Bibliotekos tinklaraščiai

Apie apšviestūnus ir tamsūnus

Aptiko Arida Riaubienė


XIX a. antroje pusėje tautiškumo išsaugojimu emigracijoje rūpinosi turintys didesnį išsilavinimą, labiau apsišvietę žmonės. Katalikiškoje spaudoje jie buvo vadinami „apšviestūnais“.  Pateikiame ištrauką:

apsviestunai_didesnis

Jakštas, A. Lietuvei-apšviestunai Amerikoje ir jųjų užduotis. ŽLA, 1891, gruod. 1 (nr. 23), p. 177
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=34999&biRecordId=4036

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Pristatytas knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviškasis vertimas

dscf34072016 m. lapkričio 29 d. LNB Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja Giedrė Milerytė-Japertienė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro organizuotame Magdalenos Grochowskos knygos „Jerzy Giedroyc“ lietuviško vertimo pristatymo renginyje. Susitikimas buvo skirtas žymaus politinio ir kultūros veikėjo Jerzy Giedroyco 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

dscf3419

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vykusiame renginyje kalbėta apie Jerzy Giedroyc, kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietį. Aptartas jo indėlis į lietuvių ir lenkų santykius. Renginyje taip pat dalyvavo knygos vertėjas Kazys Uscila, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė ir VDU Politologijos katedros vedėjas Andžėjus Pukšto.

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Lapkričio „Metų“ valanda bibliotekoje

bloguiVakar Nacionalinėje bibliotekoje žurnalo „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus ir lapkričio numeryje tekstus publikavę autoriai pristatė naujausią šio mėnraščio numerį. Apmaudu, kad šaltojo sezono ypatumai pakoregavo renginio scenarijų,  – apsirgę neatvyko keli renginio dalyviai. Visgi klegesio – pokštų,  replikų ir spontaniškų posūkių bekalbant –  kūrybingų žmonių susitikime buvo apstu.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė, teksto „Tiesiog gyventi“ autorė, rekomendavo kartais vietoj užsienio aplankyti atokesnes Lietuvos vietas,  išvykti kad ir 15 kilometrų nuo Vilniaus – ten atsiverianti visai kitokia, didžiųjų miestų gyventojams nepažįstama, gyvenimo realybė. Vertėja Birutė Jonuškaitė pristatė žydų kilmės lenkų rašytojos Hannos Krall kūrinį „Širdžių karalius ir vėl suka arklius“, kuriame lakonišku stiliumi, išvengiant slogios nuotaikos pasakojama apie Holokaustą. Regimantas Tamošaitis, kaip jam būdinga, didžiąją renginio dalį praleido su fotoaparatu rankose, o vėliau aptarė recenzijos žanro situaciją: anot jo, recenzentas turėtų būti „dantingas“ ir analitiškas, mokėti rašyti patraukliai, ne per daug akademiškai. „Metų“ žurnalas, anot jo, kaip tik ir atsiduria tarp akademinės ir populiariosios literatūros. Pats žurnalo redaktorius A. Šimkus pristatė bei paskaitė ištraukų iš numeryje publikuotų ištraukų iš Juozo Baltušio dienoraščio, kurį rašytojas leido skelbti tik praėjus 25 metams po jo mirties.

Skelbta Lituanikos skyrius

Apsilankykite Lietuvių rašytojų draugijos 70-mečiui skirtoje virtualioje parodoje

lnb_rasytojai_1121_504x504_001
Lietuvių ir anglų kalbomis parengta paroda „Lietuvių rašytojų draugija: septyni dešimtmečiai istorijos“ kviečia lietuvių išeivijai ir literatūrai svetur neabejingus skaitytojus ir tyrėjus pakeliauti šios organizacijos veiklos keliais.

