Parengė Irmina Abramovienė
1882 m. balandžio 7 d. Anykščių valsčiuje, Ažuožerių kaime gimė Antanas Vienuolis-Žukauskas – rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, darbavęsis ne tik literatūros, bet ir farmacijos, muziejininkystės bei pedagogikos srityse, taip pat aktyvus visuomenininkas.
Baigęs gimnaziją ir atsisakęs vykdyti tėvų valią – rinktis kunigystę, jis neteko finansinės paramos studijoms, todėl turėjo pradėti savarankišką gyvenimą. Maskvoje įsidarbino mokiniu vaistinėje, po darbo lankė vakarinius kursus universitete, kur įgijo provizoriaus kvalifikaciją. Dirbdamas Maskvoje, susidomėjo literatūra, daug skaitė, pats ėmė rašyti. Dalyvavo lietuvių studentų veikloje. Nemažai keliavo, dirbo įvairiose vaistinėse Maskvoje, Železnovodske, Kaliazine, Tbilisyje, Vladikaukaze. Ankstyvieji rašytojo kūriniai įkvėpti Kaukazo gamtos grožio ir to krašto legendų.
Nors ilgą laiką gyveno ir dirbo toli nuo gimtinės, tačiau ryšys su Lietuva nenutrūko. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į nepriklausomą Lietuvą, kurį laiką gyveno Anykščiuose, kur įsteigė vaistinę, vėliau bėgdamas nuo bolševikų persikėlė į Kauną. 1922 m. grįžo į gimtuosius Anykščius, kur su pertraukomis gyveno visą likusį gyvenimą. Užsiėmė ne tik literatūriniu darbu, bet ir visuomenine veikla. Įkūrė A. Baranausko memorialinį muziejų (vėliau buvo paskirtas jo direktoriumi), dalyvavo kuriant Lietuvos Šaulių Sąjungą, rūpinosi J. Biliūno memorialinės sodybos pritaikymu muziejinei veiklai. A. Vienuolio rūpesčiu įamžinta J. Biliūno palaidojimo vieta ant Lidiškių kalvos. Trumpą laiką dirbo Anykščių gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Mokytojavimą Vienuolis laikė savo pašaukimu, tačiau Rašytojų Sąjungos paragintas nuo šios veiklos atsitraukė ir atsidėjo rašymui.
Vienas iš A. Vienuolio-Žukausko amžininkų, žymus tarpukario Lietuvos advokatas ir visuomenės veikėjas Zigmas Toliušis buvo artimas rašytojo bičiulis (beje, vėliau tapęs jo testamento vykdytoju). Išliko Z. Toliušio 1957 metais parašyta A. Vienuolio-Žukausko biografija, deja (kaip ir nemaža dalis kitų rankraščių) ji nebuvo publikuota. Savo atsiminimuose Z. Toliušis rašo, jog kas nori pažinti ir suprasti Vienuolį, turi būtinai aplankyti Anykščius. Čia jis augo ir brendo, sėmė temas ir medžiagą savo veikalams.
Dar mažas būdamas Vienuolis tarnavo klapčiuku Anykščių bažnyčioje, kurios klebonu buvo kun. Uselis. Uselio nuopelnas – pastatymas dabartinės didingos Anykščių bažnyčios. Vienuolis prisimena, kad jis su klebonu Useliu važiuodavęs į Burbiškės dvarą, 7 kilom. atstume nuo Anykščių, pas gyvenusią tame dvare dvarininkę Venclavavičienę, kurios rūmuose buvusi įrengta koplyčia. Klebonas laikęs mišias toje koplyčioje, o Vienuolis jam patarnaudavęs. Už kiekvieną išvykimą Vienuolis gaudavęs nuo klebono 15 kapeikų. Tai buvę apie 1890 metus. Po pamaldų savininkė kviesdavusi kunigą vaišėms, gi klapčiukas Vienuolis gaudavęs pavalgyti virtuvėje. Virtuvėje iš gausingų dvaro tarnų jam tekę girdėti daug įvairių pasakojimų apie dvaro praeitį ir jo savininkus. Tuos pasakojimus Vienuolis vėliau atkūrė savo apysakoje „Vėžys“, kurioje aprašytas Burbiškės dvaras ir jo valdytojai.
