Senovės pasaulio tyrinėtoja, profesionalios egiptologijos pradininkė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

Parengė Irmina Abramovienė


1885 m. liepos 16 d. Šaravuose, Kėdainių raj. gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė  –istorikė, pirmoji profesionali Lietuvos egiptologė.

Egiptologija susidomėjo studijuodama (1911–1916 m.) Maskvoje pas žymų orientalistą Borisą Turajevą, kuris padarė poveikį mokslininkės pasaulėžiūros formavimuisi bei apsisprendimui visą gyvenimą paskirti Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui. Studijų metais dalyvavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos komisijos bei Lenkų mokslo draugijos veikloje. Po studijų grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą Kauno mokyklose ir gimnazijose. 1922–1940 m. (su pertraukomis) dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę su nepažįstama Rytų kultūra, su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais. Dėjo pastangas parengti dirvą orientalistikos mokslui Lietuvoje. Keletą kartų (1910 m., 1924 m., 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte ir Palestinoje, atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose, publikavo straipsnius apie Senovės Egipto kultūrą ir istoriją. Parengė populiarių mokslo leidinių seriją „Senovės Rytai“: (Egipto ieroglifai (1932 m.), „Moters būklė senovės Egipte“ (1932 m.), „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.), „Vardo reikšmė senovės Egipte“ (1934 m.), parašė išsamią studiją „Senovės Rytų istorija, t. 1: Aigiptas“ (1936 m.). Tačiau dar nemaža dalis parengtų knygų bei straipsnių, deja, taip ir liko neišspausdinti.

Moters būklė senovės Egipte : (pirmoji moteris soste – faraonė Chatšepsut) / doc. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. – Kaunas : [s.n.], 1932

Išvykų į Egiptą metu M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė kaupė senienų rinkinį. Iš Kairo muziejaus buvo įsigijusi sarkofagą su mumija bei dalį kito sarkofago. Vėliau jos rinkinį papildė dvi vaikų pomirtinės kaukės bei kelios dievybių ir ušebtų statulėlės, amuletai, papirusai, smulkiosios skulptūros kūriniai, atspindintys Senovės Egipto religiją ir laidojimo papročius. Kolekcija nuolat gausėjo, pažįstamiems egiptologams atsiunčiant vis naujų eksponatų. Viena didžiausių egiptologės svajonių buvo surinkti „Egipto mirusiųjų kulto kolekciją“, bet dėl lėšų stygiaus tai buvo nelengva įgyvendinti. Tačiau nors ir stokodama finansavimo, sukaupė gausią ir unikalią egiptietiškų reliktų kolekciją, kuri buvo eksponuojama keliuose Kauno muziejuose.

Mokslininkės profesija buvo glaudžiai susipynusi su jos gyvenimo būdu. Jos namų atmosfera dvelkė rytietiška dvasia, interjerą puošė bronzinės vazos, fajanso statulėlės ir rytietiškų raštų staltiesės. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė iš kitų išsiskyrė ir savo egzotiška išvaizda – mėgo puoštis daugeliui nuostabą keliančiais papuošalais iš Egipto, auksinėmis apyrankėmis ir rytietiškomis skaromis, dažnai įsisegdavo segę su skarabėjumi. Apsilankantiems draugams ir pažįstamiems su užsidegimu galėdavo valandų valandas pasakoti apie Egiptą[1].

Įdomi ir išskirtinė M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės asmenybė paliko įsimintiną pėdsaką ne tik istorijos moksle ir kultūroje, bet ir bičiulių atmintyje. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduosesaugomi žymaus tarpukario advokato ir kolekcininko, vieno iš  amžininkų – Zigmo Toliušio atsiminimai[2]. Su M. Rudzinskaite-Arcimavičiene jį siejo pažintis, besitęsusi keletą metų iki egiptologės mirties 1941 m.

Vienos iš savo kelionių metu Z. Toliušis iš antikinio meno muziejaus (Altes Museum) Berlyne įsigijo jį sudominusią Nefertitės biusto reprodukciją. Ši statulėlė, buvusi Z. Toliušio darbo kabinete, atkreipė M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės dėmesį, kai  teisiniais klausimais ji lankėsi pas advokatą. Atsiminimuose Z. Toliušis rašo:

