Bibliotekos tinklaraščiai

Šekspyrą prisimenant

Shakespeare 1Prieš 400 metų, 1616-ų metų balandžio 23 dieną mirė Viljamas Šekspyras. Kviečiame pasižiūrėti, kaip jį vaizdavo XIX a. pr. Cvikau leidėjai ir kokiais vaizdais jo knygas puošė XVIII a. pab. Ziuriche išspausdintose knygose.

Shakespeare 2 Shakespeare 3

Skelbta Be kategorijos

Mokslinis-praktinis seminaras: Asmenų archyvų ir bibliotekų komplektavimo Lietuvos atminties institucijose patirtys ir problemos

Kvietimas_i_seminara_2016-04-062016 m. balandžio 6 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre, Konferencijų salėje (Saulėtekio al. 5), įvyko Vilniaus universiteto bibliotekos ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto surengtas mokslinis-praktinis seminaras „Asmenų archyvų ir bibliotekų komplektavimo Lietuvos atminties institucijose patirtys ir problemos“.
Seminare buvo pristatyta 14 pranešimų. Savo patirtimi kaupiant, saugant ir tvarkant asmenines bibliotekas ir asmenų fondus pasidalino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros, Vilniaus universiteto bibliotekos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bei Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai. SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda pristatė savo sukauptą lituanistikos, polonistikos ir prūsistikos leidinių biblioteką.
LNB Retų knygų ir rankraščių skyrius vadovė Rima Dirsytė seminare kalbėjo apie kai kurias skyriaus asmenų fonduose saugomų dokumentų publikavimo problemas, akcentuodama dokumentų kaip intelektinės nuosavybės objektų apsaugą, bibliotekų pareigą derinti viešąjį bei privatų (autorių) interesus.
Seminaro metu išsakytos mintys/įžvalgos leido išryškinti tam tikras bendras tendencijas, būdingas Lietuvos atminties institucijoms, o tai skatina galvoti ir veikti toliau – kaip ne kartą seminare buvo
akcentuota – būtinas glaudesnis šių institucijų bendradarbiavimas ir abipusė parama.

Seminaro aktualumą parodė ir gausus jame dalyvavusių bibliotekų, muziejų ir archyvų darbuotojų skaičius. Įdomus susitikimo akcentas – VUB Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros bei Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuose saugomų Levo Vladimirovo, Vaclovo Biržiškos, A. Vienuolio-Žukausko, kitų šių įstaigų darbuotojų, lietuvių rašytojų dokumentų bei asmeninių daiktų paroda.

Skelbta Be kategorijos

Pasaulinė paukščių diena

Pauksciai_21906 m. balandžio 1 dieną buvo pasirašyta Tarptautinė paukščių apsaugos konvencija. Šią dieną visame pasaulyje skatinama supažindinti visuomenę su nykstančiais paukščiais, kelti inkilus.
Ketvirtas metų mėnuo, kaip ir kiti pavasario mėnesiai, pavadintas paukščio vardu. Nojui alyvos šakelę ir žinią apie tvano pabaigą atnešė balandis, jis laikomas taikos simboliu. Ne veltui Pasaulinė paukščių diena švenčiama pavasarį, kai iš tolimos kelionės į tėviškę sugrįžta paukščiai.

