Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašytojos ir vertėjos Dalios Staponkutės gyvenimas niekada nesisuko geografiškai nuoseklia trajektorija: baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, anglų literatūros ir komparatyvistikos srities žinių sėmėsi jungtinėje Kipro ir Voriko (Warwick) universitetų doktorantūroje. Daugiau nei du dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja savęs į rėmus nespraudžia ir nesistengia tapatintis su konkrečia – Lietuvoje kuriančių ar diasporos – rašytojų kategorija, viena literatūros srove. Nors rašytoja vertina skaitytojų pripažinimą, atvirauja, kad niekada jam nepataikauja. Trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, rašo naują romaną, kurio rengimo užkulisius atskleidžia interviu. Su D. Staponkute taip pat kalbamės apie jos patirtis Lietuvoje ir Kipre, aplinkos įtaką kūrybai ir daugelį kitų temų.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Šis klasifikavimas – „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ – nelabai dėkingas. Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai. Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti „nematomos“ ir nejaučiamos pačiam rašytojui. Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Žinoma, ši situacija gali būti ir dėkinga, juk diasporos rašymas – žvilgsnis į Lietuvą per atstumą, o tai leidžia pastebėti daug detalių nematomų iš arti.

Kaip ten bebūtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia. Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra „lietuvių rašytojai“, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų yra išversti į lietuvių kalbą. Tad – taip, kartais suburti mus visus yra labai svarbu, nepaprastai įdomu, kultūrologiškai naudinga, juk kiekvieno mūsų biografija tokia turtinga, kad jas visas užrašius praturtintume literatūrą ne tik temomis, bet turbūt ir siužetais, ne tik platyn, bet ir gilyn. Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti – kitos kultūros sūkuryje. Tiesa, nemažai „lietuvių autorių“, gyvenančių Lietuvoje, kartais kuria ne Lietuvoje, o kur nors rašytojų namuose Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje ar kitur. Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į „vietinę“ ir „nevietinę“ sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati Vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. „Lentynų“ ir „žymeklių“ turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų. Manau, kad reiktų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų – aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo. Juk vis dėlto tai ­– mūsų gimtas žodis, atrandantis savo vietą pasaulyje unikaliais būdais.

– Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais Jums yra kuo nors ypatingas?

Iš esmės kito, kaip lietuvių ar lietuvių diasporos rašytoja, ir neturiu. Jis man yra viskas. Per atstumą, kaip sakiau, matau, matome vienas kitą dar geriau. Buvimas arti kito rašytojo ar kolegos, gyvenimas toje pačioje šalyje nebūtinas tam, kad bendravimas būtų ypatingas.

– Ne vieną dešimtmetį gyvenate ir kuriate Kipre. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Santykis, kaip minėjau, artimas per bendravimą su kolegomis, tačiau nesu lietuvių literatūros tyrėja, kad perskaityčiau didžiąją daugumą lietuvių autorių, išleidžiamų Lietuvoje ir išsirinkčiau vieną. Gal sąmoningai vengiu išsirinkti vieną. Kartais skaitau daugiau lietuvių literatūros, kartais mažiau, būna, kad neperskaitau visos knygos ir ne dėl to, kad ji būtų neįdomi. Tiesiog tekstas man yra visur. Visados skaitau lietuvių autorius, rašydama didesnės apimties tekstą lietuviškai, kad atšviežinčiau kalbą, kalbinę atmintį ir labai gerai, kad dauguma lietuvių rašytojų teberašo tvarkingais, akustiškai gražiais sakiniais. Ačiū jiems. Tie, kurie teigia, kad taisyklingas sakinys yra nebemadingas, greičiausiai bus neišverčiami ir neperskaitomi autoriai arba nepasitarnaus tiems, kurie ieško atgaivos lietuviškame tekste, gyvendami svetur. Būtent kalbos darną ir „tvarką“ prarandi, kai tavęs kasdien nesupa gimtoji kalba. Esu vertusi lietuvių poetų eilėraščius į graikų kalbą ir sudariusi nedidelę lietuvių poezijos antologiją kartu su graikų vertėju Sotiriu Souliočiu. Tuos poetus ir rekomenduočiau, bet tai nereiškia, kad jie yra nepralenkiami arba užsimoja rungtyniauti su klasikais: D. Čepauskaitė, A. Kaziliūnaitė, G. Kazlauskaitė, A. Žagrakalytė, M.Burokas, G. Norvilas, A. Veiknys.  Man patinka, artimas S. Parulskio rašymo stilius, jo eilių irgi esu vertusi į graikų kalbą, artimos ir N. Abrutytės eilės, nors ji rašė nedaug, o taip pat D. Kalinauskaitės ir G. Radvilavičiūtės tekstai. Norėčiau rašyti kaip jos. Iš diasporos rašytojų mane patraukė savita autobiografinė Daivos Markelis kūryba.

