Ingrida SAKAVIČIŪTĖ:  Indrės Zalieckienės knygos „Kapt kapt kapt“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija. PASTABA: Šią anotaciją mama parašė savo 8 mėnesių dukros Amėjos vardu.


Anotacijos autorių knygų lentyna

Linksma eiliuota knygutės anotacija

Gimiau aš nuostabiu laiku,
Kartu su Vilniumi gimtadienį švenčiu.
Save aš Lietuvai padovanosiu,
Kad ji mane visad globotų.
Jau pirmą dovaną turiu –
Vaikišką knygelę ,,Kapt Kapt Kapt“ vardu.
Kartu kuprinė ir skaitymo vadas,
Pirmasis knygų startas į skaitymo šalį mane jau veda.
Knygelė spalvota, knygelė ryški,
Pirmaisiais dantukais net kandžiot gali.
Kiekvienas knygos lapelis skirtingų spalvų,
Kiekvienas lapelis su daug, daug lašų.
Verčiant pirmą knygos lapą,
Jau matau, kaip lašai laša.
Kapt, kapt, kapt ant voverės,
Kapt, kapt, kapt ant geltonos gėlės.
Skaitant apie krentantį lašelį,
Barbenu aš piršteliais.
O jei pirštai nesušlapo –
Vėl kartoju nuo pirmo lapo.


Anotuojama knyga: Indrė Zalieckienė, Kapt kapt kapt, Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, [2020].
Kalba neredaguota.

Simona ŠVEDOVA: Aldonos Liobytės knygos ,,Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija. PASTABA: ši anotacija – bendras septynmetės Lukos ir jos mamos Simonos darbas.


Anotacijos autorių knygų lentyna

(Nelabai) mielas žaliabarzdi,

Tau rašo Luka su mama. Man septyni metai. Neseniai išmokau skaityti ir perskaičiau  siaubingą pasaką apie tave ir vargšę Vilniaus mergaitę. Esu giliai susirūpinusi ir pasipiktinusi, bet bandysiu su tavimi kalbėtis gražiuoju. Su mama tau turime keletą patarimų.

Visų pirma, padoriose pasakose merginų skriaudimu užsiima pamotės bei raganos. Vyrų darbas jas vaduoti, bučiuoti, vesti ir ilgai bei laimingai gyventi. Kas skriaudė Pelenę? Pamotė. Kas išgelbėjo? Princas. Kas skriaudė Snieguolę? Pamotė ragana. Kas išgelbėjo? Princas. Tad siūlau į savo pasaką pasikvietus kokią piktesnę raganą, perleisti jai mergaitės skriaudimo pareigas,  o pačiam, kaip pridera, užsiimti jos vadavimo reikalais. Skaitytojos būtų tau už tai dėkingos. Skaitytojai, manau, irgi pageidautų, kad berniukų vardas nebūtų teršiamas, mat, prisiskaičiusios tokių pasakų, mergaitės bijo su jais draugauti.

Toliau skaityti „Simona ŠVEDOVA: Aldonos Liobytės knygos ,,Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ anotacija”

Jurgita PAULIUKĖNAITĖ (13 m.): Juozo Tumo-Vaižganto kūrinio „Vilniaus pilies pasaka“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija


Autorės knygų lentyna

Laiminga pasakaitė

Aš paseksiu pasakaitę
Apie Vilnių ir mergaitę.
Nors seniai tai viskas buvo,
Kaip gerai, kad nieks nežuvo!

Vilniuj pilį statė tvirtą,
Šalies sostine vadintą.
Kad per amžius čia stovėtų,
Apie ją visi kalbėtų!

Toliau skaityti „Jurgita PAULIUKĖNAITĖ (13 m.): Juozo Tumo-Vaižganto kūrinio „Vilniaus pilies pasaka“ anotacija”

Juozas TARAŠKEVIČIUS (11 m.): David’o Walliams’o knygos „Močiutė plėšikė sugrįžta“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija


Autoriaus knygų lentyna

Mano knygų lentynoje gyvena berniukas Benas. Jo namai yra anglų rašytojo Deivido Valjamso kūrinyje „Močiutė plėšikė sugrįžta“, bet jis labai neramus ir mėgsta nuotykius, todėl kartais išsprunka pasivaikščioti po mano sapnus, biblioteką, net į Vilnių gali nusigauti ir ieškoti juodos katės… Berniuko istorija labai juokinga, vien nuotykiai su Anglijos karaliene daug ką pasako. Benas turi tėvus. Kuo jie ypatingi? Beveik niekuo. Berniukui atrodo, kad jie jo nemyli, bet taip nėra.

Toliau skaityti „Juozas TARAŠKEVIČIUS (11 m.): David’o Walliams’o knygos „Močiutė plėšikė sugrįžta“ anotacija”

Ieva Simonaitytė apie rašymą

Parengė Arida Riaubienė


Savo knygoje pasirašanti rašytoja Ieva Simonaitytė. Antakalnio g. 70-11 / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB (1971. XII. 16)

Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.

Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias  romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.

Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios  pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“.  Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“  ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“.  Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba,  šias knygeles įsigijo pati. 

Pradedantys rašytojai  Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.

„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu  galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

Toliau skaityti „Ieva Simonaitytė apie rašymą”

Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje. Komandiruotės metu buvo kopijuojami rašytojos asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, antraštiniai lapai, susipažįstama su knygose esančiomis proveniencijomis – įrašais, antspaudais ir lipdėmis.

Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Knygų rinkinyje yra keletas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje išleistų religinės tematikos leidinių. Žinoma, kad Simonaitytė labai saugojo ir vertino savo asmeninėje bibliotekoje esančias religines knygas, nes jos rašytojai priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti. Knygose esama vertingų įrašų, kuriuos galima laikyti lietuvininkų dvasinės kultūros atspindžiais. Kai kurie įrašai patikslina rašytojos biografijos faktus arba pateikia naujų.

Pavyzdžiui, 1919 m. rašytojos pusseserė Anna Siemoneit[1] padovanojo Ievai Simonaitytei Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleistą Bibliją[2]. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems jos savininko užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Šią Bibliją Simonaitytė dažnai skaitydavo. Tai liudija ne tik tarp lapų likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės, bet ir paraštėse esantys rašytojos pabraukymai, žymėjimai.

Toliau skaityti „Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje”