Rimtui Kalpokui – 110

Rimtas Kalpokas. Darbymetis pietų Italijoje. 1935 (Iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos)

Balandžio 18 d. sukanka 110 metų, kai gimė dailininkas, grafikas, pedagogas Rimtas Kalpokas (1908-1990). Jis – žymaus tapytojo, lietuvių dailės klasiko Petro Kalpoko (1880-1945) ir vengrų kilmės poetės Elizabetos Švarc sūnus. Ankstyvą vaikystę R. Kalpokas praleido Vokietijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, o vėliau su tėvu gyveno Italijoje. Šis saulėtas kraštas visada traukė menininkus savo gamta, giliomis meno tradicijomis, garsiais menininkais, architektūra. Ne išimtis buvo ir P. Kalpokas, kuris su sūnumi persikėlė gyventi į nepaprastai vaizdingą Sestri Levantė pusiasalį prie Viduržemio jūros. Įsikurti svetimoje šalyje nebuvo lengva. Tačiau tėvas, be nuolatinio pragyvenimo šaltinių paieškų, rūpinosi ir visapusišku sūnaus išsilavinimu. Pats mėgęs muziką ir sutaisęs seną smuiką jis ragino mažąjį Rimtą muzikuoti, tačiau: „aš norėjau sugroti iš karto. Ilgi nuobodūs, pasikartojantieji vedžiojimai smyčiumi man gretai įgriso ir aš dideliam tėvo nusivylimui neištekau kantrybės mokytis“. R. Kalpokui nuo pat mažens buvo artimesnis aktoriaus gyvenimas: „Dar ir šiandien galvoju, kad jeigu būčiau pakliuvęs į kokią artistų aplinką […] tai aš visą širdį būčiau atidavęs teatro menui“. P. Kalpokas skatino sūnų ir piešti, mokė pirmųjų tapybos paslapčių :„nupirkdavo man sąsiuvinių, vandeninių dažų ir kartais darydavome etiudus iš gamtos kartu. Pasižiūrėdavau kaip tėvas tapo aliejiniais dažais, ypač stebėjausi kad jis piešia pastato ar medžio šešėlį ir daro jį labai spalvingą. Ir aš lig beždžionėlė kad imsiu dėti į atrodantį pilkai juodą šešėlį visokių gyvų spalvų ir mėliną ir net kiek raudono […].“ Vėliau, persikėlus gyventi į Romą, jis lankė jėzuitų koledžą, kuriame, anot R. Kalpoko, griežti mokytojai „įvarę visiems baimę savo geležine disciplina“. Neįgyvendinti kūrybiniai sumanymai ir sunkios gyvenimo sąlygos Italijoje nulėmė kitą sprendimą – 1920 m. jie sugrįžo į Lietuvą.

Rimto Kalpoko iliustruota knygelė vaikams. 1921 m.

Čia Rimtas pradėjo lankyti Justino Vienožinskio organizuotus piešimo kursus: „Man dar nebuvo suėję trylika metų kuomet pradėjau lankyti jo įsteigtus pirmuosius piešimo kursus Kauno senamiestyje 1921 m.“, – rašė R. Kalpokas apie savo pirmąsias dailės pamokas Lietuvoje. Toliau tapybos ir grafikos studijas tęsė Kauno meno mokykloje. Jis kartu su kitais Meno mokyklos auklėtiniais aktyviai įsitraukė į kūrybinį darbą, kultūrinę veiklą. Laisvalaikiu R. Kalpokas daug keliavo po šalį ne tik teptuku, bet ir fotoaparatu fiksuodamas gimtinės peizažą, žmones, įvykius. 1929 m. jis baigė Meno mokyklą, tačiau nespėjo pradėti dailininko karjeros, nes teko atlikti karinę prievolę. 1931 m., gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, R. Kalpokas vėl išvyko tęsti meno studijų į Italiją, į Moncos Aukštosios pramoninės dailės institutą, kuriame 1936 m. įgijo sieninės tapybos ir plakatinio meno „Maestro d‘Arte“ vardą. Viename iš keleto jo archyve išlikusių atvirlaiškių, siųstų iš Italijos tėvui, užfiksuoti įspūdžiai atvykus į Italiją ir užuominos dėl būsimų studijų Moncoje : „Brangus Tėve! Laimingai pasiekiau Milaną. Čia baisiai karšta, nėra oro. Rytoj vykstu į Monzą. Ir man daug kas paaiškės. Visa kelionė lig sapnas, taip čia gražu. Aš ir pats dar nenoriu tikėti, kad tikrai esu Italijoje“ (iš 1931 m. sausio 24 d. laiško). Ten įgyta patirtis buvo itin vertinga, ji stipriai praplėtė jaunojo kūrėjo akiratį, įtraukė jį į aktyvų intelektualinį, kūrybinį gyvenimą. R. Kalpokas dalyvavo parodose Lietuvoje, taip pat sėkmingai reprezentavo jos meną ir svetur. Sugrįžęs jis pasinėrė ir į pedagoginį darbą: dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios dailės institute ir kitose būsimųjų dailininkų rengimo institucijose. Dar 1936 m., pristatydamas savo parodą, jis sau uždavė retorinį klausimą: „ar aš tapytojas, ar grafikas, iliustratorius ar dekoratorius – nerasiu atsakymo“. R. Kalpokas bandė save grafikos, dailės, taikomojo meno srityse ir visada ieškojo savito braižo, nuspalvindamas savo kūrinius jam būdingu lyrizmu, šviesiais potėpiais.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra saugomas Rimto ir Petro Kalpokų archyvinis palikimas (F215), kurį bibliotekai padovanojo R. Kalpoko dukra Silvija Vėlavičienė. Šiuo metu dokumentinė medžiaga yra tvarkoma ir rengiama skaitytojų prieigai.

Rimtas Kalpokas. Lietuvaitė. 1939-1940 (Iš Lietuvos dailės muziejaus kolekcijos)

(Straipsnyje cituojami R. Kalpoko atsiminimų fragmentai iš jo archyvo).
Parengė Dalia Tarailienė

Įrašas paskelbtas temoje #. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.