Bibliotekos tinklaraščiai

Nacionalinėje bibliotekoje gimnazistų debatai „Emigracija – grėsmė valstybei?“

„Pagaliau jūs pas mus atvažiavote“, – taip balandžio 18 d. į gimnazistus iš Tauragės apskrities kreipėsi nuo rudens vykusio projekto „Pokalbiai apie emigraciją 3“ iniciatorė ir vadovė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. Prieš baigiamuosius debatus „Emigracija – grėsmė valstybei?“ ji priminė, kad projektu nesiekta nei paskatinti, nei sumažinti emigracijos: „Kuo daugiau žinai, tuo daugiau turi galimybių rinktis.“

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento vadovas, buvęs Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas gimnazistams akcentavo, kad valstybė pirmiausia yra žmonės, mes visi: „Kai sako, kad šita valstybė neturi ateities, jums sako, kad esate „lūzeriai“. Aš taip nesakau. Aš tikiu, kad galite susitvarkyti šitą valstybę: kad kažkada amerikiečiai pildys žalias kortas ir norės atvažiuoti į Lietuvą.“ Debatus moderavęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius pabrėžė, kad debatai yra svarbus pilietinės visuomenės ginklas „fake news“ (t. y. netikrų naujienų) amžiuje. Pasidalijęs prisiminimais apie keblią pirmąją pažintį su debatais devintoje klasėje Panevėžyje, jis vylėsi, kad projekto dalyviai, kaip ir jis, ilgainiui pamėgs diskusijų meną.

Poziciją, kad emigracija yra grėsmė valstybei, palaikantys gimnazistai dėstė mintis apie emigracijos žalą ekonomikai (darbingo amžiaus žmonių išvykimas, protų nutekėjimas), didėjančias demografines problemas, emigracijoje prarandamą lietuviškąjį tapatumą, užsienyje formuojamą „vagių ir banditų“ šalies įvaizdį. Poziciją, kad emigracija nėra grėsmė valstybei, palaikantys projekto dalyviai atkreipė dėmesį, kad šalies BVP pastaraisiais metais auga, emigracijoje uždirbti pinigai ir įgyta patirtis grįžta į Lietuvą per paramą artimiesiems ir buvusių emigrantų čia kuriamus verslus, naujas darbo vietas, o užsienyje gyvenantys lietuviai plačiai skleidžia žinią apie mūsų šalį, taip skatindami turizmą. Debatuose kelis kartus pasitelktas ilgai JAV gyvenusio prezidento Valdo Adamkaus pavyzdys, skirtingais aspektais paliesta aktuali dvigubos pilietybės tema.

Antrojoje baigiamojo renginio dalyje režisierė Agnė Zalanskaitė ir istorikė dr. Aistė Petrauskienė gimnazistams pristatė dokumentinį filmą „Nenugalimas“ apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jis gimė 1918 m. JAV, praėjus vos kelioms savaitėms po Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo. Šeima į laisvėjančią Lietuvą grįžo, kai A. Ramanauskui buvo treji. Istorikė gimnazistams teigė, kad ne partizanų pavardės, datos ir apygardų pavadinimai yra svarbiausi: pradžioje pakanka žinoti, kad partizanas yra laisvės kovų dalyvis. Vienas ketvirtokas mokykloje jai atsakęs: „Tai yra tie, kurie kovojo miškuose 1944–1954 metais.“ Pagalvojęs pridūrė: „Dėl galutinės datos aš galiu klysti.“ Tiek A. Zalanskaitė, tiek A. Petrauskienė sakė ateinančios padirbėti į Nacionalinės bibliotekos erdves. Renginį vedusi dr. Dalia Cidzikaitė išreiškė viltį, kad projekto dalyviai, jeigu studijuos Vilniuje, taip pat užsuks į Nacionalinę biblioteką.

