Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas –kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

„Ateitis“ perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose

Po šešerių metų pertraukos „Ateitis“ vėl pasirodė, bet tai jau ne savoje tėvynėje. Per tuos metus daug kas įvyko: viską naikinančios karo audros, pasitraukimas į Vakarus, gyvenimas svetimoje žemėje ir skaudi patirties našta. „Ateitis“ buvo spausdinama Augsburgo pabėgėlių stovykloje, Vokietijoje. Kaip ir anksčiau, žurnalo tikslas buvo padėti moksleiviui tapti krikščionišku žmogumi. „Ateitis“ kvietė moksleivius dalyvauti krikščioniškos asmenybės kūrime ir įsisąmoninti, kad tik tokia asmenybė gali suprasti pridėtinę tėvynės atstatymo užduotį. Šie tikslai pilnai sutapo su MAS tikslais „ruošti savo narius veikliais darbininkais Lietuvių Tautos ir žmonijos gyvenimui atnaujinti pagal Kristaus mokslą ir išauklėti juos pilnutinėmis asmenybėmis“. Vokietijoje „Ateitis“ buvo leidžiama kaip moksleivių ateitininkų žurnalas. Turinio atžvilgiu joje buvo ryškiai akcentuojami ateitininkijos ideologiniai bei organizaciniai klausimai, buvo siekiama, kad žurnalas atspindėtų ateitininkijos, išsibarsčiusios po Vokietijos pabėgėlių stovyklas, veiklą. Tam buvo skirtas skyrius „Iš kuopų veiklos“.

Vokietijos pabėgėlių stovyklose lietuviai buvo įsteigę gimnazijas, kuriose ateitininkų veikimas buvo gyvas, tad ir „Ateities“ žurnalas turėjo daug bendradarbių iš moksleivių ateitininkų tarpo. Prasidėjus emigracijai į tolimesnius kraštus, nebeliko lietuviškų mokyklų, o nebelikus kas skatina moksleivių kūrybines nuotaikas, „Ateitis“ tapo visų ateitininkų leidiniu. Žurnalo redakcija žadėjo išlaikyti jaunatvišką leidinio charakterį, bendradarbius kvietė rašyti visais ateitininkiją liečiančiais klausimais ir rūpinosi, kad žurnalas taptų „sparnais, nešančiais „Visa atnaujinti Kristuje“ sąjūdžio idėją per visas pasaulio šalių marias į savųjų širdis: sparnais apglobiančiais visą jaunąją ir vyresniąją ateitininkiją“. Vokietijoje „Ateitis“ leista iki 1949 m.

„Ateitis“ Jungtinėse Amerikos Valstijose

Daugumai ateitininkų išvažiavus į Ameriką, 1950 m. sausio mėn. čia persikėlė ir „Ateitis“. Po visą pasaulį išsisklaidžiusiems ateitininkams reikėjo vieneto, kuris juos apjungtų. Studijuojančių ir besimokančių ateitininkų buvo likę labai mažai ir jie buvo išsisklaidę, todėl vienintelė priemonė, galinti sujungti organizacijos narius į vieną šeimą, buvo „Ateitis“. Ji tapo visų ateitininkų žurnalu, bet dėmesį telkė į jaunimą. Žurnalo leidyba rūpinosi Pasaulio moksleivių ateitininkų sąjunga. Tuo metu JAV veikė ir Amerikos ateitininkų sąjunga, į kurią buvo susibūrę visi ateitininkai. Tai buvo lyg maža federacija, kuri apėmė ir sendraugius, ir studentus, ir moksleivius.

Po metų į Ameriką buvo perkelta ir AF valdyba, suformuotos visos trys sąjungos. Ateitininkai Amerikoje klestėjo, narių skaičius augo, gausėjo ir „Ateities“ prenumeratorių. Žurnalas savo puslapiuose talpino vis gausėjančius kuopų veiklos aprašymus, vadovaujančių vadovybių pranešimus ir stovyklų bei suvažiavimų aprašymus. Peržvelgę šio leidinio kelius Amerikoje, matome labai glaudų ryšį tarp „Ateities“ žurnalo ir AF valdybos bei visų sąjungų. Iš JAV „Ateitis“ lankė visus po platųjį pasaulį išsibarsčiusius ateitininkus. Iki 1975 metų „Ateities“ leidėjas buvo MAS.

Kun. Kęstučiui Trimakui tapus redaktoriumi, AF Valdyba perėmė leidybos darbą. Naujasis redaktorius atkreipė dėmesį, kad veiklieji ateitininkai savo gabumus, darbą ir nuopelnus atiduoda bendrai išeivijos spaudai, švietimui, bendruomenei, Lietuvių fondui, tuo tarpu ateitininkiją išlaiko tylieji jos nariai, kurie išauklėjo jau trečiąją ateitininkų kartą. Jų darbai bei idėjos turėtų atsispindėti „Ateities“ puslapiuose.

