nutįsę saulės spinduliai – sausra – rugpjūtis
ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum
gal netikri – tiesiog kažkas iš šlamančių sausukų
giminės – ir iš žmonių – nes aš su močiute
kaip tik renku tuos sausukus
Lapkričio 21 d. 17. 30 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje poetus Gintarą Bleizgį ir Gretą Ambrazaitę kalbinsianti Lina Buividavičiūtė rašo: „Mano jau amžinatilsį močiutė rudenimis dainuodavo „Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą/Paskutinį žiedą drumzlino rudens“. <…> Mano prisiminimą ir Gintaro poeziją susieja trapumo ir amžinybės sąšaukos – per asmeninę istoriją ir archetipus. Tos močiutės, tos vasaros ir rudenys, tas amžiną atilsį, sunkio ir lengvumo dermė.“[1]
L. Buividavičiūtės nuomone, knyga yra itin nuoširdi: „manau, galėtų rastis žmonių, norėsiančių ją „apkaltinti“ naivumu ir pasikartojimais – temos, regis, tos, „nuskalbtosios“ – gyvenamieji buvimo kambariai ir mirties priengiai, nostalgiškieji retoriniai klausimai: „—kas tu esi?kas aš?iš kur?“ <…> Bet Bleizgio eilėraštis – intensyvus ir tirštas – savojo subjekto potyrių nuoširdumu užkariauja mano naiviąją elegiškąją širdies pusę. “[2]
„Gali būti, kad neturiu kito pasirinkimo, o tik būti atviras knygose. Kitaip turėčiau nustoti rašyti, bet, jeigu tai padaryčiau, greičiausiai būtų blogai man pačiam“, [3] – sako pats G. Bleizgys. Jis teigia nemėgstantis snobizmo: „Snobizmas, pamaiviškumas – psichologinis iškrypimas, daugybė žmonių juo serga. To pasekmė gali būti ne tik depresija, bet ir šizofrenija, paranoja.“[4]
Toliau skaityti „„Metų knygos rinkimai“ : Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“”