Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis


Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?

Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir šitaip, diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones atsakingus už žurnalo leidimą ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?

D.S.:  Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių nuo vienas kito savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės. 

I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške, aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Dalia Staponkutė. Gretos Skaraitienės nuotr.

I.S.: Kaip sekėsi „Pasaulio lietuvio“ redagavimo pradžioje išsikeltus tikslus įgyvendinti? Kokie buvo didžiausi iššūkiai, sunkumai?

D.S.: Viziją susikurti nėra paprasta – reikia laiko ir gerokai pasukti galvą, tačiau dar sunkiau ją įgyvendinti. Tiesa, man sekėsi gerai. Dauguma žurnalo skaitytojų pastebėjo, kad „atėjus naujai redaktorei“ būta „didžiulio šuolio“ ten, kur ir norėjau – turinys atsinaujino, pagyvėjo, žurnalas tapo labiau meniškas. Džiaugsmai, euforija dėl gero rezultato ir su jais susiję sunkumai užgriuvo nuo pat pirmos dienos. Normalu, be sunkumų nėra gerų rezultatų. Didžiausias sunkumas (bet gal ir gėris) buvo tai, kad beveik viską (turinį) reikėjo daryti pačiai ir nuotoliniu būdu (nuotolinis būdas, neturėkime iliuzijų, yra gerokai lėtesnis, vargina morališkai ir labai įkalina prie „mašinos“ t. y. kompiuterio), bet šiais laikais, deja, visi taip dirbame – dirbame „negyvai“, negyvai išvargdami. Sunkiausia būdavo užpildyti 44 psl. įdomia, kokybiška medžiaga. Ją reikėdavo surasti, o jei ne – parašyti pačiai. Prisipažinsiu, kad tuo pačiu metu vedžiau ir vieną seminarą universitete, iki išnaktų taisydavau studentų rašinius, o kai reikėdavo ruošti medžiagą dar ir žurnalui, tai  ne kartą būdavo, kad iš viso neidavau miego – sėdėdavau pernakt, kol nesulaukdavau „gaidžių“. Keista, kad jėgų užtekdavo. Mat buvo aiškus tikslas. Viską tikrai sergėjo geri angelai.  Suvokiau, kiek mažai lietuviškai rašančių žmonių pasaulio lietuvių gretose. Jei ir rašo, tai dažniausiai „sau“, leidžia savo knygas, arba siunčia „Pasaulio lietuviui“ ataskaitų stiliaus tekstus apie bendruomenės veiklą, kuri beveik visuose kraštuose vienoda – mokyklėlės,  Kalėdos, Velykos, Nepriklausomybės minėjimas, vėliavos, vėliavos… Iš šios medžiagos reikėdavo sukurti patrauklų tekstą, kurį kartu su nuostabia redaktore (keliu jai skrybėlę) Audrone Jonikiene ir kurdavome. Geras kalbos redaktorius – tai auksas! Šalia šito – nuolatiniai elektroniniai laiškai, prašymai, kad žmonės rašytų, raginimai ir maldavimai. Na, geriausiai turbūt sekdavosi imti interviu. Visi noriai kalbėdavo, bet kai užrašydavau, žiūrėk, ir lieka kokia klaida… Visa labai jautru. Žinoma, visad talkindavo nuoseklioji ir didžiulę organizacinę patirtį sukaupusi Virginija Grybaitė, dirbanti PLB atstovybėje prie Seimo, labai atsidavęs pasaulio lietuviams žmogus, be kurios nebūčiau išsprendusi nė vieno klausimo, susijusio su praktiniais reikalais – spaustuvė, buhalterija, komunikacija, sutartys ir šimtai kitų. Šitaip, trise, ir ruošdavome kiekvieną numerį. Man nežmoniškai stigdavo laiko ir miego. Kai tai tęsiasi ilgai, senka jėgos.  

I.S.: Kuriant „Pasaulio lietuvio“ turinį, be abejo, buvo džiugių, pasididžiavimą keliančių dalykų, o gal ir juokingų situacijų. Gal galėtumėte pasidalinti?

D.S.: Taip, tokių situacijų apstu. Štai kartą įdėjau savo kolegės Daivos Tamošaitytės pokalbį su Lietuvos generaliniu garbės konsulu JAV, gydytoju Jonu Vytautu Prunskiu, tada rėmusiu Donaldo Trumpo liniją. Nors nesu puiki JAV vidaus politikos žinovė ir D. Trumpui nesimpatizuoju, interviu man pasirodė įdomus ir, beje, gana santūrus. Kodėl nepaklausyti skirtingos nuomonės, juolab, kad ji ne tiek politinė, kiek asmeninė? Vos tik žurnalas išėjo, gavau pylos nuo vieno seniausių ir labiausiai patyrusių JAV Lietuvių Bendruomenės narių, gerbiamo Arvydo Barzduko, pavadinusio interviu su J. V. Prunskiu „propaganda“. Supratau, kad A. Barzdukas visai nepritaria nei Prunskiui, nei juolab Trumpo politikai, ir kad Amerikos visuomenė susiskaidžiusi į priešiškas stovyklas išties „kraujuoja“. Reikia labai atsargiai žengti, kad neužkliudytumei priešingos stovyklos. Viešai atsiprašiau A. Barzduko, parašėme vienas kitam po kelis laiškus, sužinojau, kad jo tėvas [Stasys Barzdukas – I.S.s] buvo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ steigėjas ir kad jo asmeninė istorija yra nepaprastai svarbi visiems pasaulio lietuviams. Užrašėme pokalbį. Ko gero, tai buvo didžiausias incidentas ir gera pamoka man. „Pasaulio lietuvis“ gimė JAV, tad prisieina paisyti ir JAV politikos, nors ten ir negyveni ar specialiai, kasdien neseki jos vidaus įvykių.