Lietuvių rašytojų draugija, įsteigta 1932 m. vasario 21 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, yra pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Iki 1944 metų veikusi Lietuvoje, organizacija 1946 metais pavadinimu Lietuvių rašytojų tremtinių draugija buvo atkurta Vokietijoje nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukusių pabėgėlių. Nuo 1950 metų iki dabar draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Parodoje pateikiami Lietuvių lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje saugomo gausaus LRD archyvo dokumentai: laiškai, pranešimai, posėdžių protokolai bei kiti su draugijos veikla susiję dokumentai, taip pat nuotraukos ir garso įrašai. Juos papildo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyve esanti medžiaga.

LTSC archyve saugomas Lietuvių rašytojų tremtinių (vėliau Lietuvių rašytojų draugijos) archyvas (5 archyvinės dėžės – apie 1100 puslapių), kurį sudaro 1946–1990 metų veiklos medžiaga, yra svarbus dokumentinis šaltinis tyrinėjant išeivijos kultūrinę veiklą. Tik susikūrus draugijai, visi dokumentai buvo laikomi pas draugijos pirmininką Stasį Santvarą, kuris, kartu su kitais Vokietijos DP stovyklų dokumentais, juos atgabeno į JAV. Vėliau kurį laiką juos dar saugojo (pirmininkaujant Aisčiui), o vėliau perdavė Čikagoje draugijai pirmininkavusiam Beniui Babrauskui. Vadovaujant Bernardui Brazdžioniui (per pirmąją kadenciją) ypatingas dėmesys buvo skirtas rašytojų veiklai įamžinti. Buvo nutarta padaryti keletą dalykų: pirmasis – įrašyti kiek galima daugiau lietuvių rašytojų išeivijoje garso įrašų; antrasis reikšmingas nutarimas buvo perduoti rašytojų draugijos dokumentus Pasaulio lietuvių archyvui, kuriam tuo metu vadovavo draugijos narys Česlovas Grincevičius. Ten sudarytas atskiras LRD fondas. LRD valdybos nuosekliai laikėsi šio nutarimo. Ypač tvarkingai ir išsamiai dokumentus perdavė Alė Rūta (sekretoriavo pirmininkaujant B. Brazdžioniui). Šiuo metu jame saugomi draugijos dokumentai iki Pauliaus Jurkaus kadencijos. P. Jurkaus archyvas, deja, PLA nepasiekė, LRD fonde tėra nedidelė dalis šio laikotarpio dokumentų. Parodoje esantys dokumentai iš pastarųjų metų veiklos yra paskolinti dabartinės draugijos pirmininkės Stasės Petersonienės.

Virtualią parodą galima pamatyti adresu: http://bit.ly/2gJ5q44

Parodą parengė LNB Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius. Parodos partneris – Lietuvių lituanistikos tyrimo ir studijų centras (Čikaga, JAV). Parodos autorės: dr. Dalia Cidzikaitė ir Kristina Lapienytė-Bareikienė. Publikuoti internete parengė Eglė Karalienė.

 

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Prasidėjo Nacionalinės bibliotekos projekto „Pokalbiai apie emigraciją 2“ renginiai gimnazijose

4-11-17-lietuvos-vyciaiLapkričio 17 d. Utenos „Dauniškio“ ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijose įvyko pirmieji Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos edukacinių renginių ciklo „Pokalbiai apie emigraciją 2“ renginiai moksleiviams – paskaitos apie lietuvių emigracijos istoriją. Gimnazistai turėjo galimybę išgirsti diasporos tyrimų ekspertų  – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojų  dr. Giedriaus Janausko ir Arūno Antanaičio, taip pat užimančio Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktoriaus pareigas, pasakojimus.

