Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti

Parengė Rima Dirsytė


I.

Jau keletą metų  Lietuvos Respublikos Seimas skelbia atmintinus metus – Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių  įvykių, nusipelniusių asmenybių jubiliejinių sukakčių minėjimą. 2020 metai tarp kitų paskelbti ir Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais.

Steigiamasis Seimas sukūrė politinius, ūkinius ir kultūrinius Lietuvos valstybės pagrindus. Norėtume priminti svarbiausius šio neeilinio įvykio faktus.

Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920 m. balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Literatūroje teigiama, kad balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių. Pabrėžtina, kad Seimą rinko ir buvo išrinktos ir moterys – jos  Lietuvoje rinkimų teisę gavo anksčiau, nei moterys kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, pvz.: Prancūzijoje – tik 1945 m.

Pagal rinkimų įstatymą numatytas bendras mandatų skaičiaus – 229, tačiau buvo išrinkta tik 112 delegatų. Likę 117 mandatų buvo skirti kandidatams iš Rytų Lietuvos su Vilniumi (108) ir Klaipėdos kraštui (9). Rinkimai ten neįvyko, nes Lietuva tuo metu šių teritorijų nekontroliavo. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 tautos atstovų , t.y. buvo didelė jų kaita (dalis atsisakė mandato, keli mirė, vienas jų žuvo nepriklausomybės kovose).

Į Steigiamąjį Seimą išrinktos 5, o iš viso jame dirbo 8 moterys: Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Felicija Bortkevičienė, Veronika Mackevičiūtė (abi išrinktos 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.). Pirmajam posėdžiui pirmininkavo G. Petkevičaitė-Bitė – kaip vyriausia Seimo narė (tuo metu ji buvo 59 metų), sekretoriavo O. MuraškaitėRačiukaitienė – jauniausioji delegatė (24 metai).


Visi tyrinėtojai atkreipia dėmesį į jauną Steigiamojo Seimo narių amžių – kone trečdalis neturėjo nė 30 metų, ir tik aštuoni buvo virš 50 metų.

Steigiamojo Seimo nariais buvo 6 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Kazimieras Bizauskas, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis ir Kazimieras Steponas Šaulys.

Steigiamojo Seimo rūmai. Iš: Lietuvos albumas… [Kaunas, 1921].

Tarpukario Lietuva taip ir nepasistatė Seimo rūmų. Pirmas Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, Miesto teatro salėje. Iki 1927 m. Seimai posėdžiavo 1862 m. statytame buvusios Kauno gubernijos berniukų gimnazijos pastate. Be to, šiame pastate 1919 m. pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas – būsimoji Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka,  ten veikė Aukštieji kursai – Lietuvos universiteto pirmtakas, o nuo 1927 m. įkurta „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija. Dabar tai Kauno Maironio universitetinė gimnazija. 1936–1940 m. Seimas dirbo Teisingumo ministerijos rūmuose, pastatytuose 1929 m.

Nuo 1920 m. spalio 22 d. iki 1921 m. sausio 17 d. Steigiamasis Seimas sustabdė plenarinius posėdžius. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, Seimo nariai gynė valstybę (kovose žuvo Seimo narys Antanas Matulaitis). Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis Seimas, kurį sudarė jo pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir šeši Steigiamojo Seimo nariai.

Steigiamasis Seimas dirbo 29 mėnesius ir savo darbą baigė 1922 m. lapkričio 13 d. Per tą laiką sušaukė 257 plenarinius bei 43 Mažojo Seimo posėdžius, priėmė apie 300 įstatymų ir kitų teisės aktų. Iš jų svarbiausi :

– Nepriklausomybės deklaracija (1920 05 15)  – joje skelbiama nepriklausoma Lietuvos valstybė kaip demokratinė respublika,

– Laikinoji Valstybės Konstitucija (1920 06) ir parlamento pirmenybę kitų valdžių atžvilgiu įtvirtinanti nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 08),

– Žemės reformos įstatymas (1922 02 15),

– Piniginio vieneto įstatymas (1922 08 09), o remiantis Lietuvos banko įstatymu tų pačių metų spalio 1 d. buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas.

Tuo laikotarpiu nepriklausoma Lietuvos Respub­lika oficialiai buvo pripažinta daugumos pasaulio valstybių.

Įvairiai susiklostė Steigiamojo Seimo narių likimai: vieni jų žuvo ar buvo sušaudyti gindami šalies nepriklausomybę (9), 14 iš 25 įkalintų ar ištremtų mirė tremtyje Sibire, dalis (31) buvo priversta emigruoti, kiti gyveno ir mirė Lietuvoje. Tačiau dauguma jų paliko ryškų pėdsaką Lietuvos politiniame ir ekonominiame gyvenime, moksle, kultūroje, švietime.

II.