„Baigus mums juridinį pasikalbėjimą vyresnioji ponia atkreipė savo dėmesį į stovėjusią ant knygų lentynos Nofratetės[3] galvutę ir paklausė manęs: „Tamsta interesuojies Egiptu? Pirmą kartą matau Lietuvoje Nofratetės biustą“. Čia ponia pasisakė esanti Kauno universiteto egiptologijos dėstytoja Arcimavičienė. Tarp mūsų iš naujo prasidėjo pasikalbėjimas, dabar jau visai kita tema. Pasakius man, kur ir kaip aš įsigijau Nofratetės biustą, Arcimavičienė pasipasakojo – keletą kartų lankiusi Egiptą, parsivežusi iš tenai vieną mumiją ir kitų muziejiškų dalykų, dėl kurių turinti nemaža rūpesčio ir vargo, nes jokiame Kauno muziejuje nesiranda tai mumijai vietos ir ji turinti laikyti ją savo ankštame bute ir net miegoti su ja viename kambary.[4] […] Arcimavičienė kvietė aplankyti ją, pažiūrėti jos turimos mumijos ir pasikalbėti egiptologijos klausimais.

Taip užsimezgė mūsų pažintis.

[…] Arcimavičienė dovanojo man savo leidinius, kuriais aš gyvai susidomėjau. Ji mėgo ir mokėjo įdomiai pasakoti apie Egiptą. Mažo ūgio, brunetė, Arcimavičienė turėjo savo veido bruožuose ką tai rytietiško. Galbūt, ji buvo totorių kilmės? Gal dėlto ji taip aistringai domėjosi rytų istorija ir Egiptu, kuriam pašventė visą savo gyvenimą?

Arcimavičienė būdavo labai patenkinta reiškiamu susidomėjimu Egiptu ir užduodamais jai klausimais, į kuriuos noriai atsakinėdavo. Tų pasikalbėjimų pasėkoje aš perskaičiau eilę knygų apie Egiptą, jų tarpe apie jeroglifų iššifravimą, egiptiečių alfabetą, Nofratetę ir kt.

Berods apie 1937–1938 m. Arcimavičienė išvyko Egiptan dalyvauti egiptologų kongrese, iš kur atsiuntė man porą atviručių su sveikinimais. Pagrįžusi iš Egipto ji aplankė mane ir dovanojo man gabalėlį audeklo, kuriuo buvo suvystyta mumija ir skarabėjų. Tai buvo nulietas iš juodo metalo nedidelis vabalėlis. Jau prieš tai aš buvau girdėjęs, kad skarabiejai, kaipo šventieji vabzdžiai, buvo laikomi pas senuosius egiptiečius didelėj pagarboj, bet iš Arcimavičienės aš dar sužinojau, kad skarabiejai egiptiečių įsitikinimu buvo netik šventieji vabalai, bet buvo jų nešiojami, kaipo amuletai, saugantieji žmones nuo nelaimių, ligų ir kitų negerovių. Tie amuletai buvo daromi iš akmens, glaziruoto molio arba liedinami iš metalo. Dovanodama man minėtą skarabiejų, Arcimavičienė, lyg nujausdama, kad mano gyvenime artinasi nelaimių laikotarpis, pasakė: „lai tasai skarabiejus saugoja Tamstą nuo nelaimių.

[…] Aš, suprantama, negaliu teigti, kad iš viso skarabiejai atneša žmogui laimę arba apsaugoja jį nuo nelaimių. Aš noriu tik papasakoti, kad, pradedant 1940 metais ir ligi pat pastarųjų laikų, t. y. ligi 1945 metų, kai rašomi šie atsiminimai, tartum kokia tai slapta jėga saugojo mane nuo pražuvimo, kuomet gausios nelaimės užgriuvo mane pastaraisiais siaubingais karo ir nepaprastų sukrėtimų metais.“[5]

Z. Toliušis savo atsiminimuose pasakoja, jog M. Arcimavičienės atsiųstas skarabėjus tapo jam brangia dovana ir atminimu apie nuoširdžią bičiulystę. Dovanotasis amuletas išliko per visas užklupusias gyvenimo negandas, karo baisumus, suėmimus ir įkalinimus; per kratas, kurių metu iš nuosavo buto buvo paimta daug įvairių vertingų meno rinkinių, knygų ir kito turto – tačiau skarabėjus liko. Tarsi stebuklo dėka išliko ir sodyba Makaronkos kaime (Jonavos raj.), kurioje teisininkas laikinai buvo radęs saugų prieglobstį:

