LS – Lituani(sti)ka

Apie Edwiną Geistą ir jam priklausiusias knygas

Stifter, Adalbert. Erzählungen . – [Riga] : Latvju grāmata, 1942. – 173, [1] p.

Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje. Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai. 1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.

Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m. Geisto dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą rašytoją iš 2003 m. lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.

Birželio 25

„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)

Toliau skaityti

Kovo 9-ąją minimos 210-osios Taraso Ševčenkos gimimo metinės

Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.

Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.

Toliau skaityti

Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.

Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių.

Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.

Toliau skaityti

Aurelija LINKSMUOLĖ: Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum“ I dalies anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Aš nežinau, iš kurio krašto esi kilęs tu,
Ar Vilniaus miesto, ar Šiaulių
Tačiau tikrai turėtumei pažinti
Šauniuosius Norvaišas iš Milkantų.
Kilmingi, rafinuoti,
Bajorų giminės
Ar tu galėtum pagalvoti?
Kad jie ne amžių šiųjų padermės.
Ir miestas mūsų Vilnius
Senesnis nei dabar
Baroko spindulių apšviestas
Dar kūrėsi tada.
Kazokai puldinėjo
Ir buvo neramu
Įvairūs gatvių vaikiščiai
Grūmojo kryželiu.
Tačiau didybė augo
Griuvėsiai dingo pamažu
Vienuolės daug pagelbėjo
Tikėjimu savu.
Motiejus Jonas buvo tvirtas
Elžbieta juk širdis visų.
Uršulė ir Kazimieras
Dvynukai jų dviejų.
Gyvenimas jų kupinas
Daug įvykių margų
Ir visa tai fiksuota
Jų Silvoje namų.
Jei norite pajusti,
Tą laiką Vilniaus, Norvaišų
Skaitykit Silva Rerum
Ir rasite ten paslapčių.
Barokas atsiskleis plačiai
Kilmingos giminės ir vargšai,
Didinga meilė sumeluot neleis
Lyg būtumėte pasakoj.
Istorija tikrai spalvinga
Tikrai ne tik vienos dalies
Detalių ten tikrai nestinga
Pamilsite ją iš širdies.

Anotuojama knyga: Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum, Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2008 (1-oji laida).

Kalba neredaguota.

Julija ŠIMKŪNAITĖ: Giacomo Papi knygos „Broliai Kalėdos. Kalėdinė istorija“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Kai tau devyneri, negi tikėsi Kalėdų seneliu? Tai taip…mažvaikiška! Taip nekieta. Visi klasiokai ne(be)tiki! Štai Roblox – kieta! Ar Jordan kedai – šakės, kaip kieta!
Svarbiausia dėl vaizdo parašyti laišką, tipo, Kalėdų seneliui. Ir duoti išsiųsti jį tėvams. Dar svarbu, kokį mėnesį prieš Kalėdas ko nors neprisidirbt.
Timūras

Toliau skaityti

Romualda ŽILINSKIENĖ: Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

„Nemokėjau aš tame Vilniuje gyventi“…

Vyresnės kartos skaitytojai, ar norite prisiminti savo jaunystės laikų atmosferą? Ne tai, ką iškrėtėte per nepatyrimą ar kvailumą, bet aplinką, kurioje gyvenote, tuometines nuotaikas, žmonių tarpusavio santykius. O jauniesiems skaitytojams, gal irgi įdomu, kokie buvo tie senieji laikai – praėjusio amžiaus dalis, dar iki Sąjūdžio laikų? Taigi siūlau paimti žemaičių krašto rašytojo Romualdo Granausko (1939–2014) knygą TRYS VIENATVĖS. Tai Rašytojų sąjungos 2011-aisiais išleistas novelių romanas (beje, tai ne pirmoji tokio žanro autoriaus knyga), kurį sudaro 10 novelių, tad jas galima skaityti kaip atskirus, savarankiškus kūrinius. Vis dėlto jie papildo vienas kitą, kuria gyvenimo pynę – įdomią ir spalvingą. Nors knyga neįvardyta kaip autobiografinė, joje atsiveria nemažai su autoriaus gyvenimu susijusių epizodų. Ne vienas skaitytojas, pažinojęs rašytoją jaunystėje, girdėjęs apie jį iš pažįstamų, dažnai ieško autentiškumo ir lygina su sava patirtimi ir prisiminimais. Tuo labiau, kad minima ne viena Žemaitijos vietovė, tikrų žmonių pavardės ir kai kurie tikri atsitikimai. Juokingi ir anekdotiški. Tragikomiškos gyvenimo akimirkos, autoriaus atmieštos su be galo subtiliu humoru, priverčia netgi garsiai nusikvatoti.

Toliau skaityti