emigracinės bangos atstovai, politiniai pabėgėliai, – Amerikoje atsidūrė jau karui pasibaigus. Per šešerius metus, nuo 1945 metų paliaubų iki 1951 metų pabaigos, į JAV atvyko apie 30 000 lietuvių.

Paskutiniosios, šeštosios, bangos emigrantais Polikaitis vadina lietuvius, į Ameriką atvykusius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Pasak autoriaus, nors tikslių duomenų, kiek jų gyvena šalyje, nėra, jo nuomone, vien Čikagoje jų gali būti daugiau nei 300 000, o visoje Amerikoje – per 100 000.

Tolesniuose dviejų sąsiuvinių skyriuose autorius aprašo kiekvienos emigracinės bangos gyvenimo sąlygas Amerikoje ir „lietuvio emigranto veidą“. Ypač daug dėmesio jis skiria ketvirtajai bangai ir jos plačiai visuomeninei-kultūrinei veiklai. Mokiniai supažindinami su tokiais Amerikos lietuvių susivienijimais ir draugijomis kaip Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje, Susivienijimas Lietuvių Amerikoje, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija, Kunigų Vienybė, Lietuvos Vyčiai, Lietuvių Darbininkų Sąjunga, Amerikos Lietuvių Taryba, Bendras Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas ir kt. Minimi daugelio šių susivienijimų leisti laikraščiai. Antrasis sąsiuvinis užbaigiamas jau šeštosios emigracinės bangos įkurtomis organizacijomis, gyvuojančiomis iki šių dienų: Pasaulio Lietuvių Bendruomene ir Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių Bendruomene.

Bus daugiau.

Skelbta Lituanikos skyrius

Poezija, istorija, Plungė

1920-ieji, kovo 2, buvo antradienis: tikėkime, orai buvo geri ir niekas III klasės gimnazistui Zenonui (klasėje turbūt vadinamu Zeniumi) netrukdė pradėti pirmąjį įrašą naujajame sąsiuvinyje. Sąsiuvinis vadinosi „Poesie“, tad ir kreipimasis į bičiulius rimuotas: „Prašomieji! Jeigu matot mane vertą / Jūsų žodžių prakilnių / Tai rašykit negailėkit / Man palikti atminčių“. Parašas – „Dr. Z. Ivinskis“.
Šiandien, kovo 21 d. – tarptautinė poezijos diena, o mums – proga paskaityti jau tik vyresnei kartai žinomus „atminimų“ sąsiuvinius. Kadangi poezijos dieną minime, tad ir akcentuosime eiles.
Zenono Ivinskio atminimų sąsiuvinyje – 55 palinkėjimai. Kartais trumpi nurodymai („Gyvenimas kova kovok“; pasirašė K.V), deklaracijos („Didžiausia šaknis piktybės / Tai nežinojimas teisybės“, pasirašė A. Rapalaitė). Gimnazistas A. Daukša ilgai negalvojo: pacitavo Maironio „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…“ – ir užteks. Vieni rimavo globaliai: „Ateičiai pleną statyk / iš idealų pabūdavotą / Siūsk į žmoniją meilę liepsnotą“ (P. Liaučius), kiti tautiškiau ir deklaratyviau mąstė: „Tegu lietuviai džiaugiasi darbais Jūsų / Ant naudos tėvynės – Lietuvos mūsų“ (S. Kungys). Treti pasirašė inicialais ir galbūt šiltesnius jausmus deklaravo: „Žmonės skundžias aimanuoja / Gerų draugų maž! / O nežino jog tikruoju / Draugu: tu ir aš …“(B.N.). St. Jonikas visą puslapį patriotiniam eilėraščiui paskyrė, baigdamas kvietimu „…skriskim pas brolius / Apšviesti vergolius“ ir palinkėjimu „Lai mūsų jaunimas / It žalias rūtynas / Atbus ir žaliuos / Ir laime kvėpuos!“. Eilėraščių paliko ir būsimasis kompozitorius Jonas Lechavičius, ir būsimasis mokytojas, kritikas Juozas Tarvydas.
Užgriuvę karai išblaškė Zenono Ivinskio draugus: vieni liko Lietuvoje, kiti emigravo. Lietuva atkūrė valstybingumą, sužaliavusi it tas „rūtynas“. Mes galime skaityti Z. Ivinskio draugų poeziją – patriotinę, šiltą, tegu ir mėgėjišką – ir suvokti tiek didžiojo istoriko epochą, tiek ir dar nerūpestingos jaunystės aplinką, kurią pažinti mums gali padėti ir ikikariniai moksleivių laikraštėliai, saugomi Retų knygų ir rankraščių skyriaus Laikraštėlių kolekcijoje ir prieinami portale e-paveldas.