Εφτα Λιθουανοι ποιητεσ στον 21° αιωνα. – Θεσσαλονίκόν : Σαιζπηρικόν, 2018. – 204, [3] p.. – ISBN 978-618-5274-30-6

– Už kokius dalykus labiausiai vertinate Kiprą ir kodėl pasirinkote studijas bei gyvenimą šioje šalyje? Kuo ši valstybė skiriasi nuo kitų europietiškos kultūros šalių, nuo Lietuvos?

–  Patikslinsiu – doktorantūros studijas. Gal ir nebūčiau pasirinkusi, jei ne asmeninė istorija, susijusi su kipriečiu. Juk sąmoningai emigruodami žmonės dažniausiai renkasi „didesnę“, „ekonomiškai turtingą“  šalį, su platesnėmis, o ne siauresnėmis galimybėmis. Tačiau taip sutapo, kad Kipre tas platesnes galimybes ir atradau, nes atvykau dėkingu laiku, 1989 metais, Kipro klestėjimo metu. Kūrėsi universitetas, mano Sankt Peterburgo universiteto diplomas ir rusų kalbos žinios anglakalbiams kolegoms tada darė didelį įspūdį, tad natūraliai įsiliejau į Kipro universiteto veiklą, dėsčiau filosofiją, o vėliau ir parašiau disertaciją vertimo teorijos srityje. Tai dėkingas aplinkybių sutapimas, atvedęs į gilius jausmus šiai mažai šaliai. Kipras, deja, nėra laimingos istorijos šalis. Sakyčiau, tai „nelaimingesnė“ šalis už Lietuvą, tik su gerokai laimingesnėmis kasdienybės nuotaikomis. Iki šiol šiaurinė Kipro dalis okupuota Turkijos ir nė viena Europos valstybė negali padėti šios problemos išspręsti, veikiau visi ieško priežasčių ją atidėti, nes saloje persipynę daugybė tarptautinių interesų. Tuo ji ir skiriasi nuo kitų – skilusi pusiau valstybė, į dvi dalis padalinta sostinė, įtampa tarp dviejų skirtingų kultūrų ir religijų, kuri sulig metais ne slūgsta, o aštrėja. Okupacija ir visagalis laikas neina koja kojon. Jie eina priešprieša. Kuo toliau, tuo skaudžiau. Nepaisant šito, tai labai saugi šalis, kupina įvairovės ir įdomių kosmopolitinių sankirtų, tad gera vieta ir kūrybai.

– Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė.  Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savo tapatybę? Ar apskritai „tautybė“ – svarbi sąvoka? Ką manote apie save laikančius „pasaulio piliečiais“?

