Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė


1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Pirmasis raštas –  vienas gražesnių kolekcijos dokumentų: incipite valdovo vardas parašytas didžiosiomis raidėmis aukso spalvos dažais, dokumentas gausiai puoštas augaliniais ir geometriniais ornamentais, o kairėje paraštėje ir  raitelio piešiniu. Puošnus ir antrasis dokumentas – matome inicialus augalinių ornamentų rėmeliuose, juodu rašalu pieštą vinjetę  paraštėje.

Apie valdovus prirašyta  daug. Įdomiau sužinoti, kokie gi žmonės XVII amžiuje buvo Vilniaus miesto vaitais. Šaltinių likę pakankamai.


Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero raštas, kuriuo LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima skiriamas Vilniaus miesto vaitu po Stepono Karolio Bilinskio mirties. Jasna Góra, 1667 m. sausio 29 d.

Vilniaus magistratas 1610 m. išsikovojo teisę siūlyti kandidatus į vaito pareigybę. Nenorėdamas pašalinių, ne Vilniaus miestiečių, kandidatus paprastai siūlydavo iš saviškių: burmistrus, tarėjus ar net suolininkus. Vieną iš pasiūlytų kandidatų valdovas paskirdavo vaitu. Visgi  vaitų kilmės geografija gana plati. Be Vilniuje gimusių, buvo ir atvykėlių. Pavyzdžiui, minimas Povilas Boima buvo dar Stepono Batoro nobilituoto vengrų kilmės Lvovo pirklio ir gydytojo Jurgio Boimos vaikaitis ir medicinos daktaro Povilo Jurgio Boimos sūnus, 1649 m. atvykęs į Vilnių.

Vilniaus vaitai buvo neeiliniai žmonės – turtingi, išsilavinę ir matę pasaulio. Nestebina – jų pareigos reikalavo gero pasirengimo ir išsilavinimo. Štai iš miestiečių šeimos kilęs lenkas Juozas Piotrovičius (Piotrowicz) mokėsi Kražių jėzuitų gimnazijoje, Vilniaus ir Krokuvos universitetuose. Teisininkų dinastijos atstovas,  pasižymėjo valstybės mastu – karalius Vladislovas IV jam patikėjo parengti III Lietuvos Statuto leidimą lenkų kalba (1648 m. laida). 1648 m. buvo Vilniaus miesto pasiuntiniu elekciniame seime, o 1649 m. karalius Jonas Kazimieras jį paskyrė Vilniaus vaitu, kartu suteikdamas ir karaliaus sekretoriaus titulą.

Savo išsilavinimu išsiskyrė ir P. Boima, baigęs Krokuvos ir galimai kurį Italijos universitetą bei gavęs filosofijos ir medicinos daktaro laipsnį, gydė aukščiausius LDK didikus. Perėjęs kone visą municipalinę karjerą – suolininkas, tarėjas, burmistras, 1667 m. išrinktas vaitu, buvo dažnas miesto pasiuntinys seimuose. Retas atvejis – yra išlikęs jo portretas, vienas iš dviejų XVII a. Vilniaus valdančiojo elito portretų. Galimai Vilniaus universitetą baigė lietuvių kilmės vaitas Steponas Karolis Bilinskis (Rvockis), kilęs iš senos Ragaišių giminės. Puikų jo išsilavinimą liudija 1667 m. turto inventoriuje įrašyta  asmeninė apie 80 tomų biblioteka – jų tarpe minima 50 teisės veikalų. Ne išimtis ir jo municipalinė karjera – suolininkų teismo raštininkas, katalikiškasis tarybos raštininkas ir tarėjas, o 1662 m. – vaitas. Svorį karjerai pridėjo ir karališkojo juriskonsulto pareigos.
Kalbininkai lietuvišku laiko asmenvardį „Bildžiukas“ – taigi, greičiausiai dar vienas lietuvių kilmės Vilniaus vaitas yra Tomas Bildziukevičius (m. pr. 1649.IX.12), karaliaus Vladislovo IV sekretorius, tituliarinis Derpto (Tartu) vėliavininkas, susigiminiavęs su Rudominomis ir naudojęsis bajoryste. Vertinga, kad jis rašė dienoraščius – rankraščiu paliko užrašus apie to laiko įvairius įvykius, taip pat  ir savo prakalbas į Vladislovą IV ir jo žmoną, jiems aplankius Vilnių.

Visgi net ir tapę vaitais jie toliau vertėsi savo amatu, teikė teisines paslaugas, gydė, per tarpininkus prekiavo, už palūkanas skolino pinigus – gyveno įprastą Vilniaus miestiečių gyvenimą.

Daugiau informacijos galite  rasti:
https://www.ipsb.nina.gov.pl/Home
Čaplinskas, Antanas Rimvydas (1939-2011).Vilniaus istorija : legendos ir tikrovė. – Vilnius : Charibdė, [2015]
Ragauskas, Aivas (1969).Vilniaus miesto valdantysis elitas : XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.). – Vilnius : Diemedis, 2002