Poetės Lidijos Šimkutės vakaras Nacionalinėje bibliotekoje

Lidija Šimkutė per renginį. Daugiau nuotraukų: https://goo.gl/3PsvbW

Liepos 3 d. vakarą Nacionalinėje bibliotekoje įvyko susitikimas su Australijos lietuve, poete Lidija Šimkute, kuriai šiemet sukako 75-eri. Gausiai susirinkę vakaro dalyviai sunkiai tilpo jaukioje Muzikavimo erdvėje, kurioje pianinu skambino L. Šimkutės kūryba besidominti jaunosios kartos muzikantė Raminta Naujanytė-Bjelle.

Šventiško renginio pradžioje poetę pasveikino Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė ir šiame departamente veikiančio Retų knygų ir rankraščių skyriaus vedėja Rima Dirsytė. Neseniai L. Šimkutė Retų knygų ir rankraščių skyriui perleido dalį savo asmeninio archyvo: Nacionalinė biblioteka gavo menininkės susirašinėjimų su kitais poetais, nuotraukų, kvietimų, afišų ir pačios L. Šimkutės sukurtų mandalų, kurių paroda veikė per renginį.  Greta eksponuotos poetės knygos įvairiomis kalbomis, jos susitikimų su žymiais kultūros atstovais akimirkos.

Vakaro dalyviai išgirdo kelis trumpus pranešimus apie L. Šimkutės kūrybą. Iš Kauno atvykusi profesorė Dalia Kuizinienė kalbėjo  apie L. Šimkutės poezijos minimalizmą, jos poetinio žodžio talpumą, o  daktarė  Imelda Vedrickaitė  pasuko prie poetės vizualinės kūrybos,  aptardama L. Šimkutės mandalas. Įžvalgomis pasidalino profesorius Juozapas Algimantas Krikštopaitis ir daktarė Ramutė Dragenytė. Akademinę atmosferą praskaidrino šmaikštus Lietuvos rašytojų sąjungos atstovų sveikimas: Birutė Jonuškaitė ir Vladas Braziūnas prisiminė susitikimus su L. Šimkute per literatų renginius.

L. Šimkutės paprašyta, R. Dirsytė perskaitė Christian Loidl ir Koichi Yakushigawa minčių apie L. Šimkutės eiles. Pasak vertėjų, kad L.  Šimkutės poezija kyla iš archajiško prado, glūdinčio prieš Haiku ir Krisčionybės erą.  „Lidijos eilėraščiai yra daug senesni už haiku, atėję iš kažkurio laikotarpio dar prieš Kristų, kada moterys žynės, stovėdamos prieš gyvenamuosius urvus, skelbė šventas maldas genčiai suvienyti“, – teigė K. Yakushigawa, tarytum papildydama Ch. Loidl mintį, jog „Šimkutės poezijoje susijungė paprastumas ir elegancija, rimtis ir žaismingumas. Jos eilėraščiai persunkti pagoniška gamtos, kūno, kalbos, emocijų sakrališkumo vienybe“.

Poezijos skaitymams paskirtoje vakaro dalyje ne iš karto pereita prie L. Šimkutės kūrinių: poetei paprašius, pirmiausia savo eilių, skirtų poetei,  perskaitė kunigas Justas Jasėnas. Skaitydama savo poeziją, L. Šimkutė prisimindavo įvairius gyvenimo etapus ir brangias akimirkas: vaikystę Australijoje, susitikimus su išskirtiniais žmonėmis – archeologe Marija Gimbutienė,  išeivijos menininkais: Alfonsu Nyka-Niliūnu, Henriku Nagiu,  Mariumi ir Zina Katiliškiais, Jonu Meku, Jurgiu Mačiūnu ir kitais;  taip pat Australijoje gyvenančiu Nobelio literatūros premijos laureatu John Maxwell Coetzee. L. Šimkutė žavėdamasi pasakojo apie santūrų talentingojo J. M. Coetzee būdą, o vakaro pabaigoje, jautriai perskaičiusi savo eilėraščių, apgailestavo, kad retai sugebame iš tiesų susikalbėti: pokalbiuose su vienas kitu labai dažnai liekame nesuprasti dėl dėmesio stokos ar skirtingos interpretacijos. Tad lieka tik  „kažkas pasakyta“ : nepilnai suprasta  arba  iškraipyta,  kai yra pateikiama kito žmogaus.

 

Įrašas paskelbtas temoje Naujienos, Renginiai ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.