Lietuvių kultūrai skirtas renginys Piterboro mieste Jungtinėje Karalystėje

Parengė Dalia Cidzikaitė


Piterboro lietuvių bendruomenės „Švyturys“ vadovė Judita Grublienė prie iš Lietuvos atkeliavusių naujų lietuviškų knygų

Lapkričio 14 d. Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje (Jungtinė Karalystė) vyko lietuvių kultūrai skirtas renginys. Renginio metu bibliotekai padovanota per 30 lietuviškų knygų, skirtų tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Susirinkę svečiai taip pat išgirdo paskaitą apie lietuvių literatūrą, buvo skaitomos lietuvių autorių kūrinių ištraukos lietuvių ir anglų kalbomis.

Dovana iš Lietuvos papildė jau keletą metų Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje veikiančią lietuviškų knygų lentyną. Bibliotekos darbuotojai lietuvišką knygų lentyną laiko pavyzdine. Jie norėtų, kad tokias lentynas savo gimtąja kalba turėtų ir kitos etninės Piterboro bendruomenės. Pasak miesto valdžios, šiuo metu Piterbore gyvena iki 130 įvairiomis kalbomis kalbančių emigrantų. Lietuvių bendruomenė – viena gausiausių ir aktyviausių.

Piterboro katedros lankytojus pasitinka stendas su lietuvišku „Sveiki“.

Pasak bibliotekos darbuotojų, nauja dovana ypač pradžiugins vietos lietuvius, kurie, remiantis bibliotekos vedama statistika, yra vieni uoliausių bibliotekos skaitytojų. Lietuvos dovana džiaugiasi ir vietiniai miesto gyventojai, mat dalis padovanotų knygų yra lietuvių autorių kūrinių vertimai į anglų kalbą.

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje archyvas

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2005 iki 2020 metų.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno sričių renginių programos su menininkų ir jų darbų pristatymais, taip pat straipsniai, žinutės, naujienlaiškiai apie lietuvių kūrėjus, British – Lithuanian Society ir The Baltic Council in Great Britain (Baltų tarybos) veiklos aptarimas.

Lietuvių kultūrinio gyvenimo pakilimas buvo jaučiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Jubiliejiniais 2018 m. Londone įvykę projektai – Jono Meko parodos atidarymas ir vakaras, skirtas Fluxus menui, jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbų pristatymas Londono knygų mugėje. Kiti paminėtini renginiai: 2015 m. Europos filmų festivalyje demonstruotas lietuvių filmas „The Other Dream Team“, 2016 m. koncertų ir Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoriam“, skirtų Holokausto aukoms atminti, ciklas, Lietuvos muzikų Mirgos Gražinytės-Tylos, Ramintos Šerkšnytės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Vilniaus savivaldybės choro 2019–2020 m. koncertai kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“: eilučių siena

2023 m. spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pradeda veikti paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“.  Parodos akcentas – siena su šimtais eilučių apie Vilnių, jo rajonus, miestiečių jausenas. Eilėraščiai publikuoti pastaraisiais dešimtmečiais, Vilniui vėl tapus nepriklausomos šalies sostine. Apie Vilnių rašo ne  tik vilniečiai: miestas įdomus ir kitų Lietuvos vietų gyventojams, jį aplankantiems užsieniečiams, sugrįžtantiems pasaulio lietuviams. Įdėmiausi parodos lankytojai pastebės eilučių iš žinomų dainų: Vilnių, įvairias jo vietas apdainavo Andrius Mamontovas, duetas „Lilas ir Innomine“, grupės „Saulės kliošas“, „G&G Sindikatas“, kiti populiarūs muzikos kūrėjai.

Rasite eilučių iš šių kūrinių:

Toliau skaityti „Paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“: eilučių siena”

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“

Parengė Ala Kamčatna ir Diana Norkūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius


Apie 1983 m. Retų knygų ir rankraščių skyriuje suformuota Pamokslų kolekcija (fondas F89). Tai 1695 vienetus turintis fondas, apimantis XVIII–XIX a. rankraštinius dokumentus. Rankraščių skyriaus gautų dokumentų registracijos knygoje, pildytoje nuo 1948 iki 2011 m., randami du įrašai, padedantys sužinoti šių neeilinių dokumentų patekimo į Lietuvos nacionalinę biblioteką istoriją. 1950 m. įrašas skelbia, kad iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos ir Marijonų vienuolyno gautų „tvarkytinų fondų“ išskirta „viena pinta dėžė“ su rankraštiniais pamokslais. 1995 m. rugsėjo 25 d. įrašai skelbia, kad „per knygyną-saloną“ įsigyti 2 aplankai – 321 ir 553 lapų –rankraščių, kurie buvo priskirti jau suformuotai Pamokslų kolekcijai.

Taip susiklostė, kad šio fondo dokumentus, parašytus lenkų kalba, dabar tvarko karo pabėgėlė iš Ukrainos –  Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė Ala Kamčatna. Kaip prisipažino pati Ala, labiau įtraukiančio darbo dar nėra turėjusi. Skaitydama šiuos XVIII–XIX a. Mogiliavo arkivyskupijos katalikų dvasininkų rankraščius, ji atranda daug puikių minčių, pamąstymų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, tikėjimą.

Dalinamės A. Kamčatnos mintimis ir senuosiuose rankraščiuose rastais išminties perliukais.


„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nei pėdsako, nei ženklo“. Taip manė šie pamokslininkai. Tikriausiai mes galvojame taip pat. Bet jau praėjo 250 metų, o aš skaitau jų parašytus pamokslus ir girdžiu jų balsus. Ir atrodo, kad mes, žmonės, nė kiek nepasikeitėme. Pasikeitė tik mūsų gyvenimo tempas. Mes skubame, dažnai net nežinodami kur, nepastebėdami tų momentų, kurie galėtų būti reikšmingi ir pakreiptų mūsų likimus. Kaip dažnai susitelkiame į tai, kas griauna mūsų gyvenimus ir daužo širdis, trukdo judėti į priekį. Juk gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man šie rankraščiai – tarsi tiltas per šimtmečių bedugnę, jungiantis praeitį ir dabartį.

Iš 1801 m. pamokslo:

XVIII amžius nuo Kristaus gimimo jau praeity. Šis šimtmetis nebuvo kupinas laimės ir gerų ketinimų išsipildymo. Tai žino kiekvienas tada gyvenęs ir buvęs šio amžiaus įvykių liudininku. Ne kartą buvome panirę į sumaištį ir liūdesį. Tačiau buvo ir ramių bei džiugių akimirkų. Viską turėjome ištverti ramiai, kantriai, pasitikėdami Viešpaties gailestingumu.

Toliau skaityti „„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“”

Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė

Parengė Dalia Cidzikaitė


Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.

Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.

Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.


Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.

Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.

Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.

Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”

Lietuviai ir fabrikuose dainuoja

Ši pastraipa – iš 1942 m. rugpjūčio 24 d. JAV lietuvių laikraštyje „Naujienos“ publikuoto teksto apie lietuvių norą dainuoti „visur ir visados“. Žaismingų detalių kupiną tekstą, išverstą į anglų kalbą, šiemet perpublikavo žurnalas „Lithuanian Heritage“ (2023, vol. 11, no. S 1, p. 5 ), JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“ priedas. Visą tekstą lietuvių kalba rasite štai čia (tekstas vadinasi „Lietuviai ir fabrikuose dainuoja“): https://www.spauda.org/…/1942-08-24-NAUJIENOS-i7-8.pdf