–  Tapatybė kaip ir namai – virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę. Kartais tai slegia, kartais guodžia, bet niekad neišdyla. Tapatybė – nuolat kintanti žmogaus būsena. Ir jausena. Sako, tėvynės neturi tol, kol iš jos neišvyksti, o kai išvyksti nebegali sugrįžti, nes tėvynei neįmanoma pasivyti tavęs ir tau – jos. Keliai kažkuriame taške išsiskiria. Įvyksta „skyrybos“, tačiau jos teisingos, nes po šito abi pusės parodo, ko jos iš tikro vertos ir kaip viena gali tvarkytis be kitos. Tai visados abipusis santykis. Santykis su gimtąja vieta apibrėžia ir tolesnį tapatybės kismą. Pastebiu, kad įvairių kultūrų žmonės labai skirtingai suvokia tapatybę. Labiau tradicinių kultūrų, prie kurių priskirčiau ir lietuvius, neigia pasaulio piliečio sąvoką ir gal todėl lengviau asimiliuojasi su kitomis kultūromis, norėdami į jas įsilieti ir tapti jų tradicijos dalimi, o jei tokiais netampa, tai nuolatos dairosi namo. Kitiems, ypač iš didesnių tautų, kaip, pavyzdžiui, rusams, amerikiečiams ar švedams, labiau priimtina pasaulio piliečio sąvoka ir jie asimiliuojasi kitose kultūrose sunkiau, tačiau daugumai jų tai ne problema. Jie sėja savo.

Senosios kultūros, pavyzdžiui, graikų, žydų, italų ar armėnų, nors ir tradicinės, tačiau turi gilų egzistencinį pasaulio jutimą ir įdomios tuo, kad lieka pačios savimi kur bebūtų, jos moka derėtis. Tokius žmones ir pavadinčiau tikraisiais pasaulio piliečiais. „Pasaulio pilietis“ dirbtina sąvoka, tačiau visuose be išimties minėtuose pavyzdžiuose esama žmonių, kurie tikrai jaučiasi gerai visur, kur ir kaip jie bebūtų. Tokie žmonės moka skintis kelią net džiunglėse, nes turi dovaną susikalbėti su kitais ir nežinodami kalbų. Man tinka sąvoka „pasaulio lietuvė“, nes talpinu savyje ir tradiciją, ir jos atmainas, atsiradusias kelionėje, bet ir tai – dar ne viską, kas yra po saule, mačiau, tad kalbėdama apie save abejočiau dėl sąvokos „pasaulio…“. Tiesiog gyvenu pasaulyje kaip lietuvė, suvokdama, kad tautybė mane daug kur riboja. Ji nėra universalus raktas visoms durims. Universalu yra tai, kas už jos ribų. Esu ir truputį kiprietė.

– Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka? Kokios temos šiandien Jus labiausiai skatina rašyti?

Kaip ir minėjau – kūrybos vieta daro didelę, jei ne didžiausią, įtaką kūrybai, rašymui. Kasdienė rašymo aplinka dažniausiai būna asketiška. Man geriausiai tinka universiteto ar miesto biblioteka, kurioje galiu netrukdomai dirbti keletą valandų iš eilės. Aplink jaučiu knygų energiją. Gal keista, bet taip. Šiandien mane domina istorinės ir politinės temos, kurios man padeda suprasti sau artimiausių šalių – Europos pakraščių, Lietuvos ir Kipro – likimą, kuriame daug žmogiškos dramos. Taip pat man įdomūs mano kartos charakteriai iš esmės pakeitę pasaulį, nebūtinai į gerąją pusę, ir išgyvenę ne vieną revoliuciją, tie likimiški avantiūristai, gyvenę be galo laisvą vidinį gyvenimą, tačiau uždėję ribas pasauliui. Man įdomus globalus virsmas universitetuose ir jų tarpusavio kova už būvį, kurioje Lietuvos, paskutinį pusšimtį metų buvusios vienos iš labiausiai išsilavinusių šalių Europoje, šiandien laukia virsmas į dar nenumanomą pusę, nepaprasti išbandymai, žmogiškų santykių pinklės.   

– Kadangi turite daktaro laipsnį, turbūt nemažai rašėte akademine kalba. Vėliau tapote žurnalo redaktore. Kaip sekėsi iš akademinio rašymo stiliaus „persijungti“ į literatūrinį? Galbūt sukaupta akademinė patirtis veikiau padėdavo nei kliudydavo?