Devintasis AF kongresas, vykęs 1977 m. rugsėjo 1-4 dienomis, pabrėžė glaudų ryšį tarp AF ir „Ateities“ žurnalo. Kongreso atstovų nutarimu, „Ateitis“ tapo įrašyta į AF konstituciją, o specialiu nutarimu „Kongresas įpareigojo kiekvieną ateitininką prenumeruoti „Ateitį“, ją skaityti, platinti, remti ir joje bendradarbiauti, nes ji yra ateitininkijos idėjų, kūrybos ir veiklos žurnalas.“

X-jame Ateitininkų kongrese (1981) tuometinis žurnalo redaktorius pranešimo metu klãusė, kas yra „Ateitis“ ir atsakė: „Ateitis“ yra pačių ateitininkų suvoktas ir sutelktas iššūkis sau ir kartu veidrodis atspindįs jų pačių reakciją į tą iššūkį. To iššūkio versmė nėra patys ateitininkai, bet Kristus, kaip jų Idealas, ir tauta-tėvynė, kaip jų veiklos laukas“.

Kun. K. Trimakas „Ateities“ redaktoriaus pareigas ėjo aštuonerius metus. Nuo 1984 m. jo darbą pratęsė Stasė Petersonienė – aktyvi ateitininkė, jau nepriklausomos Lietuvos laikais pasitraukusi į Vakarus, raudonajam slibinui vėl artėjant Lietuvos link.

„Ateities“ redakcija prisidėjo prie ateitininkijos 75 metų jubiliejaus ir XI-tojo Ateitininkijos kongreso 1985 m ruošimo. Ta proga buvo išleistas „Ateities“ numeris, atsispindėjęs Kongreso eigą žodyje bei vaizduose. Šis kongresas išsiskyrė iš anksčiau vykusių tuo, kad jame buvo jaučiama viltis Lietuvos atžvilgiu ir ryžtingas noras pasauliui skleisti Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronikų nešamą žinią. Kongreso metu Federacijos vadu buvo išrinktas Juozas Polikaitis – ilgametis „Ateities“ žurnalo administratorius.

1985 m. pabaigoje su „Ateitim“ atsisveikino vyriausioji redaktorė S. Petersonienė ir žurnalo gyvavimo dienos ėmė sunkėti. Nors kongreso išjudinta veikla tęsėsi, tačiau nebuvo galima rasti vyriausio redaktoriaus. Neturint vyriausio redaktoriaus, „Ateities“ redakcinį darbą atliko savanoriai. Tad nenuostabu, kad  pasirodė tiktai po penkis numerius per metus, kokybė smuko. Pasidarė aišku, kad yra būtina turėti vieną atsakingą asmenį, kuris derintų temas, informaciją ir visą kitą redakcinę medžiagą. 1988 m. pradžioje AF buvo priversta žurnalo leidimą laikinai sustabdyti iki bus surastas vyriausias redaktorius.

AF vadas 1989 m. sausio mėn. pradžioje pranešė, kad vyriausios redaktorės pareigas perima rašytoja, ilgametė „Draugo“ dienraščio redaktorė Danutė Bindokienė. Pristatydamas ją, Federacijos vadas pabrėžė „Ateities” žurnalo svarbą: „ateitininkams „Ateitis“ yra neišsakomos vertės krikščioniškos minties kultūrinis žurnalas, kuris skatina, puoselėja ir įvertina jaunimo kūrybą. Tai stiprus, rimto turinio, jaunimui auklėjamos reikšmės turintis žurnalas, atspindįs visą Ateitininkų federaciją ir jos veiklą. Jo puslapiuose buvo ir yra užrašomi istorijai svarbiausi lietuvių išeivijos įvykiai, iškeliami skaudžiausi lietuvių tautos išgyvenimai ir skausmai, išreiškiami giliausi lietuvių tautos troškimai. „Ateitis“ visada buvo ateitininkų idėjų ir veiklos veidrodis. Šiais laikais kurti yra sunku. Kūrimo laiką nuvagia televizoriaus ekranai, ritmiška muzika, pramoginiai susibūrimai, beprasmiai pokalbiai. Tai yra triukšmingo, greito gyvenimo reiškiniai – gyvenimo be užsiangažavimo, be tikslo, be gilesnės prasmės. Todėl „Ateitis“ turi likti krikščioniškos atgimimo ir lietuvybės ugdymo šaukliu.“ AF ragino visus ateitininkus stiprinti tarpusavio ryšį per „Ateitį“ savo veiklos aprašymais, korespondencijomis bei straipsniais. Kiekvienas ateitininkas turi „Ateitį“ prenumeruoti, skaityti ir visokeriopai remti. Iš 30 metų perspektyvos žvelgiant ir žinant apie ateinančius džiugius pasikeitimus Lietuvoje, atrodo lyg Dievo ranka vedė „Ateities“ žurnalo vingiuotą kelią. Naujos redaktorės rankose Lietuvos atgimimo laikotarpis ir ateitininkijos atsikūrimas rado artimą draugą šiame leidinyje.

Įžanginiame straipsnyje D. Bindokienė apgailestavo dėl žurnalo padėties: redaktoriaus stokos, medžiagos trūkumo, amžino vėlavimo, skaitytojų ir bendradarbių apatijos. Redaktorė rašė, kad „svarbiausias federacijos vado ir „Ateities“ leidėjų uždavinys, rasti žurnalui redaktorių, nes jau kuris laikas niekas nebenori imtis atsakomybės už redagavimo sėkmes ir nesėkmes. Kai buvo persijoti tinkamiausių šioms garbingoms pareigoms žmonių sąrašai ir iš kiekvieno gautas tvirtas atsakymas – NE! – kažkokiu atsitiktinumu visų akys nukrypo į mane. Žinoma sakiau „ne“ ir aš. Sakiau ir sakiau… net trejus metus. Paskui pritrūko gerų argumentų, pasidarė lyg ir gėda atsisakinėti. Pabandysiu, tariau, blogiau tikrai nebus.“