Aš su Vienuoliu aplankėme tą dvarą, kurio dideli mūro rūmai ir gražus parkas ant Šlavės upės kranto ligi šiol išliko nepaliesti. Dvaro rūmuose po pirmo pasaulinio karo vieno grįžusio iš Amerikos kunigo lėšomis ir pastangomis buvo įrengta bažnyčia, gi dabar ten steigiama progimnazija. Taip pat mudu aplankėme koplyčią senose Anykščių kapinėse, kuriose rusy palaidoti Venclavavičienės ainiai ir kuri taip pat aprašyta „Vėžy“.
„Vėžys“ tai tik viena iš daugelio Vienuolio apysakų, kurioms medžiagą Vienuolis sėmė iš Anykščių dvarininkų ir ūkininkų gyvenimo. Vienuolis parodė man savo gimtinę Ažužerių kaime, ant kranto to pat vardo ežero, ir vieną ūkį prie pat Anykščių, kuris aprašytas apysakoje „Prieš dieną“. Iš Ažužerio kaimo Vienuolio tėvai persikėlė į Anykščius, kur Žukauskienė gavo savo tėvo ūkį“.
Nacionalinė biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius (F66-32)
Vienuolis išliko kupinas kūrybinių idėjų ir entuziazmo iki pat staigios mirties. Z. Toliušis savo atsiminimuose rašo, jog paskutiniaisiais gyvenimo metais Vienuolis atsidėjo atsiminimų rašymui. Taip pat buvo sumanęs parašyti istorinį romaną, kuris pasak rašytojo žmonos, turėjo vadintis „Švitrigaila ir Jovita“. Tame romane Vienuolis norėjo pavaizduoti Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos kovas dėl sosto, bei istorinių įvykių fone aprašyti Švitrigaikos ir Jovitos meilę. Deja, šis sumanymas dėl netikėtos mirties liko neįgyvendintas. Pasak Z. Toliušio atsiminimų, paskutiniąją savo gyvenimo savaitę Vienuolis buvo labai pakilios nuotaikos, daug vaikščiojo po Anykščių apylinkes, maudėsi Šventojoje, su žmona aptarinėjo savo būsimojo veikalo metmenis bei svajojo apie ateities gyvenimą.
Šeštadienį rugpiūčio 17 dieną iš ryto Vienuolis skaitė Šapokos Lietuvos istoriją. Ta knyga, atversta ant puslapio apie Vytautą, buvo rasta po mirties ant jo rašomojo stalo. Po pusryčių Vienuolis išėjo miestan, pasivaikščiojo, buvo užėjęs paštan ir vaistinėn. Grįžęs namon jis teiravosi, kas bus pietums ir paprašė, kad žmona paruoštų pietums šaltos veršienos.
Baigiantis dvyliktai valandai Vienuolis pasijuto blogai ir atsigulė ant sofos savo darbo kambarį. […] Vienok jis nežinojo ir nenujautė, kad jį ištiko širdies priepuolis ir kad jo padėtis pasidarė pavojinga gyvybei. [..] Apie mirtį jis visai negalvojo. Kuomet žmona, matydama, kad Vienuolis vis silpnėja, paklausė gydytojos, kodėl jie neduoda jam jokių vaistų ir nedaro injekcijų, gydytojai atsakė, kad Vienuolio širdis nustojo veikusi.
Žmonos teigimu Vienuolis prieš pat mirtį nusišypsojo.
Nacionalinė biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius (F66-32)
Su A. Vienuolio-Žukausko kūryba neišeinant iš namų galima susipažinti ir kūrinius atsisiųsti virtualiame kultūros paveldo lobyne e.paveldas.
Keletas nuorodų:
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003004430
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003013514
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003003875