Plungės moksleivių laikraštėlis „Pirmosios mintys“, priklausęs Z. Ivinskiui

Telšių ateitininkų laikraštėlis „Alksnyno lepšis“, priklausęs moksleiviui Z. Ivinskiui

Skelbta Be kategorijos

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Latvija. Paskaitos įrašas

Trečiajame ciklo „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ renginyje literatūrologė, baltistė, vertėja dr. Laura Laurušaitė skaitė paskaitą „Šiuolaikiniai lietuvių ir latvių emigrantai kultūros paraštėse“. Lektorė apžvelgė, kaip šiuolaikinių emigrantų situacija atsispindi XXI a. lietuvių ir latvių literatūros tekstuose. Nagrinėjo, su kuo tapatinasi mūsų emigrantas, kaip jį suvokia Vakarų Europos šalių atstovai.

Paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=eAAf9FMViJA

Skelbta Lituanikos skyrius

Prisiminkime Lietuvos ir Lenkijos valdovą Jogailą

Kovo 4 galėtų tapti valstybine švente. Kol kas – netapo, nors Lietuvos ir Europos istorijoje ji daug reiškia.
Pradžia buvo paprasta: atvažiavo lietuvis Jogaila Krokuvon. Vasario 15 d iškilmingas krikštas iš paties Gniezno arkivyskupo rankų. Ilgai nelaukus – vasario 18 d. – vestuvės, o jau kovo 4 dieną Krokuvos katedroje – iškilminga karūnacija, Lietuvos ir Lenkijos bajorijai sveikinant naująjį karalių Vladislovą antrąjį.
Taip prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybės aukso amžius – Jogailaičių amžius. Ką jis reiškė mums, Lietuvos piliečiams? Reiškė galutinį, nebeatšaukiamą įsiliejimą į Europą, Mindaugo darbo įtvirtinimą. Lietuvos jaunimas važiavo studijuoti į Jogailos įsteigtą universitetą Krokuvoje (tik vėliau jau ir į Vilniaus universitetą), pačioje Lietuvoje radosi monetos, bajoriškoji heraldika, kodifikuota teisė. Sukurta viena didelė stipri federacinė valstybė. 16 amžiuje Jogailaičiai valdys ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet ir Čekiją, Vengriją, vadovaus Silezijos kunigaikštystėms. Kiti taps kardinolais, o Kazimieras – šventuoju ir Lietuvos globėju. Kultūrai tai reiškė aukso amžių, valdant Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui.
Netiesiogiai Jogailos palikimą naudojame ir dabar: Vyčio kryžiaus forma – tas pats Vladislovo Jogailos įvestas Jogailaičių kryžius.
Štai taip 1386 kovo 14 dieną prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos aukso amžius, kurio teigiamas pasekmes jaučiame ligi šiol. Tai ir įpareigojimas mums toliau likti stipria, laisva, tolerantiška kultūringa neatimama Europos dalimi – tokia Lietuva, kokia ją matė Vladislovas Jogaila.

Skelbta Be kategorijos