I.S. Gal prisimenate, koks Jūsų redaktoriavimo metu buvo „Pasaulio lietuvio“ tiražas, kiek buvo prenumeratorių, kokie buvo pagrindiniai finansavimo šaltiniai?

D.S.: Tai, kad nesirūpinau skaičiais ir šaltiniais, ir parodo, jog nuo pat pradžių turėjau kitų rimtų galvosūkių. Tiesą sakant, net jei tiražas būtų buvęs kokie 5 (juokauju), tų galvosūkių ir noro padaryti savo darbą kuo geriau nebūtų sumažėję. Kiekviena numerį ruošdavau tarsi nedidelę knygą. Mano tiražas buvo Unikalus Vienetas. Tiesa, apie tai esu klausinėjusi Virginijos ir ji man visad maloniai atsakydavo, kaip ir atsakydavo į visus be išimties mano klausimus. Tik ji žino tikslius skaičius. Žurnalo tiražas buvo stebinančiai nedidelis ir, jei neklystu, sudarydavo apie 400-500 (per mėn.). Panašiai tiek turbūt ir prenumeratorių, kurių dauguma iš JAV, vyresnės kartos, „antrosios bangos“ išeiviai. Pagrindinis finansavimo šaltinis tuo metu, kai redagavau aš, buvo Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Iš dalies rėmė ir JAV įsikūręs Lietuvių Fondas. Šiek tiek prisidėdavo ir privatūs asmenys, bet jų visai nedaug.

Dalios Steponkutės redaguoti „Pasaulio lietuvio“ numeriai.

I.S.: Kokių turėtumėte patarimų šiandieniniam „Pasaulio lietuviui“ (svetainei, metraščiui)?

D.S.: Man atrodo, kiekvienas vyresnysis redaktorius myli tą leidinio formą, kurią sukuria pats, nes ši kūryba tikrai reikalauja daug dvasinių ir fizinių jėgų. Man artimiausia popierinė žurnalo versija. Tiesa, ne kartą esu virtualiai verkusi Virginijai ant peties, kad kartu siūlytume sumažinti numerių skaičių nuo 10 per metus iki 4 ar pan. Virginija kantriai išklausydavo. Apie tai svarstė ir PLB valdybos nariai, nes vyr. redaktoriaus ir dizainerio darbo tempas būdavo toks, kad jų darbo indėlis niekaip neatsipirkdavo: nespėji pasidžiaugti vienu numeriu, jau ant kulnų lipa kitas. Tikrai reikėjo mažinti tempą, arba kviesti daugiau galvų ir rankų. Viena išeitis ­– sumažinti numerių skaičių. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau likusi redaktoriauti ir toliau, bet mane pasikvietė akademinė karjera, kuriai visą savo gyvenimą daviau pirmenybę. Kai tik padaugėjo mano akademinių valandų skaičius, teko atsisveikinti su „Pasaulio lietuviu“. Išleidusi į pasaulį paskutinį „savo“ numerį net apsiverkiau. Išdirbau metus. Vietoj savęs prikalbinau įdomią rašytoją Sandrą Bernotaitę, kuri irgi išdirbo tik metus ir, jei neklystu, išėjo dėl panašių priežasčių kaip ir aš. Per didelė apkrova, stresas, laiko stygius ir pan. Atėjo Evelina Kislych-Šochienė, kuri, mano akimis žvelgiant, tvarkėsi tikrai gerai, bet PLB valdyba, kuriai, matyt, pabodo per dažna redaktorių kaita, nutarė atsisakyti popierinės žurnalo versijos. Žinia mane persmelkė. Tikėjausi, kad vis dar liks „praretintas“ variantas, juk žurnalas eina nuo 1963 metų! Tačiau tokia tikrovė. Popierinis variantas tapo per didele prabanga, prireikė kai ko paprastesnio, lankstesnio, labiau prieinamo platesnei auditorijai. Trumpėja žanrai, žinios, net gyvenimo trukmė. Patys tai trumpiname, norėdami būti „efektyvūs“. Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje visad vyrauja tikros draugystės ir gerumo nuotaikos, kurios žinoma smelksis į svetainės erdvę, tarp metraščio puslapių. Svetainė jau ne vienerius gyvena savo gyvenimą, ji turi savo struktūrą, kuri yra gana įdomi. Yra visko, galima pasirinkti, panaršyti archyvą. Na, o metraštis – tai nauja. Linkiu, kad jam vadovautų kūrybingas ir rašantis žmogus, gebėsiantis užpildyti jo puslapius gyva ir įdomia medžiaga iš išeivių gyvenimo, o ne, tarkime, „sausomis“ ataskaitomis iš PLB suvažiavimų. Tai nuoširdus palinkėjimas kad ir kas tam metraščiui vadovautų… Kiekviename įdomiame metraštyje pirmiausia išryškėja žmogus, jo charakteris ir gyvenimo trapumas. Bendruomenė neturėtų būti aukščiau žmogaus plačiąja prasme. Tiksliau gerai būtų išlaikyti subtilų balansą tarp Bendruomenės interesų ir savo gyvenimą jai dovanojančio žmogaus. Gerai būtų, kad tai atsispindėtų ir kalbos stiliuje, nes Bendruomenėje (dėl objektyvių aplinkybių, žinoma) ir taip pakanka teisinių klišių ir politinės retorikos. Įsivaizduoju metraštį kaip savotišką ryškių ar ne tokių ryškių biografijų, o ne „dokumentų“ rinktinę.  

I.S.: Ačiū Jums už pasidalijimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*