Papildydami vienas kitą, mokslininkai žaismingai papasakojo apie tris lietuvių emigracijos bangas, skirtingų kartų emigrantų gyvenimo realijas bei iškiliausias, ryškiausias lietuvių diasporos figūras (iš Utenos krašto kilusį profesorių Algirdą Avižienį, inžinierių ir rašytoją Kazį Almeną, Pietų Amerikoje garsų dailininką Joną Rimšą bei daugelį kitų), tarp jų – litvakus Bobą Dylaną bei Leonardą Coheną, pastarosiomis savaitėmis dažnai minimus viso pasaulio žiniasklaidoje. Paskaitų pabaigoje lektoriai moksleiviams pabrėžė, kad tautinio tapatumo klausimas nėra vienareikšmis: pavyzdžiui, žymus poetas Tomas Venclova, gyvenantis JAV, sako, jog lietuviai tuo skiriasi nuo airių, kitos diasporinės tautos, jog airiai į savo tautinę bendruomenę daug lengviau įsileidžia naujus narius.

Anykštėnai paskaitą įamžino: ji buvo nufilmuota, nes lietuvių emigracijos istorija susidomėjo ir projekte nedalyvaujantys gimnazijos abiturientai.

Kitą savaitę mokslininkai paskaitas perskaitys Zarasų „Ąžuolo“, Ignalinos ir Molėtų gimnazijose, taip pat dalyvaujančiose „Pokalbiuose apie emigraciją 2“.

Gruodį moksleiviai susipažins su sakytinės istorijos žanru, o vėliau patys kalbins emigraciją patyrusius Utenos krašto žmones. Kaip ir pirmajame projekte „Pokalbiai apie emigraciją“, 2015 m. vykusiame Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, šiame numatyti susitikimai emigracijoje gyvenusiais įvairių sričių profesionalais – moksleiviai išgirs jų sėkmės istorijas, pasakojimus apie iššūkius ir nenumatytas situacijas, su kuriomis susiduria mūsų tautiečiai užsienyje.  Tokiu būdu projekto dalyviai galės įvertinti emigracijos pliusus ir minusus. Kaip ir pirmasis projektas, kurį vainikavo renginys LR Seime, „Pokalbiai apie emigraciją 2“ ruoš gimnazistus baigiamajam debatų renginiui, leisiančiam įvertinti mokinių dalyvavimo projekto veiklose rezultatus.

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Įdėmesnis žvilgsnis į Centrinį marijonų kongregacijos archyvą Romoje

Kęstutis Raškauskas


marijonai1Šių metų rugpjūčio 29–rugsėjo 9 ir spalio 10–17 dienomis rinkau archyvinę medžiagą Centriniame marijonų kongregacijos archyve Romoje. Šias išvykas įgalino dvi stipendijos, gautos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos. Išvykos turi savo priešistorę. Prieš ketvertą metų pradėjau rinkti medžiagą apie Londono lietuvių praeitį ir archyvinės medžiagos paieškos 2014 metais nuvedė mane į minėtąjį archyvą. Aplankyti jį paskatino aplinkybė, jog lietuvių marijonų kunigai 1931–1999 m. buvo Londono lietuvių religinio gyvenimo vadovai. Šis apsilankymas padėjo atkurti aiškesnį lietuvių bendruomenės Londone religinio gyvenimo vaizdą, nei kad jis skleidėsi iš fragmentiško lietuvių bažnyčios Londone archyvo bei emigracinės spaudos. Poros savaičių darbas archyve atskleidė Londone kunigavusių marijonų kunigų tarpusavio ryšius ir globalius kongregacijos veiklos pavidalus XX amžiaus lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų išeivijoje. Šių metų vasarą sugrįžęs prie minties detaliau pastudijuoti šio archyvo lituanistinę sudėtį, parašiau paraiškas į aukščiau minėtas tarybas.