Permainos Lietuvoje

Tuo metu Lietuvoje prasideda neįtikėtini, ilgai svajoti ir laukti įvykiai. Pradžioje –„nekalti” Roko maršai, drąsūs pasisakymai, demonstracijos, galop – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis 1988 m. birželio 3 d. Kas būtų drįsęs tikėti, kad Vilniaus katedra bus sugrąžinta tikintiesiems? Ar būtų kas nors išdrįsęs sapnuoti, kad Gedimino pilies bokšte suplevėsuos trispalvė? Ar kam nors būtų atėjusi mintis sukviesti šimtatūkstantinę minią į Vingio parką ir traukti „Lietuva, Tėvyne mūsų“? Visi šie vaizdai ir įvykiai išjudino išeiviją. Ateitininkams kilo klausimas: „Ar gali būti, kad Lietuvoje vėl laisvai veiks ateitininkai?“ Šis klausimas buvo atsakytas labai greitai. Ateitininkų federaciją pasiekė žinia, kad 1989 m. sausio 7 d. Vilniuje atsikūrė Lietuvos ateitininkai. Susirinkimas vyko Lietuvos dailininkų sąjungos rūmuose. Salėje buvo apie 200 žmonių: sendraugių, studentų, moksleivių, kunigų, klierikų, mokytojų, tėvų, vienuolių, korespondentų… Susirinkimo metu buvo išrinktas organizacinis komitetas ateitininkijos atkūrimui Lietuvoje. Ši žinia buvo džiaugsmingai sutikta visų išeivijos ateitininkų. Visi klausė:  „kaip mes galime padėti?“ Bet tuo metu dar buvo neaiškumų visos Lietuvos atžvilgiu. Visa informacija, pasisakymai, aprašymai bei žinios rado vietą „Ateities“ puslapiuose. Žurnalo numeriai buvo persunkti žinių apie atgimstančią Lietuvą, seimą, atsikuriančią ateitininkiją ir politinės padėtį.

Šia proga noriu keliais žodžiais atsakyti į klausimą, kaip Ateitininkų federacija sprendė kur bus leidžiama „Ateitis“, kokie sunkumai ir kokios buvo nuotaikos išeivijos ateitininkų tarpe. Atsakymas yra visai paprastas. Kaip pastebėjote iš šio pasisakymo pradžios, „Ateitis“ ir AF yra neišskiriami vienetai, kurie vienas kitą papildo, vienas kitam tarnauja. Todėl kalba apie „Ateities“ perkėlimą niekad nebuvo svarstoma atskirai. Visos pagrindinės svarstybos vyko dėl tolimesnės Ateitininkų federacijos struktūros ir bendravimo formų. Išeivijos ateitininkų mąstysena buvo ir yra  tokia – kur AF, ten ir „Ateitis”. Todėl tolimesni pasisakymai bus tiktai apie nuotaikas ir sunkumus dėl ateitininkų federacinės struktūros ir kaip į įvairius pasiūlymus reagavo Amerikos ateitininkai.

Ateitininkų atsikūrimas Lietuvoje

1989 m. lapkričio 25–26 dienomis Vilniuje įvyko Lietuvos Ateitininkų federacijos (LAF) atkuriamasis suvažiavimas. Salėje trūko laisvų vietų, salės pakraščius puošė ateitininkų kuopų vėliavos, prie įėjimo į Moksleivių rūmus kabėjo užrašas „Dievas yra meilė“, dalyvavo Jo eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius ir visi Lietuvos ganytojai. Iš Amerikos atvyko AF vadas J. Polikaitis, AF tarybos pirmininkė Birutė Bublienė, Ateitininkų sendraugių centro valdybos pirmininkas dr. Petras Kaufmanas, Studentų ateitininkų centro valdybos pirmininkas Vytas Čuplinskas ir dar keletas ateitininkų iš Amerikos. Šis gausus vadovaujančių ateitininkų dalyvavimas suvažiavime atspindėjo didelį išeivijos ateitininkų susidomėjimą vykstančiais įvykiais. Tuo metu daugelio akys buvo nukreiptos į Lietuvą ir ateitininkijos sugrįžimą į viešąjį Lietuvos gyvenimą.

„Ateitis“ 1990 nr. 1. Redaktorė D. Bindokienė. Viršelyje vaizdas iš Lietuvos ateitininkų atkuriamojo suvažiavimo 1989 11 25-26

Atkuriamojo suvažiavimo metu buvo apipavidalinta Lietuvos ateitininkų organizacinė struktūra, sudarytos sąjungų ir federacijos vadovybės, išryškinta ateitininkijos paskirtis tuometinėje Lietuvoje bei nusakytos gairės tolimesnei veiklai. Atkuriamasis suvažiavimas vėl pasėjo doros, gėrio ir grožio sėklą lietuvių tautos dirvoje – Lietuvos jaunimo širdyse. Galbūt svarbiausios atkuriamosios konferencijos pasekmės buvo tai, kad pavyko išlaikyti ateitininkų sąjūdį kaip vieną ir nedalomą. Buvo išryškinta, kad yra vienas ateitininkų sąjūdis, kurio ideologija ir principai tinka visiems nariams. Veiklos formos turi būti vykdomos savarankiškai ir pritaikomos kraštų reikalavimams, tačiau jungiantis ir derinantis vienetas yra Vyriausioji AF valdyba. Tokiu būdu buvo išvengta dviejų federacijų, dviejų federacijos vadų, dviejų organizacijų. Tai nebuvo tiktai organizacinės struktūros klausimas, bet labai didelis moralinis ramstis Lietuvos ateitininkiškam jaunimui. Priklausydami ateitininkams, jie tapo pasaulinės organizacijos nariais. Jiems negalėjo priekaištauti, kad priklauso pasenusiai, siaurai, nuo nepriklausomybės laikų užsilikusiai ir atsilikusiai organizacijai.