Bet kokia patirtis rašytojui yra turtas, nes plečia fantaziją, o pereiti iš akademinės kalbos į literatūrinę padėjo tik literatūros vertimas. Norėčiau daugiau laiko skirti literatūros rašymui, tačiau išlikimo poreikiai ne visados leidžia ir tai nėra atsišnekinėjimas. Netikiu šūkiais „kas nori, tas gali“. Jie netikroviški. Todėl nemėgstu į „verslumą“, „novatorystę“, „marketingą“, „matomumą“ ir į kitas panašias, trapias ir bevertes, orientacijas įsikibusios šių laikų gyvenimo politikos. Vertinu rašytojo laiką, kuris yra lėtas ir be puošnių verslumo barškučių. Na, guodžiu save tuo, kad akademinis darbas yra tas pats rašymo veiksmas, tik „ekonomiškai“ kitoks. Ekonomiškai ne pinigine, o laiko prasme. Jis greitas, o literatūros laikas žmogiškas. Visa, kas žmogiška, yra lėta.

–  Esate trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų ir kritikų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“. Šią knygą literatūros mokslininkai išrinko kūrybiškiausia. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Tai vienas aukščiausių mano pastangos įvertinimų. Tuo metu labai reikalingas ir savalaikis. Suteikęs man kūrybinių jėgų ir pasitikėjimo, kurį suteikia nebent tik mylimojo pripažinimas. Įpareigojantis.

– Ką Jums reiškia lietuvių skaitytojų pripažinimas ir įvertinimas? Ar Jums svarbu būti įvertintai gimtajame krašte, ar gvildenate sau rūpimas, aktualias temas nesusitelkdama į mąstymą apie būsimą tikslinį skaitytoją?

Skaitytojai – pats aukščiausias rašytojo pastangos įvertinimas. Tai – klasika. Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte. Tai ­– nebūtinai klasika, nes būna žmonių, kurie labiau siekia pripažinimo svetur. Siekiu jo ir aš, tačiau rašydama pirmiausia esu lietuvių rašytoja, tad man nekyla abejonių, kuriame krašte pripažinimas malonesnis širdžiai. Tiesa, rašydama nepataikauju skaitytojui, nes tai būtų beprasmiška. Labiau galvoju apie tai, ką galiu jam/jai duoti iš visko, kas man pačiai aktualu. Dažniausiai aktualijų karštis sutampa.

– Ar įžvelgiate skaitymo kultūros, literatūros pasaulio skirtumus Lietuvoje ir Kipre, kalbant apie knygų festivalių, leidybos plotmes?

Viskas skiriasi iš esmės. Pirmiausia, Kipras yra tarsi Austrija, kuri, tarkime, yra didesnės – vokiškos – literatūros dalis. Kipro literatūra rašoma graikiškai. Taip pat turkiškai ir angliškai, bet gerokai mažiau ir knygos dažniausiai leidžiamos Graikijoje. Graikijos tarptautinei, Salonikuose vykstančiai Knygų mugei, panašiai tiek metų, kiek ir Vilniaus. Abi jos labai judrios, tik Vilniaus gal labiau struktūruota. Salonikų knygų mugė veikiau primena „agorą“, aikštę, kur vyksta atviros diskusijos. Man artimiausi yra graikiškai rašantys kipriečių autoriai. Kadangi jų knygos dažniausiai leidžiamos kitoje valstybėje (Graikijoje), tai galima įsivaizduoti, koks tai sudėtingas procesas rašytojui. Tiesa, yra ir labai įdomių Kipro leidyklų, bet jų likimas – nuolatos derintis prie kitose valstybėse tarpstančių literatūros tendencijų : Graikijos, Turkijos, Didžiosios Britanijos. Kipro knygų rinka yra tris kartus mažesnė nei Lietuvos, todėl Kipro autoriai žino, kad jiems lemta nuolatos sklandyti po užjūrį, jei nori būti šiek tiek plačiau skaitomi. Nors tai ir sudėtinga, tačiau tikrai „į gera“ kaip rašytojams. Jie ima žvelgti į savo šalį žvilgsniu, mokančiu gretinti, kurti palyginimus. Jie visi turi darbus, ne retas – valstybinį ir knygų leidybą iš dalies finansuoja patys, t. y susiranda rėmėjus. Kipre ne taip seniai įsigalėjo ir Europos Sąjungos programos skirtos kipriečių autorių knygų leidybai.

