Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Kritikos negailėjo Cvirkos kūrinį su didinamuoju stiklu skaitę Amerikos lietuviai ar ilgesnį laiką JAV praleidę tautiečiai. Babrauskas cituoja Karolį Vairą, kuris 1934 m. Literatūros naujienose (Nr. 9) piktinosi Cvirkos kūrinyje tendencingai ir karikatūriškai pavaizduotais „Amerikos lietuviais biznieriais“. Vairas Cvirkos Frank Kruk randa ir ne vieną prasilenkimą su tuometine Amerikos realybe. Jo teigimu, rašytojas neteisingai vartoja tokius žodžius kaip „gadem“, „sanavabič“ ir kt., rašo apie „munšainą“ ir „butlegerius“, kurie iš tikrųjų atsirado tik po 1918-ųjų.

Gal tuo ši plagijavimo istorija ir būtų pasibaigusi, jei ne pats Margeris, vieno Čikagos rašytojų klubo susirinkimo metu „viešai ir pakartotinai“ papasakojęs „Cvirkos vagystės istoriją“[2], o vėliau – vėl viešai – savo žodžių atsisakęs. Į tai kaipmat sureagavęs katalikiško dienraščio Draugas kultūrinio priedo redaktorius paskelbė: „Bolševikai priverčia meluoti net ir Amerikoje gyvenančius.“[3] „Matyt, – toliau dėsto redaktorius, – bolševikai susijaudino, kad jų ištikimas ir garbinamas narys Cvirka liko taip negražiai suniekintas, ir privertė Margerį atšaukti žodžius, kuriuos jis buvo viešai ir garbingai kartkartėmis apskelbęs čikagiškiams rašytojams.“[4] Kronikos autorius neabejoja, kad Margeris savo atminties neteko neseniai lankydamasis Lietuvoje.  

Žibalo į besiplieskiantį gaisrą įpylė po kelių savaičių Drauge paskelbtas Margerio „Laiškas redakcijai dėl Cvirkos plagijato“. Jame rašytojas kategoriškai atmeta jam dienraščio redaktoriaus mestus kaltinimus ir gina Cvirkos Frank Kruk autorystę. Kartodamas Korsako mintį, Margeris rašo, kad Cvirka, neturėdamas galimybės Amerikoje pagyventi ir tiesiogiai ją pažinti, tyrė ją iš laikraščių ir knygų, godžiai skaitydamas tokius JAV rašytojus kaip Uptonas Sinclairis ir Sinclairis Lewisas. „Jis skaitė ir Margerio apsakymą, – pripažįsta Amerikos lietuvis, – kuriame daug prikrauta Amerikos lietuvių gyvenimo ir jų vartojamos darkytos kalbos (anglybių).[5]

Čikagos rašytojai nepasidavė ir kovo 19 d. Draugo priede „Mokslas, menas ir literatūra“ visų Čikagos rašytojų vardu paskelbė tekstą, kuriame sakoma, jog kolektyvas konstatavo dr. Margerio atminties susilpnėjimą, jam bandant paneigti tai, ką yra tvirtinęs 1951 m. Čikagos rašytojų klubo susirinkimuose: „Kiekviename susirinkime A. Margeris aktyviai dalyvaudavo diskusijose, dėstydamas savo nuomonę apie Ramoną, Radauską ir kitus nagrinėtus autorius, taip pat paliesdamas ir kitas temas. Tremtinių namuose, vėliau Lietuvių auditorijoje vykusiuose rašytojų susirinkimuose A. Margeris pakartotiniai nupasakojo savo novelės istoriją: kaip jis nusiuntęs savo rankraštį Lietuvon, kaip ilgai laukęs jos išspausdinant ir kaip pagaliau nepaprastai susijaudinęs, beskaitydamas Frank Kruką, ten radęs P. Cvirkos sunaudotą savo nespausdintos novelės medžiagą.[6]

Gali būti, kad Margerio paneigimas anksčiau Cvirkai mesto kaltinimo plagijavimu susijęs su jo 1961 m. 15 000 egz. tiražu Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistu romanu Mėlynos akys: tikrovės vaizdai, apie kurį palankiai atsiliepė sovietų Lietuvos rašytojas Mykolas Sluckis[7]. Nors Cvirka tada jau buvo miręs, matyt, sovietų rašytojai Lietuvoje darė viską, kad jų kolegos vardas nesumenkėtų, o gabaus rašytojo aureolė išliktų tokia pat graži ir nepriekaištinga, kokia ji buvo jam gyvam esant.