„Pokalbiai apie emigraciją 3“ – tai Nacionalinės bibliotekos edukacinių renginių ciklas, kuriuo siekta plėsti mokinių žinias apie emigraciją ir taip prisidėti prie jaunimo pilietiškumo ugdymo, tautinės savivokos puoselėjimo. Projektas pradėtas 2015 m. ir vyko Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Sėkmingą pirmąjį projektą lydėjo platesnio masto projektas „Pokalbiai apie emigraciją 2“, apėmęs penkias Utenos apskrities gimnazijas. „Pokalbiai apie emigraciją 3“ persikėlė į Tauragės apskritį, jame dalyvavo Tauragės rajono Žygaičių, Tauragės „Žalgirių“ ir „Versmės“, Šilalės Simono Gaudėšiaus, Šilalės rajono Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Šilalės rajono Pajūrio Stanislovo Biržiškio ir Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijų mokiniai. Gimnazistai klausėsi Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojų parengtų paskaitų apie lietuvių diasporos istoriją, kūrybinėse dirbtuvėse susipažino su sakytinės istorijos metodu, mokėsi daryti interviu, nes gavo užduotį pakalbinti emigracijos ragavusius kraštiečius.

Logotipas

Paroda „Per Atlantą: Lietuvos ir JAV draugystės amžius“

Balandžio 18 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lankytojams atverta Lietuvos ir JAV bičiulystės šimtmečio puslapius atskleidžianti paroda „Per Atlantą: Lietuvos ir JAV draugystės amžius“. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirtą parodą drauge kūrė JAV ambasada Lietuvoje ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. 

Paroda atskleidžia per šimtmetį brandintų ir puoselėtų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos santykių dinamiką. Parodos kūrėjai, Lietuvos ir JAV istorikai, surinko unikalią istoriografinę medžiagą, stebinančią naujais, galbūt mažiau girdėtais pasakojimais apie svarbiausias Lietuvos ir Amerikos dialogo akimirkas bei istorines asmenybes, formavusias bei lėmusias šio dialogo kryptį. Paroda leidžia pažinti amerikiečius ir lietuvius per juos vienijančias tarpvalstybines ir kultūrines veiklos sritis – sportą, meną, ekonomiką, saugumą ir diplomatiją. Nauju žvilgsniu aprėpiamas itin svarbus Amerikos lietuvių išeivijos indėlis, įkūnijant svarbiausias lietuvių viltis ir lūkesčius tarpukario metu, po sovietų okupacijos bei Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Taip pat atskleidžiami Lietuvos ir Amerikos mokslininkų, menininkų ir sportininkų ryšiai, bendri sumanymai ir siekis dalintis abi šalis praturtinančia patirtimi.

Pasak parodos globėjos JAV ambasadorės Lietuvoje Anne Hall, šis istorikų ir diplomatų kūrinys tai simbolinis Amerikos ir Lietuvos ryšių brandos patvirtinimas: „Paroda pagerbia daugybę vyrų ir moterų abipus Atlanto, kurie kūrė ryšius tarp mūsų dviejų didžių tautų. Jaučiame jiems didžiulį dėkingumą, nes būtent jų dėka galime kurti ir gyventi laisvėje, bei niekada nesuabejoti mūsų teise į tokį gyvenimą“.

Paroda Vilniuje bus eksponuojama iki balandžio 25 d. Vėliau ji bus pristatyta dešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių, o nuolatiniam eksponavimui bus pristatyta Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, Kaune.

Trumpai apie parodą

Data balandžio 18–25 d.
Laikas bibliotekos darbo valandomis
Vieta Valstybingumo erdvė. II a.
Dalyvavimas įėjimas laisvas
Daugiau informacijos socialiniame tinkle „Facebook“

Rimtui Kalpokui – 110

Rimtas Kalpokas. Darbymetis pietų Italijoje. 1935 (Iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos)