Reikšmingi Steigiamojo Seimo darbai atsispindi rašytiniuose ir vaizdiniuose šaltiniuose, įvertinti šiai temai skirtuose amžininkų ir vėlesnių laikų istorikų veikaluose, pastaraisiais metais – ir gausiuose šimtmečiui skirtuose darbuose ir renginiuose. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi penkių Steigiamojo Seimo delegatų – G. Petkevičaitės–Bitės, F. Bortkevičienės, K. Bielinio, K. Bizausko, K. Škirpos – asmeniniai archyvai bei nemažai su šiuo įvykiu ir asmenimis susijusių pavienių dokumentų. Tai vertinga papildoma medžiaga visapusiškai Seimo veiklai ir parlamentarų biografijoms tyrinėti.

Lietuvos valstybės atkūrimas sustiprino visuomenės pilietiškumą, skatino kuriamajam darbui. Tad neatsitiktinai į Steigiamąjį Seimą šalia tautinio atgimimo veikėjų, politikų, visuomenininkų buvo išrinkti ir platesniems visuomenės sluoksniams mažai žinomi arba ir visai negirdėti asmenys. Skyrėsi Seimo narių socialinė kilmė (daugiau kaip du trečdaliai Seimo atstovų buvo kilę iš valstiečių  – tai atitiko to meto visuomenės struktūrą ), išsilavinimas, kompetencija, daugelis jų buvo nepatyrę, todėl net trečdalis jų kadencijos metu atsisakė mandato.

K. Bielinio Steigiamojo Seimo nario liudijimas, F5-1124

Iš minėtų penkių asmenų tik vienas jų visą gyvenimą užsiėmė politine veikla. Tai garsaus knygnešio Jurgio Bielinio šeimoje augęs Kipras Bielinis (1883–1965). Jis buvo vienas Socialdemokratų (LSDP) partijos lyderių. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, dirbo visą kadenciją ir buvo vienas iš daugiausiai posėdžiuose kalbėjusių Seimo narių. Priklausė LSDP frakcijai ir dirbo Savivaldybių ir administravimo, Finansų ir biudžeto, vėliau ir Švietimo komisijose. Aktyviai dalyvavo svarstant šių komisijų parengtus įstatymų projektus, Seime pasisakė pačiais įvairiausiais klausimais, teikė paklausimus Vyriausybės nariams ir kt. Jis buvo išrinktas į II ir III Seimus, vėliau dirbo valdininku, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, bendradarbiavo spaudoje. 1941 m. įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, VLIK‘o veiklą. Karui baigiantis  pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. išvyko į JAV, dalyvavo išeivijos veikloje, rašė spaudoje.

K. Bielinio asmens archyvo (F5, 251 saug. vien.) dokumentai pirmiausia atspindi jo veiklą LSDP (tai gausi medžiaga ir partijos 1893–1907 m. laikotarpio istorijai nušviesti), vertinga 1919–1930 m. socialdemokratų frakcijos veiklą seimuose iliustruojanti medžiaga, išsaugoti dokumentai iš darbo Kauno miesto taryboje ir įvairiose bendrovėse bei sąjungose, gana gausi korespondencija, yra likę jo paties ir kitų asmenų atsiminimų. Informatyvios nuotraukos (XIX a. pab. – 1942) – paties K. Bielinio, LSDP ir jos kuopų, suvažiavimų, kitų visuomeninių įvykių ir asmenų nuotraukos (jų virš 100).

G. Petkevičaitė-Bitė. Iš: Lietuvos albumas… [Kaunas, 1921].

Gabrielė Petkevičaitė–Bitė (1861–1943) ir Felicija Bortkevičienė (1873–1945), abi kilusios iš bajorų šeimos ir gavusios gerą išsilavinimą, jau iki Steigiamojo Seimo dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, tačiau Seime aktyvumu kaip ir kitos parlamentarės moterys nepasižymėjo. G. PetkevičaitėBitė buvo išrinkta V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai. 1920 m. rugsėjo 15 d. ji mandato atsisakė ir nuo politinės veiklos nutolo. Per šį trumpą laiką jai teko pradėti Steigiamojo seimo darbą ir pasakyti iškilmingą kalbą, dirbti Laikinosios valstybės konstitucijos projekto komisijoje, dalyvauti tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. Priminsime, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo  judėjimo už moterų teises Lietuvoje pradininkė, iki gyvenimo pabaigos dalyvavusi moterų organizacijų veikloje. Ji ir 1922 m. buvo išrinkta į I Seimą, tačiau mandato iškart atsisakė, susitelkė į kultūrinę ir pedagoginę veiklą.

G. Petkevičaitė–Bitė labiau žinoma kaip  rašytoja ir publicistė nei kaip politikė. Kaip tik ši jos veikla ir atsispindi bibliotekoje saugomo nedidelio jos archyvo (F41, 9 saug. vnt.) dokumentuose.

F. Bortkevičienė. F68-474

F. Bortkevičienė į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) sąrašą. Dėl didelio užimtumo mandato ji atsisakė, tačiau 1921 m. sausį pradėjo darbą Seime vietoj mirusio Juozo Lukoševičiaus ir išbuvo iki kadencijos pabaigos. Priklausė LVS ir socialistų (LSLDP) frakcijų blokui. Aktyviai dalyvavo Seimo posėdžiuose, daugiausia laiko skyrė frakcijų spaudai organizuoti ir finansams tvarkyti, ryšiams su rinkėjais palaikyti. Dalyvavo ir kitų seimų kampanijose, tačiau delegate nerinkta.