1943 metų rudenį aš apsigyvenau kaime, nuosavam «Makaronkos» ūkely, kurį buvau įgijęs prieš pat karą ir apie kurio egzistavimą vokiečiai, matomai, neturėjo jokių žinių, nes čionai apie mane nesiteiravo.[…] Kokiu tai tikrai stebuklingu būdu mano ūkelis išliko nesudegęs, nors į trobėsius pateko keli sviediniai ir jų skeveldros apdraskė stogus. Vienas sviedinys pataikė ton pačion daržinėn, kurioje buvo užkasti mano daiktai ir skarabiejus, ir daiktai kitų to ūkio gyventojų, tačiau, išmušęs didelę skylę stoge, jis keistu būdu nepadegė daržinės, nors joje buvo nemaža šiaudų, o ir pati daržinė buvo sausa, kaip išdžiūvusi balana, nes vasara buvo labai karšta. Nežiūrint to, kad ūkelis kurį laiką buvo visų žmonių apleistas, jis nebuvo apiplėštas, kas atsitiko su mano kaimynais ir taip dažnai pasitaikydavo karo metu tiek mūsų apylinkėj, tiek ir visoje Lietuvoje.

Okupacijų laikotarpiu Z. Toliušis, kaip žinomas Lietuvos politinis  veikėjas, buvo persekiojamas ir kalinamas. 1944 m. rudenį antrąkart suimtas ir įkalintas NKVD kalėjime. Vienu iš dvasios stiprybės šaltinių, padėjusių nepalūžti, buvo M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės dovanotas talismanas ir įtikėjimas jos širdingu palinkėjimu, kad visos negandos turi aplenkti.

[…] Kadangi jau anksčiau man buvo atėjusi mintis apie skarabiejaus įtaką mano likimui, tai dabar, sėdint kalėjime, aš vėl jį dažnai prisimindavau. […] Sėdįs kalėjime, net sunkiausiose sąlygose, niekuomet nenustoja vilties, tad ir aš lyg tasai, skęstantis, kuris griebiasi ir šiaudelio, nuolat prisimindavau padovanotąjį man vabalėlį, kaipo vienintelę mano išsigelbėjimo viltį. Aš dažnai pagalvodavau, kad, jei ir šį kartą man pavyktų atgauti laisvę, tai mano daleidimas apie skarabiejaus man teikiamą pagalbą, dar labiau sustiprėtų. […] Teko pergyventi sunkiausią mano buvimo kalėjime laiką, nes be kasdieninių sunkenybių, nepriteklių ir vargų dabar kankino, tartum drugys, nuolatinis vilties ir desperacijos kaitaliojimasis. Pagalios, po aštuonių mėnesių kalinimo prieš mane atsidarė kalėjimo vartai ir aš vėl tapau laisvas.

Kas mane išgelbėjo? Ir po šiai dienai aš užduodu sau tą klausimą ir nerandu jam atsakymo. Ar tik ne skarabiejus bus padėjęs man ir šį kartą?“[6]


[1] Parengta pagal: Snitkuvienė, Aldona. Lietuva ir Senovės Egiptas : XVI a. pab. – XXI a. prad.; keliautojų, kolekcininkų ir mokslininkų pėdsakais,  [Kaunas] : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2011, p.38-44, 83-87, 114-121; Snitkuvienė, Aldona. Aplankykite manuosius Egipto dievus… Mokslas ir gyvenimas, 1985, Nr.6; Snitkuvienė, Aldona. Vienintelė Lietuvoje Senovės Egipto dailės kolekcija – Kaune. Kauno diena, 1995 m. rugsėjo 13 d.

[2] Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (LNMMB RKRS) Zigmo Toliušio fondas F66.

[3] T. y. Nefertitės.

[4] Sukauptą archeologinių radinių kolekciją mokslininkė saugojo mažame nuomojamame butelyje Kaune, kuriame vis gausėjantis rinkinys ilgainiui jau nebetilpo. Ypač daug nesusipratimų ir keblumų kėlė mumija, nes sužinoję apie ją, išsigandę buto šeimininkai tuojau pat pareikalaudavo išsikraustyti. Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė dėjo pastangas kokiame nors muziejuje įrengti senovės Egipto ekspoziciją, prieinamą plačiajai visuomenei. Tuo reikalu kreipėsi į M. K. Čiurlionio galeriją, Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, į Vilniaus universitetą, tačiau likdavo nusivylusi ekspozicijų sąlygomis ir laikinumu. 1940 m. dalį savo rinkinio apsisprendė deponuoti Kauno valstybiniam kultūros muziejui. Likusią kolekcijos dalį toliau saugojo savo bute, tačiau mielai leisdavo visiems apsilankantiems draugams ją pamatyti. Šiuo metu didžioji dalis kolekcijos saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune.

[5] Zigmas Toliušis. Atsiminimai ir apibraižos, d.1. LNMMB RKRS f.66, b.41, lap.9-14

[6] Ten pat, lap.9-14

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*