Beatričė ŽILINSKAITĖ: Juoda balta arba A. Jonyno „Rugsėjo pilnatis“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

O būna grįžti nustekentas apsiniaukusios dienos: nusivylęs paliktu namie skėčiu (kai švariai išplautus plaukus sutaršo visai nelauktas lietus), išsunktas neišsenkančių užduočių ir neatsakytų klausimų, prisigėręs viso pasaulio emocijų, apsunkęs nuo atsakomybių krešulio – ir viskas aplink pasidaro taip tamsu, TAIP TAMSU… Juoda naktis tampa tokios pat spalvos minčių iliustracija ir kaip visgi sunku užmigti. Ir kas, žmogau, tau pagelbės? Gali pradėti melstis ir tikėtis nušvitimo, ne tokiems tikintiems, girdėjau, siūloma skaičiuoti avis – tik kaip išgauti baltą jų vilnos spalvą purvinose mintyse? Todėl aš renkuosi atsigręžti į mėnulį ir pasikliauti „Rugsėjo pilnatimi“.

Antano Jonyno poezijos knygą

imu į rankas, tarsi angelas lyrą,

kurios skambesys taip mane nuramina

ir juodosios mintys daugiau nedusina.

O sutelpa ten ir skausmas, ir vienatvė, ilgesys ir meilės šauksmas, vaikystės ir jaunystės atodūsiai, karo žiaurumas ir trapus tikėjimas pasaulio gėriu, draugystė ir užuojauta, savos Tėvynės laisvės vizija. Verti puslapius vieną po kito ir randi save, kai reikia – savęs priešingybę, ir visa tai įkvepia. Įpučia suvokimą, jog esi ne vienas pasaulyje, jog žmogui būdingos dvasinės kančios tik papildo tavo kasdienybę ir tuomet gali ištarti – AŠ GYVENU. Skaitai ir jauti, kaip eilės paliečia kiekvieną sielos kertelę: pro šalį skrieja praeito amžiaus vaizdiniai, jausmų tikrumas- ir pamažu nurimsti. Dienos purvai pavirsta dulkėm, kurias poezijos vėjai nuneša tolyn už horizonto, ir galvoje taip švaru švaru, taip BALTA.

Ir jei „Rugsėjo pilnaties“ dar neatradusios, tamsumose paklydusios sielos man pasakys, kad „Vilniuj nebūna BALTŲJŲ naktų“, aš atsakysiu: „Netiesa, netiesa…“.



Kalba neredaguota.