1991 metais AF valdyba ir taryba kreipėsi į viso pasaulio ateitininkus „Ateities“ aštuoniasdešimties metų sukakties proga: „1990 m. kovo 11 d. lietuvių tauta po 50 metų svetimųjų priespaudos vėl išsiveržė į laisvę, vėl pasiskelbė atkurianti savo nepriklausomybę. Nepraėjo nė metai, ir 1991 sausio 13 savo sūnų ir dukrų krauju Lietuva pasauliui įrodė, kad jos rezistencinės dvasios ir noro gyventi laisvai negali palaužti net ir grasinanti sovietų tankų jėga… Tokiu dramatišku ir herojišku laiku prisimename ir ateitininkijos 80 metų sukaktį. Praeitais metais suėjo 80 metų nuo lietuvių katalikų studentų sąjungos Luvene įsteigimo, o šiemet – nuo pirmojo „Ateities“ numerio 1911 metais pasirodymo. Nuo to laiko vadinamės ateitininkais. Šią garbingą ateitininkijos sukaktį vertėtų atžymėti tradiciniu ateitininkų kongresu“. Ateitininkijos vadovaujančių vienetų požiūriu, „bet koks iškilmingas ir manifestacinis kongresas šiuo metu nevisai tinkamai derintųsi su laiko rimtimi ir padėties Lietuvoje netikrumu. Laiko rimtis iš mūsų reikalauja ne manifestacijų ir reklamos, bet susikaupimo bei gilaus žvilgsnio į save, tvirto užsiangažavimo ir pasiruošimo tolimesniam darbui Lietuvoje ir išeivijoje“. Ateitininkų vadovybė kvietė visus ateitininkus visame pasaulyje, savo vienetuose, tinkamai paminėti šią sukaktį ir iškelti dabartinius ateitininkų uždavinius lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Šis raginimas buvo taikomas tiek Lietuvos, tiek ir išeivijos ateitininkams.

Lietuva toliau žengė laisvėjimo keliu – nepriklausomybės atstatymas, ekonominė blokada, skaudžios Sausio 13-osios aukos ir dainuojančios revoliucijos laimėjimai. Ateitininkija plėtė savo sparnus Lietuvoje, steigė kuopas, kvietė jaunimą prisijungti, organizavo moksleivių ir studentų akademijas, stovyklas, įsteigė Berčiūnų stovyklą ir pradėjo reikštis Lietuvos gyvenime. Visoje ateitininkų atgimimo veikloje dalyvavo ir ją rėmė išeivijos ateitininkai. Prasidėjo glaudus bendradarbiavimas ne tiktai tarp pavienių narių, bet ir tarp vadovaujančių vienetų. Federacijos vadas aktyviai dalyvavo Berčiūnų stovyklos įrengimo ir atnaujinimo darbuose, Palangos nuosavybės atgavime bei pastangose atgauti Ateitininkų rūmus Kaune.

Svarstymai dėl AF vadovybės perkėlimo į Lietuvą

1991 m. rugsėjo 1d. „Dainavoje“, įvykusiame AF tarybos posėdyje buvo nutarta sudaryti specialią komisiją, kuri paruoštų projektus ir planus perorganizuoti tolimesnę AF veiklą bei  struktūrą ir apsvarstyti galimybes perkelti į Lietuvą vyriausiąją AF vadovybę. Komisija, prieš pradėdama savo darbą, laukė aiškių ir principinių pasisakymų ir nuomonių persiorganizavimo reikalu iš pačios LAF vadovybės.

Ateitininkų federacijos Taryba: J. Polikaitis, V. Kliorys, A.Damušis, B.Bublienė, V.Šoliūnas, P. Kaufmanas, A. Barzdukas, P. Kisielius, J. Damušienė, R. Kubiliūtė, sesuo Margarita, V. Vygantas, J. Baužys. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Pirmajame komisijos posėdyje 1992 m. sausio 25 d. Ateitininkų namuose Lemonte Federacijos vadas, grįžęs iš Lietuvos, painformavo, kad Lietuvos ateitininkų vadovybė pradžioje manė, jog dar nėra galimybių daryti AF struktūrinius pakeitimus ar perkelti vyriausiąją vadovybę į Lietuvą, tačiau po ilgesnių įtikinėjimų buvo sutarta Lietuvoje taip pat sudaryti specialią komisiją, kuri paruoštų savo planus ir projektus tuo reikalu. Tokios komisijos sudarymo terminas, taip pat ir galutinio sprendimo terminas, nebuvo nustatyti.