Balandžio 18 d. sukanka 110 metų, kai gimė dailininkas, grafikas, pedagogas Rimtas Kalpokas (1908-1990). Jis – žymaus tapytojo, lietuvių dailės klasiko Petro Kalpoko (1880-1945) ir vengrų kilmės poetės Elizabetos Švarc sūnus. Ankstyvą vaikystę R. Kalpokas praleido Vokietijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, o vėliau su tėvu gyveno Italijoje. Šis saulėtas kraštas visada traukė menininkus savo gamta, giliomis meno tradicijomis, garsiais menininkais, architektūra. Ne išimtis buvo ir P. Kalpokas, kuris su sūnumi persikėlė gyventi į nepaprastai vaizdingą Sestri Levantė pusiasalį prie Viduržemio jūros. Įsikurti svetimoje šalyje nebuvo lengva. Tačiau tėvas, be nuolatinio pragyvenimo šaltinių paieškų, rūpinosi ir visapusišku sūnaus išsilavinimu. Pats mėgęs muziką ir sutaisęs seną smuiką jis ragino mažąjį Rimtą muzikuoti, tačiau: „aš norėjau sugroti iš karto. Ilgi nuobodūs, pasikartojantieji vedžiojimai smyčiumi man gretai įgriso ir aš dideliam tėvo nusivylimui neištekau kantrybės mokytis“. R. Kalpokui nuo pat mažens buvo artimesnis aktoriaus gyvenimas: „Dar ir šiandien galvoju, kad jeigu būčiau pakliuvęs į kokią artistų aplinką […] tai aš visą širdį būčiau atidavęs teatro menui“. P. Kalpokas skatino sūnų ir piešti, mokė pirmųjų tapybos paslapčių :„nupirkdavo man sąsiuvinių, vandeninių dažų ir kartais darydavome etiudus iš gamtos kartu. Pasižiūrėdavau kaip tėvas tapo aliejiniais dažais, ypač stebėjausi kad jis piešia pastato ar medžio šešėlį ir daro jį labai spalvingą. Ir aš lig beždžionėlė kad imsiu dėti į atrodantį pilkai juodą šešėlį visokių gyvų spalvų ir mėliną ir net kiek raudono […].“ Vėliau, persikėlus gyventi į Romą, jis lankė jėzuitų koledžą, kuriame, anot R. Kalpoko, griežti mokytojai „įvarę visiems baimę savo geležine disciplina“. Neįgyvendinti kūrybiniai sumanymai ir sunkios gyvenimo sąlygos Italijoje nulėmė kitą sprendimą – 1920 m. jie sugrįžo į Lietuvą.

Rimto Kalpoko iliustruota knygelė vaikams. 1921 m.

Čia Rimtas pradėjo lankyti Justino Vienožinskio organizuotus piešimo kursus: „Man dar nebuvo suėję trylika metų kuomet pradėjau lankyti jo įsteigtus pirmuosius piešimo kursus Kauno senamiestyje 1921 m.“, – rašė R. Kalpokas apie savo pirmąsias dailės pamokas Lietuvoje. Toliau tapybos ir grafikos studijas tęsė Kauno meno mokykloje. Jis kartu su kitais Meno mokyklos auklėtiniais aktyviai įsitraukė į kūrybinį darbą, kultūrinę veiklą. Laisvalaikiu R. Kalpokas daug keliavo po šalį ne tik teptuku, bet ir fotoaparatu fiksuodamas gimtinės peizažą, žmones, įvykius. 1929 m. jis baigė Meno mokyklą, tačiau nespėjo pradėti dailininko karjeros, nes teko atlikti karinę prievolę. 1931 m., gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, R. Kalpokas vėl išvyko tęsti meno studijų į Italiją, į Moncos Aukštosios pramoninės dailės institutą, kuriame 1936 m. įgijo sieninės tapybos ir plakatinio meno „Maestro d‘Arte“ vardą. Viename iš keleto jo archyve išlikusių atvirlaiškių, siųstų iš Italijos tėvui, užfiksuoti įspūdžiai atvykus į Italiją ir užuominos dėl būsimų studijų Moncoje : „Brangus Tėve! Laimingai pasiekiau Milaną. Čia baisiai karšta, nėra oro. Rytoj vykstu į Monzą. Ir man daug kas paaiškės. Visa kelionė lig sapnas, taip čia gražu. Aš ir pats dar nenoriu tikėti, kad tikrai esu Italijoje“ (iš 1931 m. sausio 24 d. laiško). Ten įgyta patirtis buvo itin vertinga, ji stipriai praplėtė jaunojo kūrėjo akiratį, įtraukė jį į aktyvų intelektualinį, kūrybinį gyvenimą. R. Kalpokas dalyvavo parodose Lietuvoje, taip pat sėkmingai reprezentavo jos meną ir svetur. Sugrįžęs jis pasinėrė ir į pedagoginį darbą: dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios dailės institute ir kitose būsimųjų dailininkų rengimo institucijose. Dar 1936 m., pristatydamas savo parodą, jis sau uždavė retorinį klausimą: „ar aš tapytojas, ar grafikas, iliustratorius ar dekoratorius – nerasiu atsakymo“. R. Kalpokas bandė save grafikos, dailės, taikomojo meno srityse ir visada ieškojo savito braižo, nuspalvindamas savo kūrinius jam būdingu lyrizmu, šviesiais potėpiais.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra saugomas Rimto ir Petro Kalpokų archyvinis palikimas (F215), kurį bibliotekai padovanojo R. Kalpoko dukra Silvija Vėlavičienė. Šiuo metu dokumentinė medžiaga yra tvarkoma ir rengiama skaitytojų prieigai.