Skelbta Be kategorijos

Gabrielei Petkevičaitei-Bitei – 155

Bite_F47-255 Sukanka 155 metai, kai gimė rašytoja, publicistė, filantropė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tai viena ryškiausių XIX a. pab. ‒ XX a. pr. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Visą savo gyvenimą ji paskyrė žmonių ugdymui, dvasiniam švietimui ir lavinimui. Gimė ji Puziniškio dvare (Panevėžio apskr.) žymaus to meto daktaro Jono Leono Petkevičiaus ir Malvinos Chodakauskaitės šeimoje. Motinos ji neteko gana anksti. Pradžios mokslus Gabrielė įgijo iš žinomo lietuviškų kalendorių leidėjo, liaudies švietėjo Lauryno Ivinskio, gyvenusio jų namuose. Vėliau ji mokslą tęsė Mintaujos aukštesniojoje mergaičių mokykloje, kurią baigė 1878 m. G. Petkevičaitė-Bitė buvo gabi matematikai ir norėjo toliau studijuoti universitete, tačiau, negavusi tėvo pritarimo, ji grįžo į Joniškėlį, kur dirbo ir gyveno jos šeima. Tėvo paskatinta ji įsitraukė į šviečiamąją filantropinę veiklą, savo namuose ėmė mokyti Joniškėlio gyventojų vaikus. 1885 m. baigė Deltuvos bitininkystės kursus, užveisė bityną, iš kurio uždirbtas pajamas skirdavo neturtingiems moksleiviams šelpti. Su pertraukomis ji gyveno Joniškėlyje ir Puziniškio dvare. 1894 m. Bitė pradėjo skelbti savo kūrybą periodinėje spaudoje. Parašė nemažai publicistikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Paminėtini apsakymai ir literatūriniai vaizdeliai: „Krislai“ „Homo sapiens“, „Žemaitė“, „Dievui atkišus“, „Iš gyvenimo verpetų“ ir kt., kuriuose daugiausia keliami socialiniai klausimai, aktualizuojama švietimo ir gyvenimo sąlygų įtaka vaiko dvasinei brandai, tautinio atgimimo reiškiniai. Didžiausios apimties jos prozos veikalai ‒ romanas „Ad astra“, memuariniai kūriniai „Karo meto dienoraštis“ ir „ Iš mūsų vargų ir kovų“. Ji parengė ir „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Bitė bendradarbiavo su rašytojais Žemaite, Povilu Višinskiu. Periodinėje spaudoje ji paskelbė nemažai literatūros kritikos straipsnių. Dirbo „Lietuvos žinių“, „Vilniaus žinių“ redakcijose.
Literatūra buvo tik viena iš jos gyvenimo ir veiklos sričių. Būdama kilnios prigimties ji daug ko atsisakydavo kito labui. Bitė stengėsi pagelbėti gabiam, bet neturtingam jaunimui. Ji buvo iniciatorė steigti moksleivių ir kultūros darbuotojų šelpimo draugiją „ Žiburėlis“, kuriai vadovavo iki 1903 m. Rašytoja skatino moterų emancipaciją, buvo jų veiklos organizatorė, 1907 m. vadovavo pirmajam Lietuvos moterų suvažiavimui Kaune. 1920 m. ji buvo išrinkta į Steigiamąjį seimą ir jo nare buvo iki 1922 m. Nuo 1919 iki 1924 m. ji mokytojavo Panevėžio gimnazijoje. Daktaro J. L. Petkevičiaus šeimos gyvenimas ir dukters G. Petkevičaitės-Bitės veikla turėjo didelę įtaką Šiaurės Lietuvos krašto bendruomenei, jų namai buvo tapę bene ryškiausiu to meto kultūros centru.
G. Petkevičaitė-Bitė paliko nemažą dokumentinį palikimą, tačiau jis nėra vientisas ir yra saugomas keliose Lietuvos kultūros institucijose. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje išlikusi tik labai nedidelė jos rankraštinio palikimo dalis, patekusi į biblioteką apie 1963 m. Rašytojos fondą (F41) sudaro 9 saugojimo vienetai. Tai beletristikos fragmentai, straipsnių juodraščiai, keletas jai adresuotų laiškų bei jos pačios laiškas neišaiškintam adresatui. Kitų žymių Lietuvos rašytojų ir visuomenės veikėjų asmeniniuose archyvuose išlikę rankraštiniai dokumentai nors ir fragmentiškai, tačiau papildo kai kuriuos Bitės gyvenimo ir veiklos faktus. Iš rašytojos laiškų spaudos darbuotojai Agnei Ambraziejūtei-Steponaitienei galima spręsti, kad ji parengė