Remiantis šiuo principiniu Lietuvos ateitininkų federacijos vadovybės pritarimu, Amerikos AF speciali komisija nutarė, kad: 1) AF vadovybė turėtų būti perkelta į Lietuvą, 2) perkėlimas ir struktūros perorganizavimas neturėtų neigiamai paveikti dabartinės ateitininkų veiklos išeivijoje, 3) tikslus reorganizacijos laikas nenustatytas, 4) ši komisija turės paruošti galutinį projektą ir jį suderinti su Lietuvos ateitininkų komisijos projektu, 5) pageidauta, kad galutinis projektas būtų paruoštas iki 1992 m. rudens, tuomet jį būtų galima paskelbti ir priimti Amerikoje sušauktoje Nepaprastoje ateitininkų federacijos konferencijoje 1993 metais. Nuo tada prasidėtų pereinamasis laikotarpis, 6) persiorganizavimas būtų užbaigtas Ateitininkų Kongrese Vilniuje 1993 ar 1994 metais, 7) pereinamajam laikotarpiui iki kongreso AF taryba specialiu savo dekretu galėtų pratęsti besibaigiančias AF ir LAF vadovybių kadencijas.

1993 m. birželio 24 d. AF valdyba paskelbė: „Esame ateitininkijos didžiųjų įvykių išvakarėse. Jų įgyvendinimas ir pasisekimas priklausys nuo mūsų visų, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje gyvenančių ateitininkų. Pradedame istoriškai reikšmingus kongresinius metus“. Atsišaukime buvo teigiama, kad ateitininkija yra viena, nedaloma ir vientisa; pakartotas pareiškimas, kad ateitininkijos vyriausioji būstinė turėtų būti mūsų tėvynėje Lietuvoje. AF vadovybė paskelbė, kad 1994 m. (tuoj po Lietuvoje dainų ir šokių šventės) vyks viso pasaulio ateitininkų kongresas, kuriame bus išreikšta šio krikščioniško sąjūdžio vienybė, patvirtinta, kad ateitininkija yra viena ir ta pati visame pasaulyje.

Federacijos valdyba taip pat pabrėžė, kad šių pasikeitimų įgyvendinimas nereiškia, kad aktyvi išeivijos ateitininkija yra nebereikalinga. Anaiptol – stipri, aktyvi ir užsiangažavusi ateitininkija išeivijoje yra reikalinga. Todėl, besiruošiant kongresui 1993 m. rugsėjo 3-5 dienomis įvyko išeivijos ateitininkų konferencija, kurios tikslas buvo pažvelgti į išeivijos ateitininkų veiklą, besikeičiančius uždavinius ir ateities perspektyvas. Daug reklamuota, dar daugiau vilčių teikusi konferencija buvo sėkminga. „Dabar bereikia dirbti ir laukti tų vilčių įgyvendinimo“, – rašė „Ateities“ redaktorė savo vedamajame straipsnyje. Ji tęsė: „Iš tikrųjų mes turime dar visus metus apsispręsti, arba, galima sakyti, nuspręsti ateitininkijos likimą už tėvynės ribų“. Konferencija pabrėžė, kad ateitininkija turi keistis, prisitaikyti prie laiko reikalavimų, gyvenimo sąlygų, tik tuomet ji bus veiksminga ir sėkminga.

Kai kuriuos gąsdino žodis „pasikeitimas“, bet ne viskas, kas kiek nutolsta nuo originalo, būtinai slenka į neigiamą pusę. Ateitininkija keitėsi ir keičiasi nuo pat įsikūrimo. Pasikeitimai nėra esminiai, jeigu nesikeičia ideologija ir principai.

Noras grąžinti AF vadovybę į Lietuvą nebuvo visiems prie širdies. Vieni priešinosi sakydami, kad dar per anksti, kiti, – kad Lietuvos ateitininkai, išauklėti komunistinėje sistemoje, negali būti ideologinės organizacijos vadovai, treti – prieštaravo be jokios priežasties. Tačiau skubu teigti, kad dauguma išeivijos ateitininkų pritarė persiorganizavimui. Abejojančiųjų AF grąžinimui į Lietuvą logika buvo panaši į šį pasisakymą: „Dabar yra sunku surasti redaktorių, skaitytojų skaičiai mažėja. Šiandien darosi lengva viso šio vargo atsikratyti. Mano nuomone, tai darydami pagreitinsim savo paties kultūrinę mirtį. Išeivijoje gyvenančių rašytojų, bendradarbių bei skaitytojų skaičiai žymiai sumažės, kai redakcijos bus perkeltos Lietuvon. Perkelkim dar skautų, frontininkų, santariečių bei ateitininkų valdybas Lietuvon, likviduokim politines organizacijas kurios savo tikslus, lyg tai, jau atsiekė, ir kas beliks mums patiems… Mano nuomone, būtų netikslu grąžinti Ateitininkų federaciją, bei sąjungų valdybas Lietuvon, nepakeitus pačios struktūros taip, kad, ji reprezentuotų visus ateitininkus išsisklaidžiusius po platųjį pasaulį.“

