Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“

Viršelio fragmentas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 

Poeto rankoj rykštė – upėj kuoja

Japono veidas skęsta – mėnuliu

Dangus gestus pro debesį kartoja

Aš ten su smilga lūpose guliu

Žvejoja Issa – tėvas mano žūsta…

(p. 11)


Mano  tėvas žūsta

Kalbininkas apsidžiaugė

kai aš

tada dar studentas

pasakiau

jog gyva iki šiol

Aukštaitijoje forma žūti –

ne mirti

žūti – žvejoti, gaudyt žuvis

mano tėvas žūsta

sakiau

eina žūti (ar žūsti?)

įsivaizdavau valtį ir joj

sėdintį tėvą

ramų

beribėj tyloj

kur šneka tik žuvys

<…>

(p. 28)


Ligonio padrąsinimas

ruduo manim dainuoja – mano gyslomis

akių akivarais ir kaulų girgždesiu

medinio paukščio lakas blizgantis

lyg išprotėjimas nuo ilgesio

susikerta languos keisčiausios linijos

laidai ir horizontai medžiai krintantys

šešėliai aklas mėnuo šakos įvijos

pikčiurna kaukas stogu bildantis

ruduo triūbuoja vamzdžiais surūdijusiais

voratinklių rūku drėgme ir grauduliu

upe ir ežero paviršium gaudžiančiu

gyvenimu ir duona supelijančia

(p. 122)


 —

miestelio kirpyklos suskilusiam veidrody

mano senstantis veidas

mano judantis kūnas šokių kambario veidrody

yra ne mano

visuose pasaulio veidrodžiuose

mano tėvo akys

mano akių atspindy

aš bijau pažvelgti ir pamatyti tėvą

pavargusiu žvilgsniu

žvelgiantį

į save

(p. 151)


Kaip lapus

Vėjas

Mus suneša

Verčia į vieną pusę

p. 167

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*