– Lietuvoje gana skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Neretai teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės Jūs: rašytoju gimstama, ar tampama? Kada ir kaip rašytojos gyslą atradote savyje?

Aš irgi gana skeptiškai į tai žiūriu, bet dėl skirtingų priežasčių. Man yra tekę dėstyti kūrybinį rašymą. Tai nuobodžiausia, ką esu dėsčiusi. Man tai primena kažką panašaus į filosofijos pamokas internetu, kai pats mokaisi filosofijos, pasitelkdamas antrarūšę elektroninę medžiagą, t. y. man neįdomus pats principas. Išmokti jausti tekstą ir rašyti, žinoma, galima. Tai patirties klausimai. Kūrybinio rašymo kursai, be abejo, nekenkia, o atvirkščiai – plečia akiratį ir suvokimą, kas apskritai yra rašymas. Pažįstu daug žmonių, kurie norėtų rašyti literatūrą, bet negali ar nenori, o gal jiems stinga profesionalaus padrąsinimo ir diskusijos su „tokiu pat“. Tokie žmonės išties neblogai rašo ir ateina į „kūrybinį rašymą“, na, kaip į jogą, kur reikia nors ir sunkiai, bet maloniai padirbėti. Joga yra sunkus darbas, tačiau greta esama ir atsipalaidavimo filosofijos. Panašiai ir kūrybiniame rašyme. Kas moka suderinti tuos du dalykus, rašydamas literatūrą, manau, pasiekia, kaip sako graikai, „dievų logiką“; graikai tam išgeria taurę vyno.

Man rašymas yra organizuotas darbas su pertraukomis. Į įkvėpimą irgi tikiu, tačiau man jis dažniausiai ateina ne iš lubų, o perskaičius daug geros klasikos, paklausius muzikos, pažiūrėjus filmą. Manau, įkvėpimas tai ypatingas santykis su Kitu, kitas menas, kito sukurtas menas. Ten ilgainiui ir atradau savo „rašymo gyslą“ ­– tik versdama kitus autorius į kitą kalbą. Tačiau kiekvienam – savo kelias į rašymą. Manau, rašymas pats tave pasirenka. Tam gali padėti ir kursai – kodėl gi ne, bet kursai veda į priklausomybę nuo kito nuomonės. Tos „psichologinės valandėlės“ su kitais kartais gali ir išblaškyti, arba „užblokuoti“ tai, kas rašytojui itin svarbu – spontaniškumas.

– Ar buvote susilaukusi tokio komentaro, nuomonės, kuri būtų privertusi suabejoti savo talentu?

–  Tai vyksta nuolatos. Priimu tai su išlygomis: klausausi ne ką sako, o kas sako. Bet kuriuo atveju, įsiklausau.

– Kokie Lietuvos viešojo gyvenimo, visuomenės bruožai – tiek teigiami, tiek neigiami – iš nuotolio labiausiai krinta į akis? (Jeigu apskritai jaučiate, kad susiformavo didesnė ar mažesnė distancija.)