Praėjus išeivijos ateitininkų konferencijai, pradėta ruoštis XII ateitininkų kongresui 1994 m. liepos 14–15 dienomis Vilniuje. Nors tai buvo XII kongresas iš eilės, tačiau tiktai penktasis pačioje Lietuvoje ir pirmasis – sostinėje Vilniuje. Šis kongresas buvo tartum įgyvendinimas neįvykusio 1940 m. kongreso, sutrukdyto karo audrų ir okupacijų. Kongreso pirmininku buvo patvirtintas Lietuvos ateitininkas Vaidotas Vaičaitis. Įvadiniame žodyje, AF vadas pastebėjo, kad praėjus penkeriems metams po Lietuvos ateitininkų atkuriamojo suvažiavimo, Lietuvos ateitininkai ideologiškai pribrendo, dvasiniai sustiprėjo, organizaciniai susiformavo ir užaugo. Savo pasiaukojimu, meile ir darbu subūrė gausius Lietuvos tikinčiojo jaunimo būrius. XII-jame AF kongrese dalyvavo apie 850 dalyvių, pusantro šimto atvyko iš išeivijos. Federacijos vadas priminė, kad per visą gyvavimo laikotarpį ateitininkija išeivijoje gyveno laisvos Lietuvos laisvės viltimi, ragino jaunimą būti ištikimais tėvų žemės vaikais – dirbti ir kovoti jos šviesesniam rytojui. Todėl yra tikslinga, kad AF vyriausios institucijos ir būstinė vėl sugrįžtų į tėvynę Lietuvą. Būtų netikslinga vėl rinkti AF vadovybes ketverių metų kadencijai vien tiktai iš išeivijoje gyvenančių ateitininkų. Šiame kongrese buvo numatyti AF vado ir AF tarybos rinkimai. Tai buvo pirmieji žingsniai siekiant sugrąžinti ateitininkiją į tėvų žemę – Lietuvą. Po ilgų diskusijų, buvo nuspręsta išrinkti 15 ateitininkų tarybą, kurios 7 nariai būtų iš išeivijos ir 8 iš Lietuvos. Kongreso dalyviai nesurado tinkamos kandidatūros į AF vadus, todėl šiose pareigose iki 1997 m. liko J. Polikaitis. Pagal AF konstituciją, už „Ateities“ leidybą yra atsakinga AF valdyba, todėl perrinktas AF vadas ir valdyba liko atsakingi už tolimesnį žurnalo leidimą.

Bandymas leisti „Ateitį“ Lietuvoje

1994 m. gale iš „Ateities“ redaktorės pareigų pasitraukė D. Bindokienė. AF vadas padėkos žodyje kvietė prisiminti laikotarpį prieš septynerius metus. Tuo metu „Ateitis“ buvo praradusi savo svarbą jaunimui, jos puslapiai nebeatspindėjo ateitininkijos sąjūdžio veiklos, ji nebebuvo laukiamas svečias, aplankantis skaitytojus kas mėnesį. Ji buvo palaikoma tiktai kelių pasiryžėlių, kurie stengėsi, kad „Ateitis“ neužmigtų amžinu miegu. Jų pastangos buvo vertingos ir prasmingos, tačiau tolimesnis žurnalo leidimas be vyriausio redaktoriaus buvo neįmanomas. Buvo svarbu surasti asmenį, kuris visa tai apipavidalintų, tuo gyventų, tam rodytų tinkamą dėmesį, tuo žurnalu alsuotų ir suteiktų jam gyvybės bei prasmės. O tuometiniai įvykiai Lietuvoje reikalavo, kad „Ateities“ žurnalas būtų išspausdintas laiku, o jo puslapiuose būtų straipsniai, korespondencijos ir kūryba svarbi tuometiniam dvasiniam atgimimui Lietuvoje. Tuomet AF vadas su džiaugsmu pranešė, kad naujoji „Ateities“ žurnalo redaktorė bus D. Bindokienė. Džiaugsmas pasitvirtino kitų šešerių metų laikotarpyje. „Ateitis“ vėl tapo jaunatviška, kūrybinga, ateitininkiška ir aktuali to laiko įvykiams. Už visa tai, Federacijos vadas dėkojo D. Bindokienei ir apgailestavo, kad sąlygos nebeleidžia jai toliau redaguoti „Ateities“.

Staiga pasigirdo visa virtinė klausimų apie „Ateities“ tolimesnį gyvavimą. O kaip bus toliau? Kas redaguos „Ateitį“, kur ji bus leidžiama? Jau ne kartą esame girdėję, kad tolimesnį „Ateities“ žurnalo leidimą perims Lietuvos ateitininkai. – Ar tiesa? Tai klausimai, į kuriuos AF vadas, pagal turimus duomenis, trumpai atsakė.

Čia reikia sugrįžti į 1993-iuosius metus. Tų metų rudeniui baigiantis, staiga pasigirdo balsai, kad nuo naujų metų sausio mėnesio Lietuvos ateitininkai numato perimti „Ateities“ leidimą: esą Lietuvos ateitininkai jau prisirinkę medžiagos, turi redakcinį kolektyvą ir net lėšų pirmiesiems numeriams. „Ateities“ redaktorei ir AF valdybai ši žinia buvo kiek netikėta, nes 1993 m. net kelis kartus iš Lietuvos buvo griežtai pasisakyta prieš „Ateities“ perkėlimą į Lietuvą. Lietuvos ateitininkai sakė, kad jiems pakaksią skyrelio „Caritas“ žurnale, nes nėra galimybių, o ypač žmonių, kurie redaguotų „Ateitį“.

Įdomu, kad kai „Ateities“ leidimui išeivijoje kilo pavojus, staiga pasigirdo pilni baimės šauksmai: ne, ne! Tik nesustabdykit, tik neperkelkit į Lietuvą. Dar per anksti… Jeigu nebus „Ateities“, išeivijos ateitininkijai tikrai ateis galas!…

Dabar apleiskime emocijas ir eikime prie dokumentuotų faktų.

