Pensilvanijos lietuvių angliakasių „Veronika Povilionienė“

Dalia Cidzikaitė


Pennsylvanijos angliakasių Lietuva / Vladas Būtėnas ; nuotraukos Algimanto Kezio; portfolio: Elena Bradūnaitė, Jurgis Bradūnas. Chicago : Lithuanian Library Press, Inc., 1977 ([M. Morkūno sp.])

1977 metais Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių įkurtos leidyklos „Lithuanian Library Press, Inc.“ išleista knyga-albumas „Pennsylvanijos angliakasių Lietuva“, turint šių dienų technines galimybes, būtų kitokia – ją tikrai būtų papildę tuometės Indianos universiteto Blumingtone studentės Elenos Bradūnaitės (Elena Bradūnaitė-Aglinskienė) 1975 metų rudenį folklorinės ekspedicijos metu Šenandoa (Shenandoah) mieste Pensilvanijos valstijoje užrašytų lietuvių liaudies dainų garso įrašai. Neseniai juos – iš viso penkiolika kasečių – suskaitmenino ir padarė prieinamus internete Indianos universiteto Tradicinės muzikos archyvas (Indiana University Archives of Traditional Music).

Elena Bradūnaitė sekė vieno žinomiausių lietuvių etnologų ir folkloristų Jono Balio pėdsakais. Jis pirmasis keliavo po Amerikos lietuvių telkinius ir įrašė lietuvių, emigravusių į JAV XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, atliekamas dainas, instrumentinę muziką, pasakas, sakmes ir kt. Ekspedicijų po lietuviškus Pensilvanijos valstijos telkinius metu Balys į magnetofono juostas įrašė apie 1 200 kūrinių. Jam pradėjus dirbti Kongreso bibliotekoje, kolekcija pateko į šios bibliotekos Amerikos gyvojo folkloro centro Liaudies muzikos archyvą, kur yra saugoma iki šiol. 2010 m. pradžioje Balio 1949–1951 metais įrašytų garso įrašų kopijos pasiekė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyną.

Po dvidešimties metų, 1972–1973 metais, Pensilvanijoje vėl apsilankė grupelė lietuvių: žurnalistas Vladas Būtėnas, fotografas Algimantas Kezys, Kalifornijos universiteto etnologijos magistrantė Elena Bradūnaitė, jos brolis Jurgis Bradūnas ir Raimundas M. Lapas. Nors Balio ir perspėti, kad lietuviškų ženklų ten jau neaptiksią, jie dar rado, ką tyrinėti kadaise lietuvių angliakasių gausiai apgyvendintame regione. Po ketverių metų ekspedicijos pagrindu pasirodžiusioje knygoje „Pennsylvanijos angliakasių Lietuva“aprašyta ir nufotografuota lietuvių buitis, kultūrinis, visuomeninis ir religinis gyvenimas.

1975 metais į Šenandoa nuvykusi Bradūnaitė, atrodo, turėjo vieną tikslą – užrašyti ten gyvenančios pirmosios lietuvių emigracijos bangos atstovės Marijonos Salutos dainuojamų lietuvių liaudies dainų. Per penkias dienas – nuo spalio 15 iki 19 dienos – Bradūnaitė įrašė 15 kasečių, vidutinė vienos kasetės trukmė – apie 30 minučių. Į kiekvieną kasetę Saluta įdainavo 14–15 įvairaus žanro dainų: nuo vestuvinių, kalendorinių, darbo dainų iki religinių giesmių, oracijų, raudų.

Iš Kučiūnų kaimo Lazdijų rajone kilusi Marijona Saluta į Ameriką atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir apsigyveno pirmąja Amerikos lietuvių sostine vadintame Šenandoa. Viename įraše senyvo amžiaus dainininkė sako, kad daugumą dainų, jos vadinamų giesmėmis, ji išmoko paauglystėje: „Kap jos [moterys] dirba, tai ką jos ty giedos. Mano motka gieda kap verpia, prie langelio. Mergos vakari jau kap eina iš darbo, tadu jos gieda.“ Bradūnaitė įrašė ir Marijonos atsisveikinimą-oraciją su namiškiais prieš jai išvykstant į Ameriką: „Aš atsisveikinau tėvą, motką. Ir, žinai, nei aš verkiu, nei nieko. Atsiklaupiu, motkai kojas pabučiavau, sakau: „Dėkui, motinėla, kad mani užauginai [susigraudina – D. C.], ir mani pamokinai. Ir aš dar važuosu svetimon šalalėn, jau tu neuždėsi an mano galvelės rūtų vainikėlio, jau tu neuždėsi ilgo valionėlio…“

2006 metais žurnale „Lituanus“ pasakodama apie savo tautosakines ekspedicijas Bradūnaitė prisiminė, kad nors dauguma jos sutiktų vyresnio amžiaus moterų Pensilvanijoje buvo neraštingos, jos atmintinai mokėjo šimtus lietuvių liaudies dainų. „Jos man paaiškino, kad joms atvykus [į Ameriką], dainavimas buvo labai populiarus ir kad jaunimo susibūrimuose dainavimas visada buvo jų dalis“, – straipsnyje „The Singing Tradition Among Lithuanians in America“ rašė Bradūnaitė (Lituanus, Summer 2006, Vol. 52, No. 2). Paklaustos, kaip prisimena tiek daug dainų, moterys Bradūnaitei prisipažino, kad neretai dainuojančios būdamos vienos. Dainavimas joms padeda atitrūkti nuo kasdienybės ir rūpesčių, prisiminimais nukeliauti į savo praeitį, jaunystę.

Marijonos Salutos dainų ir pasakojimų galima pasiklausyti parašius Indianos universiteto Tradicinės muzikos archyvui. Šios kolekcijos dalies šifras yra 75-193-F. Deja, kita archyve esanti kolekcijos dalis, kurią Bradūnaitė užrašė 1975–1976 metais Rytų Čikagos ir Gario miestuose Indianos valstijoje, dėl autorių teisių kol kas nėra prieinama internete, su ja galima susipažinti tik nuvykus į archyvą. Šią kolekcijos dalį (76-137-F) sudaro pokalbiai su Amerikos lietuvių chorinės ir instrumentinės muzikos grupėmis, taip pat su pavieniais JAV lietuviais ir graikais.

Pabaigoje – viena iš linksmų Marijonos Salutos įgiedotų dainų:

Boba žuvį šucina –
žuvis šumavoja.
Veda bernas mergų šokc –
merga puikavoja.

Bernas mergų mylėjo,
in daržalį lydėjo.
Pas daržalį rado dzvi,
jis mis[li]no bus abidzvi.

Tu berneli acitrauk,
žalios rūtos mum nerauk.
Žalia rūta žalia bus,
o iš tavį šaima bus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*