F. Bortkevičienė visgi  pristatoma ne kaip politikė, bet kaip spaudos darbuotoja ir visuomenės veikėja. Ji buvo ir knygnešė, nuo jaunystės  aktyviai dalyvavo lietuviškos spaudos leidyboje, Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo „Varpe“, leido „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ laikraščius, buvo  AB „Varpas“ direktorė ir redaktorė, dalyvavo „Žiburėlio“ ir kitų šalpos organizacijų veikloje.

Bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas, tačiau fragmentiškas F. Bortkevičienės archyvas (F68, 592 saug. vnt.). Didesnioji archyvo dalis – jos visuomeninės veiklos dokumentai, gausi korespondencija ir vertinga ikonografija, tarp jos – nemažai to meto visuomenės ir kultūros veikėjų, kultūrinių įvykių nuotraukų.

K. Bizauskas, F61-426

Pirmiausia kaip diplomatas žinomas jauniausias Vasario 16–osios akto signataras Kazimieras Bizauskas (1893–1941). Jis į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, priklausė krikščionių demokratų (LKDP) frakcijai, dirbo Laikinosios valstybės konstitucijos ir Užsienio reikalų komisijose, dalyvavo parengiant taikos sutartį su Tarybų Rusija. Kadencijos metu dirbo švietimo ministru, Seime dažnai pats pristatydavo įstatymų projektus, atsakydavo į paklausimus. 1922 m. kovo 10 d. Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė. Tada buvo grąžintas į diplomatinę tarnybą, vėliau dirbo dar dviejuose ministrų kabinetuose. SSSR okupavus Lietuvą suimtas, 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Baltarusijoje.

Pažymėtina, kad K. Bizauskas buvo vienas iš ateitininkų organizacijos įkūrėjų ir vadovų Lietuvoje. Be to, bendradarbiavo spaudoje, vertė grožinės literatūros kūrinius, pats rašė, įkūrė „Žinijos“ leidyklą, dalyvavo XXVII knygos mėgėjų draugijos veikloje ir kt.          

 Didesnę bibliotekoje saugomo K. Bizausko archyvo (F61, 536 saug. vien.) dalį sudaro medžiaga apie jo veiklą LR vyriausybės pasiuntinybėse, diplomatinės veiklos nuotraukos, korespondencija. Seimo nario veikla archyvo dokumentuose neatsispindi.

Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris Kazys Škirpa (1895–1979) Steigiamajame Seime dirbo vos pusę kadencijos. Jis kandidatavo V (Panevėžio) rinkimų apygardoje kaip socialistų liaudininkų (LSDLP) atstovas, tačiau išrinktas nebuvo. Į Seimą pateko 1920 m. spalį vietoj pasitraukusios G. Petkevičaitės-Bitės. Daugiausia dirbo Krašto apsaugos komisijoje, nors nebuvo aktyvus parlamentaras (užfiksuotas tik vienas jo pasisakymas posėdžiuose). Kadencijos metu dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, o 1921 m. rudenį atsisakė Seimo nario mandato ir pasirinko karinę tarnybą.

Lietuvą okupavus sovietams, 1940 m. K. Škirpa kūrė ir vadovavo Lietuvių aktyvistų frontui (LAF; dabar šios organizacijos veikla traktuojama nevienareikšmiškai). Nuo 1949 m. gyveno JAV, dalyvavo politinėje išeivijos veikloje, išleido keletą istorinių studijų.

K. Škirpos archyvas į Nacionalinę biblioteką pateko jau atkūrus Nepriklausomybę. Dokumentuose atsispindi jo pokarinė veikla (tai JAV esančio archyvo medžiagos kopijos). 2019 m. K. Škirpos giminaitės Kristinos Tiliutės–Škirpienės apsilankymo bibliotekoje metu buvo susitarta dėl šeimos archyvo perdavimo Nacionalinei bibliotekai, taip papildant jau esamą fondą.

Įvairiuose Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugoma nemažai pavienių Seimo narių ir kitų asmenų raštų, straipsnių, laiškų, nuotraukų, atsiminimų ir kitokių dokumentų –  gausi medžiaga tyrėjams ir mokslininkams Steigiamojo Seimo istorijai tyrinėti. 


Naudota literatūra:

Lietuvos steigiamojo seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2006. – (Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas ; t. 2).

Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais.-[Klaipėda], 1924.

Lietuvos albumas : [Lietuvos Respublikos kūrėjų, kultūros ir meno darbuotojų atvaizdai ir biografijos]… – [Kaunas], [1921]

https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=36688&p_k=1

http://www.šaltiniai.info/index/details/189

http://istorineprezidentura.lt/balsavimas/rezultatai.php?visi=irasai&rodyti=irasa&irasas=146

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*