Rimtas Kalpokas. Lietuvaitė. 1939-1940 (Iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos)

(Straipsnyje cituojami R. Kalpoko atsiminimų fragmentai iš jo archyvo).
Parengė Dalia Tarailienė

Milijonas keturiose dėžėse

Antanas Žmuidzinavičius. 10 litų banknotas, 1927 m. (iš „Pinigų muziejaus“ kolekcijos)

Lapkričio 29 diena. Turbūt vakaras. Lietuvos ambasadoje Londone girdisi rašomosios mašinėlės tarškėjimas: rašomas raštas Nr. 3602/14-15.
Raštą rašys ir pasirašys patsai ambasadorius Kazimieras Bizauskas. Gavėjas – Lietuvos banko valdytojas prof. V. Jurgutis. Turinys paprastas: kaip K. Bizauskas apie pusantro milijono litų apžiūrėjo.
Litus to meto Lietuvai spausdino firma „Bradburry, Wilkinson & Co“. Gerai spausdino, jei Lietuva tik šiai firmai patikėdavo. O štai pagal sutartį Lietuvos valdžia turėjo teisę firmą tikrinti. 1928 metų lapkričio 19 dieną ambasadorius K. Bizauskas šios užduoties ir ėmėsi.
Tikrinta 10 ir 50 litų banknotų gamyba. Dešimties litų banknotų spaudai ir kiti reikmenys buvos sudėti į dvi dėžes, tos užrakintos, raktai prof. V. Jurgučiui atsiųsti. Firma atsiskaitė už sugadintą popierių ir sugadintus banknotus: visas brokas sudegintas. Viso buvo 22 964 banknotai, „kurie firmos laikomi, kol nebus gautos atitinkamos instrukcijos iš Lietuvos banko“.
Penkiasdešimt litų banknotų tikrinimas – sudėtingesnis. Firma įsipareigojo niekad negaminti „poperio su panašiais vandens ženklais“. Patikrinta popieriaus gamybos įranga, vėl patikrintos dėžės su spausdinimo įranga, o jų raktai V. Jurgučiui nusiųsti. Spaudos brokas sudegintas, tam ir firmos pažyma duota. Rasta 26 844 banknotai, laukiant Lietuvos banko nurodymo.
Laiške minimi septyni priedai, deja, neišliko. Lietuvos valdžia firmos darbu liko patenkinta: čia bus spausdinami ir kiti litų banknotai. Kazimieras Bizauskas tokio kiekio pinigų daugiau turbūt nebematys. Rašte minimi litai paplis po pasaulį, liudydami Lietuvos valstybingumą ir jos pinigų sistemos brandą.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas gausus Lietuvos Respublikos valstybės veikėjo, Nepriklausomybės akto signataro Kazio Bizausko rankraščių fondas (F61), kuriame randamas ir ką tik aprašytasis raštas Nr. 3602/14-15. Nuo balandžio 10 d. iki gegužės 14 d. Retų knygų ir rankraščių skaitykloje veikia paroda „Švietėjas, diplomatas, patriotas“, skirta Kazio Bizausko 125-osioms gimimo metinėms. Kviečiame apsilankyti!
Parengė Vytautas Smilgevičius

Dvi knygos iš anapus Atlanto

Dalia Cidzikaitė


Diana Vidutis, Detour: A Side Trip Through Chemotherapy and Poetry. eLectio Publishing: Little Elm, TX, 2017.

„Mano šeimoje niekas nesirgo vėžiu, tik prostatos, kuriuo, atrodo, suserga nemažas skaičius vyresnio amžiaus vyrų. Aš tvirtai tikiu, kad mes visi nešiojamės vėžio ląsteles, kurios ramiai snūduriuoja mūsų kūnuose. Kada ir kodėl jos suaktyvėja, išlieka paslaptis. Mano vėžys buvo lyg žaibas iš žydro dangaus. Tarsi griaustinis giedrą dieną. Deus ex machina“, – apie 2013 metų lapkritį diagnozuotą gimdos vėžį knygos Detour: A Side Trip Through Chemotherapy and Poetry įžangoje rašo autorė Diana (Danelė) Vidutis.