1993 m. birželio 26 d. Lietuvos ateitininkų federacijos (LAF) sendraugių sąjungos suvažiavime buvo gyvai svarstomas „Ateities” žurnalo klausimas. Suvažiavimas priėjo išvados, kad jau pribrendo laikas rūpintis ateitininkų spauda. Jie teigė, kad išeivijoje leidžiama „Ateitis” netenkina Lietuvos ateitininkų, nedaugelį jų tepasiekia ir tokiu būdu neatlieka auklėjamojo ir informacinio darbo. Šis klausimas buvo svarstomas LAF valdybos posėdyje 1993 m. liepos 20 d. Valdyba buvo informuota apie LAF sendraugių sąjungos pageidavimus. Valdyba pavedė dr. Vincui Rasteniui sudaryti redakcinį kolektyvą, pasirašyti su redakcija sutartį ir kartu su pakviesta redakcija paruošti žurnalo struktūrą, formatą ir pobūdį. Nors ekonominiai klausimai buvo svarstomi, tačiau ilgalaikis finansavimo planas nebuvo paruoštas. Lapkričio mėn. pradžioje buvo paruoštas tokio leidinio maketas. Žurnalas buvo skirtas Lietuvos katalikiškajam jaunimui – moksleiviams ir studentams. Vyriausiąją redaktore dirbti pakviesta „Naujojo Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė. Ji apibūdino būsimojo žurnalo viziją: „žurnalas turi būti šiuolaikinis, gyvas, savo turiniu ir forma, patrauklus akiai, elegantiškas, bet pakankamai tautiškas geriausių prieškario leidinių tradicijų prasme, katalikiškumas ir tautiškumas turi reikštis savo esme ir vidine nuotaika.“

Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad visi šie pasitarimai ir sprendimai buvo vykdomi be išeivijos „Ateities” redaktorės žinios. Tuo pačiu, apie tai nebuvo painformuota AF valdyba, kuri, pagal konstituciją, buvo atsakinga už  žurnalo leidimą.

AF vadas J. Polikaitis, nuvykęs Lietuvon lapkričio 20 d., įtemptai posėdžiavo su LAF ir bent laikinai žurnalo reikalus išsprendė. Buvo pasirašytas susitarimas tarp AF vado ir LAF valdybos dėl žurnalo katalikų jaunimui „Lietuvos ateitis” leidybos. Susitarimas konstatavo, kad jau kuris laikas aiškiai juntamas savo leidinio poreikis – leidinio, kuriame ateitininkai bei katalikiškoji jaunuomenė ir išreikštų save, ir skatintų tolesnio dvasinio augimo procesus. Konkrečiai buvo išvardinti šie punktai: 1) LAF Vyriausioji valdyba nuo 1994 m. sausio mėn. pradeda leisti katalikiškos tautinės orientacijos žurnalą jaunimui „Lietuvos ateitis”; 2) žurnalo redaktore kviečiama žurnalistė A. Žemaitytė. Redakcija yra atsakinga žurnalo steigėjai LAF Vyriausiai valdybai ir įgyvendina jos religinio, patriotinio, kultūrinio ugdymo strategiją žurnalo pagalba; 3) „Lietuvos ateitis” nesiekiama konkuruoti, o tik bendradarbiauti su JAV leidžiama „Ateitimi“, todėl sutinka, kad „Ateityje” būtų panaudojama medžiaga iš „Lietuvos ateities”; 4) suprasdami sunkią ekonominę spaudos leidybos būklę Lietuvoje, išeivijos ateitininkai ir jų bičiuliai įsipareigoja pagal išgales reguliariai remti „Lietuvos ateitį“ prenumerata, finansine parama, organizuodami šiam reikalui rinkliavas, rėmimo vajus ir t.t. 

AF vadas pabrėžė, kad Lietuvoje leidžiamas žurnalas turėtų būti kokybiškai stiprus ir patrauklus katalikiškam jaunimui.

Beliko laukti 1994 m. sausio mėn., kuomet buvo numatyta pradėti leisti „Lietuvos ateitį“. Tačiau dėl įvairių priežasčių šie planai iširo. Norai buvo pagirtini, tačiau realybė pasirodė sunkesnė negu buvo matyta. LAF pajuto, kad dar nėra pasiruošusi tokiam prasmingam žygiui nei iš redakcinės, nei iš administracinės pusės. AF valdybai pritariant, buvo ryžtasi pradėti žurnalo leidimą XII Ateitininkų kongreso proga, tačiau ir šie planai neišsipildė. Lietuvos ateitininkai pajuto, kad darbų yra daug, bet gerai pasiruošusių darbininkų dar maža. Per visą šį laikotarpį AF valdyba skatino LAF, kad ši leistų kad ir kuklesnio pobūdžio žurnalą. Svarbu yra pradėti ruošti būsimus redaktorius, bendradarbius, rašytojus, poetus ir administratorius. 

