Lapkričio žąsys

Kadais senovės Romą, sako, išgelbėjo žąsys: priešams sėlinant, ėmusios gagenti, taip visą netikėtumą sugadindamos. Niekas nepasakys, kiek čia tiesos.
Tiesa ta, kad 1934 metų lapkričio 19 dieną einantis docento pareigas Zenonas Ivinskis gavo pareigą gelbėti Lietuvos rinkos padėtį. Patsai rektorius Mykolas Remeris liepė.
Paliepimas buvo aiškus: Vokietijai atsisakius pirkti lietuviškas žąsis, „tenka ir Vytauto Didžiojo Universiteto tarnautojams prisidėti prie žąsų realizavimo“. Kad viskas būtų suprantamiau, etatinius tarnautojus suskirstė į tris grupes pagal kategorijas: ordinariniai profesoriai – 18 kategorija, ekstraordinariniai profesoriai – 17 kategorija, docentai – 15 kategorija, o už kiekvieną kategoriją po 1 žąsį nupirkti reikia. Neetatiniams tarnautojams – po žąsį nuo kiekvienų 50 algos litų. Pirkti tik iš akcinės bendrovės „Maistas“ ir tik tas, už kurias specialius kvitus duoda.
Buvo ir nuolaidų: neprivaloma pirkti žąsų „nuo virškategorinio atlyginimo“ bei antraeilių pareigų atlyginimo.
Tad Z. Ivinskis namo turėjo neštis 15 žąsų, kiekvieną 5 litus kainavusią. Palyginimui: kvalifikuotas darbininkas per dieną gaudavo apie 11, Prezidentas per mėnesį – visus 4000 litų. Beje, būta ir litu pigesnių žąsų, tačiau Universiteto darbuotojai brangesnes turėjo pirkti.
Kaip buvo kontroliuojamas žąsų pirkimas, kvitus išduodant ir surenkant, sąrašus sudarant beigi kiek kvitų kiekvienas ūkininkas gaudavo – galima sužinoti Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame dokumente iš istoriko Zenono Ivinskio rankraščių fondo (LNMMB RKRS F29-977).

Parengė Vytautas Smilgevičius

Įrašas paskelbtas temoje #. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.