Ką darytumėte, jei vieną dieną išgirstumėte gydytojo žodžius: „Labai apgailestauju, Jums – vėžys“? Turbūt retas mūsų žinome, kaip iš tikrųjų reaguotume. Jei galėčiau rinktis, rinkčiausi Danelės kelią. Ji į akistatą su vėžiu stojo ramiai, priimdama tikrovę tokia, kokia yra, net ir žinodama nedžiugią statistiką – po operacijos ir chemoterapijos kurso turi 35 proc. šansą nugyventi dar penkerius metus.

Autorė neprarado blaivaus proto ir ėmė kasdien užrašinėti savo išgyvenimus, pojūčius ir mintis chemoterapijos kurso metu. Be to, ji neatsisakė įprastos gyvenimo rutinos: kai galėjo, dirbo, dalyvavo tiek lietuviškoje (net ir sirgdama ėjo JAV Lietuvių Bendruomenės Washingtono, DC apylinkės pirmininkės pareigas), tiek savo kaimynystės veikloje, rūpinosi savo sodu, lankėsi pas draugus ir kaimynus, keliavo ne tik po Ameriką, bet ir Lietuvą, skaitė ir dvasinių jėgų sėmėsi iš poezijos. Ir, aišku, nepasidavė, nes iš patirties žino, kad gyvenimas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas po žydinčią pievą.

Ar 13 (2013) yra nelaimingas skaičius?

Aš taip nemanau.

Mano tėvas mirė.

Aš susirgau vėžiu.

Bet nutiko ir daug gerų dalykų.

Gimė Wesley.

Vėžys nuvytas šalin.

Tu pats rašai savo gyvenimo istoriją.

Interviu anglų kalba su Diana Vidutis galite rasti čia: https://www.draugas.org/news/detour-a-conversation-with-diana-vidutis/


Vincas Krėvė, Tales from the East (translated by Rimas Černius), IBJ Book Publishing, 2018.

Nedaugelis žino, kad Vinco Krėvės-Mickevičiaus brandžiausi kūriniai istorijos tema buvo parašyti emigracijoje, rašytojui gyvenant Azerbaidžano sostinėje Baku. „Krėvės gyvenimas Azerbaidžiano sostinėje Baku sąlygojo tai, kad jis 20 a. pirmoje pusėje tapo žymiausiu orientalistu lietuvių literatūroje, o jo apysaka „Pratjekabuda”, bylojant Mykolo Vaitkaus žodžiais – „galėjo tilpti geriausiame Europos literatūros almanache“ (…)“, – rašo Vladas Turčinavičius straipsnyje „Kūrėjas, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį“[1].  Deja, apgailestauja straipsnio autorius, tuo metu, kai Vakarai ypač domėjosi Rytais, neatsirado, kas šį kūrinį išverstų į vokiečių ar anglų kalbas. Todėl tada Krėvės orientalistiniai grožiniai tekstai nesulaukė deramo pasaulio dėmesio ir pripažinimo.

Angliško vertimo Krėvės apysakos laukė beveik šimtą metų – 2012 metais „Pratjekabudą” ir dar kelias Rytų pasakas į anglų kalbą išvertė Rimas Černius. Praėjus dar penkeriems metams, šiandien angliškai galime skaityti visus Krėvės pasakų rinkinio Rytų pasakos tekstus, išverstus jau anksčiau minėto JAV lietuvio Černiaus knygoje Tales from the East.

Krėvė-Mickevičius buvo itin mylimas ir vertinamas lietuvių išeivių. 1953 metų vasario 27 dieną prof. Alfredas Sennas, kalbėdamas Pittsburgho universitete (JAV), pabrėžė, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas, kurio pagrindiniais varžovais dėl šio titulo jis matąs Kristijoną Donelaitį ir Maironį. Pirmąjį prof. Sennas atmetė dėl originalumo stokos, pasak jo, Donelaičio hegzametrai viso labo tik imitavo to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Ir nors Maironiui profesorius nieko negalėjo prikišti, pasak jo, ir Maironis nusileido Krėvei. „Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos“, – teigė prof. Sennas[2]. Užuomina apie Nobelio premiją nebuvo vien tik retorinė figūra – 1952 metais minint Krėvės 70-ąjį jubiliejų, prof. Sennas informavo patį rašytoją ir garbingus renginio svečius apie jo suburtą komisiją, kuri rūpinsis Nobelio premijos Krėvei gavimu. Deja, likimas šiuos profesoriaus planus sujaukė.