keletą nusipelniusių Lietuvos moterų biografijų A. Ambraziejūtės-Steponaitienės rengtam leidiniui apie žymias Lietuvos moteris. Apie Bitės paramą neturtingiems moksleiviams, jos žmogiškąsias savybes užsiminė Marija Mašiotaitė-Urbšienė 1941.III.21 laiške motinai: “ Kartą gyvendama Berlyne, lydėjau ją į stotį, kai grįžo su savo auklėtiniu iš vandenų gydyklos. Tas auklėtinis, pamenu, vežėsi į Lietuvą du vėžliu“ […] „Antru atveju mačiau ją Kaune, moterų kongrese, kur ji sėdėjo prezidiume. Daug buvo kalbų. Tačiau kalbos buvo labai oficiališkos, galėčiau tiesiog pavadinti jas sausomis, ir tik prabilo Bitė trumpai, bet nepaprastai žmoniškai, žodžiais einančiais į širdį. Dabar jų nepamenu, tik tas žmoniškumas jos buvo jaudinantis“ F14-434). Apie jos altruizmą taip pat randame užuominų Žemaitės laiške G. Petkevičaitei-Bitei (F2-46). Dailininko A. Žmuidzinavičiaus prisiminimuose Bitė atsiskleidžia kaip visuomeninio-politinio gyvenimo aktyvistė Šiauliuose (F205-802). Apie G. Petkevičaitės-Bitės išleistuves iš Panevėžio gimnazijos rašė Elena Antanaitienė laiške broliui Juozui Urbšiui (F15-143). Šiek tiek informacijos apie jos veiklą Lietuvių mokslo draugijoje, „Varpo“ bendrovėje suteikia Jono Basanavičiaus (F43), F. Bortkevičienės (F68) fonduose esantys dokumentai. Yra išlikę mokytojo Juozo Avižonio (F114-102), spaudos darbuotojo Jono Kirlio (F46-95) parašyti straipsniai apie G. Petkevičaitę- Bitę.
Visą savo gyvenimą pašventusi kitų gerovei, senatvėje pati gyveno nepritekliuje, jautėsi vieniša, išstumta iš viešojo gyvenimo. Apie tai randame užuominų jos šeimininkės Marytės Galiauskaitės (F68-205), bei kraštotyrininko Jurgio Elisono (F68-203), poeto Bernardo Brazdžionio (F130-1749) laiškuose spaudos darbuotojai ir visuomenės veikėjai Felicijai Bortkevičienei, mokytojui J. Poviloniui. Rankraščiai byloja, kad Bitė bendravo ir su Bites_laiskasS.Neriai_F4-216Salomėja Nėrimi. Gyvendama Panevėžyje, S. Nėris keletą kartų lankėsi rašytojos namuose. O poetės 1936 m. dienoraštyje yra išlikęs sveikinimas, dedikuotas G. Petkevičaitei-Bitei jos jubiliejaus proga, kurį S. Nėris parašė mergaičių meno kuopelės prašymu: „Tai Tu juodos nakties glūdumoj laukei Saulės ir ja tikėjai…Tu tikėjai savo tautos atgimimu ir išsivadavimu, kada juo nieks aplinkui netikėjo. Tu grūmeis su tamsos ir priespaudos slibinais… Buvai tas nežinomas, tylus karžygys, kuris ne dėl garbės ir turtų stato savo krūtinę pavojams… Žmoniškumas ir laisvė – Tavo kovos šūkiai ! Tu laimėjai ! Šiandie Tavo vardą su pagarba taria kiekvieno lietuvio lūpos. Darbas ir menas Tavo gyvenime ėjo ranka rankon. Didžioji Kovotoja! Nenuilstamoji Darbininke! Jautrioji Menininke. Būk mums garbingas, šviesus pavyzdys, kad savo pasiryžimais ir darbais mes bent iš tolo taptume į Tave panašios ! “ (F4-62).

Naujieną parengė Dalia Tarailienė

Skelbta Be kategorijos

Sveiki sulaukę šv. Velykų!

Atvirukas

Skelbta Be kategorijos

Pasaulinei poezijos dienai

Kovo 21 d. – Pasaulinė poezijos diena, kurią paskelbė UNESCO (būstinė – Paryžius) minima nuo 2000 m.

Rašymas – tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, – jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje.  (Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos. 2010, p. 67.)

jonas_mekas

JONAS MEKAS

Šilai ir krūmai

Šilai ir krūmai
dar vis miega,
sapnuodami
žalius lapus.

Bet šiandien,
eidamas
per drumzliną
ir šlapią sniegą,

jaučiau:
pavasaris
jau greitai bus.

Ir svaiguma
per kūną
ėjo,

ir plyšo
užsislėpę
geiduliai,

ir šnervėse
kvepėjo
pirmi pavasario
daigai.

Skelbta Lituanikos skyrius

Įrašai pagal skyrius

Archyvai