Mėlynos akys : tikrovės vaizdai / Algirdas Margeris. – Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 (Kaunas : „Raidės“ sp.).

Margerio plagiato istorija nėra vienintelė Cvirkos kūrybinėje karjeroje. 1936 m. pasirodžius jo romanui Meisteris ir sūnūs, Balys Sruoga rašė, jog per visą Cvirkos romaną „šakojasi tarsi gyslos paralelės“ su Romaino Rollando Colas Breugnon[8]. „Tiesa, jos kai kur neryškios, dingsta po riebalų sluoksniu ir staiga vėl prasimuša“, – romanų panašumą savo recenzijoje pabrėžė Sruoga. Literatūros kritikas paralelių įžvelgė ir kūrinių kompozicijoje. Pasak jo, „Jei lygini abiejų knygų kompoziciją, tai, atrodo, lyg Cvirka būtų sudaužęs Brenjono gitarą ir iš jos dalelių sulipdęs Krizo smuikelę, pridėdamas naujas stygas, galvelę ir dar kai ką. Ne visados lengva atspėti, kur tokia atskala pakliuvo. Tačiau, nors ir labai rūpestingai sumaišius kortas ir iš naujo padalijus, šen bei ten pasitaiko senos kombinacijos: čia kryžių tūzas su devynake, čia karalius su berneliu…[9]“. Todėl nestebina, kad Sruoga Cvirką pavadino ne gabiu rašytoju, o „gabiu kombinatoriumi“.

Sovietinis pašto ženklas, skirtas rašytojo Romaino Rollando šimtmečiui / Shutterstock.com nuotr.

Pasak anksčiau minėto Babrausko, Margeris savo rankraščio iš Cvirkos taip ir neatgavo. Gali būti, kad jis tebeguli tarp rašytojo dokumentų, saugomų Lietuvos literatūros ir meno archyve. „Keista, – savo recenzijoje apie Cvirkos Meisterį ir sūnus anuomet rašė Sruoga, – kai literatūros danguje suspindi žvaigždė mėnuliška šviesa ir, žvelgiant į ją, reikia galvoti, kad kažkur, už akiračio, esama saulės – jos mirgėjimo kaltininkės.[10]“ Galbūt teisus buvo Babrauskas, teigęs, kad Cvirkos Frank Kruk tikroji švytėjimo gimtinė yra ne Kaunas, o Čikaga. 

Cvirka mirė 1947 m. gegužės 2 d., sulaukęs vos 38 metų. Gydytojas Algirdas Margeris, į Lietuvą sugrįžęs 1967 m. ir čia atšventęs savo 80-metį, mirė 1977 m. gruodžio 24 d. Vilniuje. 80-ojo gimtadienio proga Amerikos lietuviui sovietų valdžia suteikė Nusipelniusio kultūros veikėjo vardą ir sovietų Lietuvos pilietybę[11].


[1] B. Babrauskas, „P. Cvirka – A. Margerio pusininkas“, Draugas, 1958 m. rugpjūčio 30 d., psl. 2. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1958_reg/1958-08-30-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09).

[2] „Kultūrinė kronika“, Draugas, Mokslas, menas ir literatūra, 1960 m. vasario 20 d., psl. 1; prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-02-20-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09).

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

[5] „Laiškas redakcijai dėl Cvirkos plagijato“, Draugas, 1960 m. kovo 5 d., psl. 7. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-03-05-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09).

[6] „Kultūrinė kronika“, Draugas, Mokslas, menas ir literatūra, 1960 m. kovo 19 d., psl. 1. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-03-19-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09).. Beje, Margerio pasakojimą apie Cvirkos vagystę Drauge paliudijo Almis Drulia, daugiau žr. „Dviejuose horizontuose“, Draugas, 1960 m. balandžio 28 d., psl. 3. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-04-28-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09). 

[7] Daugiau žr. Myk. Mel., „Jis padorus žmogus, ne komunistas“, Draugas, 1961 m. kovo 20 d., psl. 3. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1961_reg/1961-03-20-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09).

[8] Balys Sruoga, „Persikas Lietuvoj“, Balys Sruoga, Raštai, t. 8.: literatūros kritika 1930–1947, Alma litera, 2012, p. 174.

[9] Ten pat.

[10] Ten pat, psl. 184.

[11] „Kultūrinė kronika“, Draugas, Mokslas, menas ir literatūra, 1969 m. kovo 1 d., psl. 5. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1969_reg/1969-03-01-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf (žiūrėta 2020.01.09). 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*