Įdėmiau žvilgtelėjus į Centrinio marijonų archyvo sudėtį, tapo aišku, jog daugiau nei pusė jo medžiagos yra tiesiogiai susijusi su Lietuva ir lietuviais. Pagrindinė jo dalis yra marijonų provincijų, namų, misijų ar vikariatų dokumentacija bei asmeninės bylos. Kelias dešimtis metrų lentynų užima Lietuvos šv. Jurgio provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1909 m.) ir JAV šv. Kazimiero provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1916 m.) dokumentacija. Prie jų šliejasi palyginti nedideli lietuviškų vikariatų Argentinoje (nuo 1939 m.) ir Australijoje (nuo 1961 m.) bei misijos Londone (1931-1999 m.) dokumentų rinkiniai.

marijonai3Marijonai buvo svarbus veiksnys pasaulio lietuvių religiniame ir visuomeniniame gyvenime – perėmę ar įsteigę parapijas, jie diegė švč. Mergelės Marijos kulto turiniu prisodrintą religingumą bei steigė ar perėmę administravo mokyklas, leidyklas ir periodinius leidinius. Provincijų bylose atsispindi marijampolietiško „Šaltinio“, amerikietiško „Draugo“  ar argentinietiško „Laiko“ leidimo bei Marianapolio vidurinės mokyklos JAV veiklos kasdienybė, užfiksuota tekstuose ir fotografijose.

Antras svarbus archyvo dėmuo yra mirusiųjų arba iš kongregacijos išėjusių marijonų asmeninės bylos, leidžiančios rekonstruoti daugybės užmarštyje atsidūrusių sielovadininkų ir visuomenininkų pagrindinius gyvenimo faktus. Šiose bylose kas keletą metų jie charakterizuojami pagal marijoniškos gyvensenos standartus, o išėjusių iš kongregacijos bylose netrūksta gyvenimiškų dramų pėdsakų ar kongregacijos veiklos kritikos. Kai kurios asmeninės bylos, peržengusios marijoniško pobūdžio ribas, yra tapusios mažais asmeniniais fondais.

Trečias dokumentų masyvas susideda iš keliasdešimt metrų besidriekiančių marijonų tarpusavio korespondencijos bylų, prie kurių šliejasi jų susirašinėjimo su nemarijonais medžiaga. Turinio prasme šios bylos neretai persipina su provincijų bylomis, nes jose gausu ataskaitinio pobūdžio laiškų. Novicijatuose užsimezgusios draugystės kartais išlaikydavo laiko išbandymus, todėl yra išlikusių daug epistoliarinių dialogų. Juose gausu detalių apie bendruomenes, kuriuose kunigauta ar apie visuomenines lietuvių akcijas, į kurias įsitraukta. Ypač svarbūs marijonų generolų ir provincijolų laiškai bičiuliams, kurie detaliai atspindi kongregacijos globalios ar lokalinės veiklos strategijas ar vidines polemikas bei trintis. Asmeninių draugysčių pėdsakai matyti ir nemarijonų laiškų fonde, pvz., išskirtinos Magdalenos Radvilienės, Zenono Ivinskio, Stasio Ylos, Stačio Lozoraičio, Eduardo Turausko ar Aleksandro Ružancovo susirašinėjimo su marijonais bylos.

marijonai2Apie pusę archyvo užima asmeniniai archyvai. Pirmiausia išskirtinas marijonų atkūrėjo Jurgio Matulaičio (1871–1927 m.) fondas, susidedantis iš laiškų dialogų bylų bei jo tekstų. Šis fondas – vienintelis, susilaukęs detalesnio tyrinėtojų ir šaltinių leidėjų dėmesio. Su juo glaudžiai susijęs Jurgio Matulaičio beatifikacijos fondas, kuriame surinkta jo beatifikacijos bylos (vyko 1953–1987 m.) medžiaga. Bylos vadovai (postuliatoriai ir vicepostuliatoriai) buvo tik lietuviai. Tai būta akcijos, įtraukusios ne tik visą marijonų kongregaciją, bet ir visą katalikišką lietuvių pasaulį – fonde detaliai surinkti iš viso pasaulio į Romą keliavę liudijimai apie mažas ir dideles malones ar netgi stebuklus, kurias patirdavo besikreipiantys į jį maldoje. Beatifikacijos byla sunkiai judėjo Vatikano kongregacijų koridoriuose, ją lydėjo Jurgį Matulaitį pažinojusių apklausos JAV ir Europoje, kurių rezultatai būdavo verčiami į lotynų ir italų kalbas ir spausdinami vis storėjančiuose ir brangiai kainuojančiuose tomuose, skirtuose vidiniam naudojimui. Gausi bylos vadovų tarpusavio korespondencija atspindi jos užkulisius ir kontekstą.