Man atrodo, į šį klausimą atsakau savo publicistiniuose straipsniuose žurnalui „Pasaulio lietuvis“, į kurį per paskutinius mėnesius rašau rečiau, nes turiu baigti paralelinių istorijų romaną, įkvėptą Plutarcho. Jame, per viduramžių moterų-valdovių charakterius, kurie yra laikomi „silpnos valdžios“ įsikūnijimais, panašiai kaip periferijų valdžia šiais laikais, bandau palyginti du radikaliai skirtingus Europos pakraščius: Kiprą ir Lietuvą. Štai per distanciją ir formuojasi, kaip jūs sakote, suvokimas, kas yra kas Europoje, į kurią sudėta tiek vilčių: sykiu ir mano, juk profesiškai augau „laukdama“ Europos. Per kitos šalies istoriją pažinsi ir savo. Kipras prisijungė prie Europos kaip ekonomiškai „stipri“, Lietuva kaip ekonomiškai „silpna“ šalis. Dabar abi šalys „susilygino“. Be abejo, vienas kraštas labiau liūdi, o kitas labiau džiaugiasi. Mano kaip rašytojos vaidmuo būtų pažvelgti, kaip visa tai veikia mūsų žmogų, jo santykius su kitu žmogumi.

Kažkada iš Lietuvos, netekę darbo senosios sistemos struktūrose, buvo priversti išvykti tūkstančiai žmonių ir ieškoti naujų galimybių. Lygiai kaip šiandien daug kipriečių išvyksta iš Kipro, ieškodami bent jau buvusių galimybių. Kaip ten bebūtų, į Kiprą daug ir atvyksta, o į Lietuvą ­– ne. Šie siūbavimai negali neveikti žmogaus kasdienybės, šalies politikos, santykių tarp šalių. Duodama šį pavyzdį noriu pasakyti, kad skirtingose šalyse egzistuoja skirtinga dinamika tarp teigiamų ir neigiamų visuomenės bruožų. Kipras yra atviresnė šalis, Lietuva uždaresnė ir tas „uždarumas“ pasireiškia pirmiausia santykyje su pačiu savimi. Baime prieš save patį. Todėl Lietuvoje visuose lygmenyse stiprus priešo įvaizdis, kurio pagalba ugdomi patriotiški jausmai, nors juos galima ugdyti kitaip ir dar geriau – per estetinį-etinį, istorinį-filosofinį ir kitokį švietimą. Priešo įvaizdis įbaugina ir visuomenę, atsiranda savicenzūra, o tai labai nepalanki terpė originaliam mąstymui ir moksliškam, o ne mitologiškam, tikrovės vertinimui.

Keisti ir tie siūbavimai visų lygmenų valdžios struktūrose – vienos politinės figūros ilgam „sudievinamos“, kitos greit nušluojamos, o tas sudievinimas irgi remiasi baime prieš įtakingą žmogų ir jo galimą kerštą. Visa tai rodo, kad daug galios sutelkta vienose rankose, tik jos nematomos. Nuostabą kelia ir „greito laiko zonos“ imitavimas – gausa radikalių pokyčių. Urbanistika, miškų ūkis, sveikata. Juk tai nuolat trikdo ir „uniformuoja“ visuomenę, ji nespėja atsikvėpti, atskiri jos sluoksniai apskritai dūsta. Kiek gi lietuvis gali pakelti tų permainų? Jis veikiau nuo jų pabėga. Pamirštama, kad kūdikis, vaikas, jaunuolis, brandus žmogus yra savaime lėti mechanizmai, jie auga ir bręsta iš lėto kaip medžiai ir jiems dera elgtis vienas su kitu švelniai kaip su retro daiktais, nebent mes griežtai apsisprendę apsikeisti vietomis su robotais. Tačiau iš esmės lietuviai labai aistringi ir vienas kitam neabejingi žmonės, ir jiems labai tinka „Europos centro žmonių“ sąvoka. Centras – tai širdis, iracionali ir jausminga, darbšti ir tvarkinga, plakanti vienodu ritmu dieną naktį. Lietuvos „centras“ Vilnius, kaip nepriklausomos šalies sostinė, apskritai išgyvena geriausią istorinį laiką ir yra ne vieno europiečio kelionių svajonė.