Krėvės svorį ir reikšmę lietuvių literatūroje ir tarp išeivijos nusako ir poeto Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio įrašas, brūkštelėtas praėjus porai dienų po žinios apie rašytojo mirtį: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“

Krėvės įsišaknijimas lietuvio išeivio sąmonėje, jo didumas nenumirė rašytojui mirus. Krėvė toliau buvo dėstomas lietuvių šeštadieninėse mokyklose, jo kūrinius uoliai skaitė jaunos lietuvių kartos emigracijoje. Todėl nekeista, kad Rytų pasakų vertimo į anglų kalbą ėmėsi pirmosios kartos DP emigracijos bangos atstovas. Černius Krėvę versti pradėjo studijuodamas Čikagos universiteto liberaliųjų menų magistrantūros programoje. Gražu, kad atliktas darbas neliko tik studentišku darbu, ir, padedant Černiaus vadovui Paul Friedrich, peraugo į knygą.

Rimo Černiaus pavardę dažnai galima sutikti mėnraščio Draugas News ir savaitraščio Draugas puslapiuose, jis taip pat yra vienas iš knygos We Thought We‘d Be Back Soon („Aukso žuvys“, 2017) vertėjų.

Abi knygas autoriai išleido už savo lėšas. Dėkojame jiems, po vieną egzempliorių padovanojusiems Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.

[1] http://alkas.lt/2012/12/05/v-turcinavicius-kurejas-kurio-pedos-gimtines-zemeje-o-akys-aprepia-platuji-pasauli/#more-98159

[2] http://www.vilniausmuziejai.lt/kreve/asmenybe.htm

Mstislavas Dobužinskis – Lietuvos valstybės simbolių kūrėjas. Epizodas II: Žalia-balta-raudona

Vėliavos eskizas iš Mstislavo Dobužinskio rankraščių fondo

Tarp Mstislavo Dobužinskio sukurtų tautinės vėliavos eskizų būta ir keistų keturių spalvų Žalia-balta-geltona-raudona derinių. Gali būti, jog tokias spalvines variacijas paskatino bandymas derinti heraldines geltona-balta-raudona spalvas bei Lietuvoje įsitvirtinusios tautinės vėliavos geltona-žalia-raudona spalvas. O galbūt bandyta remtis Mažosios Lietuvos lietuvninkų vėliavos pavyzdžiu?
Pirmiausia Mstislavas Dobužinskis parašė laišką Mažosios Lietuvos patriarchu tituluojamam publicistui ir spaustuvininkui Martynui Jankui, tuomet jau aštuoniasdešimties metų seneliui, teiraudamasis apie Mažojoje Lietuvoje naudotą tautinę vėliavą. Pastarasis gražia rašysena, regis, visai nedrebančia ranka aprašė istoriją, siekiančią 1885 metus, kai Tilžėje buvo įkurta pirmoji lietuvių tautinė draugija „Birutė“. Mažojoje Lietuvoje prigijusias vėliavos spalvas Jankus paaiškino taip: „Kad žalia, balta bei raudona buvo sena Lietuvos valstybės vėliava, buvo pasakyta Narbuto, o rodos ir Kirkoro, ir „Birutės“ draugija to patarimo prisilaikė: žalia – Žemaitija, balta – Prūsija ir raudona – Lietuva […]. Sukilime atvaduojant Klaipėdą, buvo pagal mano patarimą vėl sena „Birutės“ vėliava įvesta. Tiek ant Tamstos paklausimo, o jei kas būtų neaišku, tai malonėkite paklausti. Su gilia tikra pagarba Martynas Jankus“. Atrodo, kad šio draugiško patarimo Dobužinskis nepriėmė, nes kitas laiškas jau buvo skirtas Martyno Jankaus bičiuliui Vilhelmui Storostai–Vydūnui. Vydūno laiške Dobužinskiui savaip – filosofiškai ir simboliškai – paaiškintos Mažosios Lietuvos vėliavos spalvos. Beje, pastarieji Dobužinskio ir Vydūno laiškai jau buvo pristatyti šiame tinklaraštyje Vytauto Smilgevičiaus 2018 m. vasario 21 dieną, o visą M. Jankaus laišką M. Dobužinskiui galima paskaityti Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F30, ap.2-1052).

Vėliavos eskizas iš Mstislavo Dobužinskio rankraščių fondo

 

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Top