Keletas iškilesnių marijonų, savo gyvenimą susiejusių su Romos namu (įsteigtas 1927 m.), savo asmeninius archyvus paliko būtent ten. Pirmiausia išskirtinas Pranas Pranciškus Būčys (1872– 1951 m.), kuris kartu su Jurgiu Matulaičiu atkūrė marijonų vienuoliją ir 1927–1933 ir 1939–1951 m. jai vadovavo. Būčio fonde gausu laiškų bylų, kurios, sujungtos su jo laiškais, esančiais marijonų korespondencijos fonde, atskleidžia detalią lietuvių visuomeninio gyvenimo ir globalios marijonų veiklos viziją karo ir pokario metais. Būčio, nuo 1927 m. tapusį ir unitų vyskupu, veiklos barą atspindi archyve nugulusios korespondencijos su rusų ir baltarusių dvasininkais ir visuomenininkais bylos. Su savimi jis į Romą atsivežė lotyniškai rašytą dienoraštį, kurį tęsė ir karo metais. Būčys atsivežė į Romą ir kai kuriuos antisemitizmu pasižymėjusio misionieriaus kun. Justino Pranaičio (1861–1917 m.) dokumentus, tarp kurių išskirtinas tyrinėtojams nežinomas didelės apimties dienoraštis.

Marijonų generolų sekretoriumi ir archyvaru ilgus metus buvo Kazimieras Rėklaitis (1887–1962 m.), tad jo korespondencija ypač gausi. Išskirtini jo studijų metų Romoje dienoraščiai bei atsiminimai, kuriuos suredagavo Zenonas Ivinskis. Nepavyko rasti pėdsakų, jog ši autobiografinė medžiaga būtų skelbta. Ypač gausus visuomenininko, publicisto, istoriko bei rašytojo Juozapo Vaišnoros (1905–1987 m.) fondas. Jis susirašinėjo su gausybe visuomenininkų, parašė keletą monografijų, paskelbė šimtus straipsnių išeivijos spaudoje bei skaitė paskaitų ciklus Vatikano radijuje. Visa ši veikla atsispindi nesutvarkytose jo asmeninio archyvo bylose. Visiškai netvarkyti marijonų misionieriaus ir lietuvių vyskupo išeivijai Prano Brazio (1915–1967 m.) dokumentai, dienoraščiai ir korespondencijos rinkiniai, ypač detaliai atspindintys jo, kaip vyskupo, veiklą 1965–1967 m. Jie atskleidžia dalies lietuvių dvasininkų pastangas įdiegti II Vatikano susirinkimo nutarimus išeivijos ir Lietuvos religiniame gyvenime.

Išvykų laiko pritrūko detaliam lituanistinės Centrinio marijonų archyvo medžiagos, užimančios apie 70 metrų lentynų, aprašymui. Nemenka jos dalis nesutvarkyta, nes beveik keturis dešimtmečius ten nebuvo archyvaro, kuris mokėtų lietuviškai. Nebuvau pirmas lietuvių tyrinėtojas šiame archyve. Pvz., Paulius Subačius šiemet paskelbė Prano Būčio ir Jurgio Matulaičio laiškų, kurių dalis paimta iš šio archyvo, dialogą. Veriasi perspektyva tęsti šaltinių iš šio archyvo publikacijas arba imtis istorinių tyrimų, kurių pamatu ar dalimi taptų šio archyvo medžiaga.

 

Skelbta Lituanikos skyrius

Įrašai pagal skyrius

Archyvai