1994 m. spalio 28 d. LAF valdyba pareiškė, kad mato „Ateities“ leidimo sunkumus ir šiuo metu ryžtasi pasitenkinti mažesnės apimties leidiniais (Telšių ir Panevėžio vyskupijų ateitininkų leistais laikraštėliais, turiningu LAF Studentų ateitininkų sąjungos leidiniu (vėliau tapusiu LAF aplinkraščiu), Vilniaus vyskupijos ateitininkų susitarimu su „Dienovidžio“ redakcija spausdinti per mėnesį 1-2 laikraščio puslapius, skirtus vien ateitininkijai). LAF tikėjosi, kad per kelerius metus  mažos pastangos išaugins asmenis, kurie galės leisti ir didesnės apimties žurnalą. 1994 m. gruodžio mėn. AF vado viešnagės metu buvo padarytas sprendimas, kuris pakartotas 1995 m. sausio 20 d.:  reikia tęsti „Ateities“ leidimą užsienyje.

Keletas metų be „Ateities“

XII AF kongresas išreiškė ateitininkijos vienybę: mes visi siekiame to paties tikslo – nešti Kristų į savo kasdieninį gyvenimą, į savo aplinką ir tenai savo darbu, savo pavyzdžiu, savo gyvenimu liudyti Kristų visiems, visur ir visada. Kongreso dalyviai taip pat matė ir skirtumų. Tie skirtumai nebuvo esminiai. Buvo jaučiama, kad mus jungia ta pati idėja, tie patys siekiai, tačiau skiria tų siekių įgyvendinimo formos ir priemonės, kylančios iš gyvenimo patirties, išgyventos praeities. Kongreso metu patyrėme, kad mes neužtektinai pažįstame, neužtektinai suprantame vieni kitus. Mums reikia daugiau dialogo, daugiau pastangų vieniems kitus suprasti. O „Ateities” žurnalas kaip tik ir gali padėti tuos skirtumus sklaidyti. „Ateitis” yra ta dirva, kurioje galime pradėti sėti bendradarbiavimo, dialogo, draugiškumo, nuoširdumo ir vieningumo sėklas. Žurnalo puslapiuose galime derinti mintis, laužyti skirtumus, plėsti savo akiratį, nepamirštant pagrindinio sieko  –  „Visa atnaujinti Kristuje“.

D. Bindokienei pasitraukus iš redaktorės pareigų su paskutiniuoju 1994 metų „Ateities” numeriu, AF rūpėjo surasti naująjį redaktorių, kuris statytų tiltą tarp Lietuvos ir užsienio ateitininkų. Tam atlikti buvo reikalingas vyriausiasis redaktorius, kuris būtų susipažinęs ir su vienais, ir su kitais. Toks asmuo buvo surastas ir gautas jo provizorinis sutikimas, tačiau Dievo planai buvo kiti. Visos pastangos surasti naują vyriausią redaktorių nebuvo sėkmingos. Galimi kandidatai žinodami, kad 1997 m. AF centras ir vadovybė grįš į Lietuvą, darbo nenorėjo pradėti.

Ruošiantis Ateitininkų nepaprastajai konferencijai 1997 m. liepos mėn., buvo sudaryta speciali komisija ateitininkijos organizacinės struktūros paruošimui. Komisijos nariai iš Lietuvos ir JAV praleido ilgas valandas svarstydami, keisdami ir t.t. Šie darbai nulėmė ateitininkijos prioritetus Amerikoje. Tolimesnis „Ateities“ leidimas išeivijoje, su viena išimtimi, buvo nutrauktas iki naujoji AF valdyba perims organizacijos vadžias. Galvota: jeigu naujoji vadovybė norės vėl tęsti „Ateities“ leidimą Amerikoje, jie šį norą perduos.

1997 m. „Ateities“ numeris

Paskutinis išeivijoje išleistas „Ateities“ numeris (1997 m. pavasaris)

Trumpai apie išimtį. Moksleivių stovykloje „Dainavoje“ kilo mintis atgaivinti „Ateitį“. Surinkta stovyklautojų medžiaga, vietovių veiklos ištraukos ir straipsniai iš kuopų laikraštėlių. Į pagalbą atėjo Romualdas Kriaučiūnas, kuris suredagavo moksleivių paruoštą medžiagą. Ši moksleivių „Ateitis“ pasaulį išvydo 1997 m. pavasarį. Tai buvo paskutinis „Ateities” numeris, išleistas Amerikoje.

Lietuvoje dar prieš Ateitininkų nepaprastą konferenciją, įvykusią 1996 metais, Lietuvos ateitininkų federacija pradėjo leisti žurnalą jaunimui „Ateities pėdsakai“.

Vadovaujantis ateitininkų konstitucija, buvo nuoseklu manyti, kad ir „Ateities” žurnalo tolimesnis leidimas po AF vadovybės perkėlimo į Lietuvą bus jų valioje. Po poros metų, 1999 metais, buvo išleistas pirmas „Ateities“ žurnalo numeris Lietuvoje. Jo leidyba tęsiama iki šių dienų.

Apie Lietuvoje leidžiamą „Ateitį“


Šiuo metu Lietuvoje leidžiama „Ateitis“ (2020, nr.4)

Pora pridėtinių komentarų iš išeivijos ateitininkų pusės:

1. Tarp „Ateities“ prenumeratorių yra 170-200 Šiaurės Amerikos ateitininkų, kurie užsisako arba užsako šį žurnalą.

2. „Ateities“ žurnalą kiekvienais metais remia Amerikos fondai (Ateitininkų fondas bei Lietuvių fondas)

3. Lietuvoje leidžiama „Ateitis“ turinio atžvilgiu žymiai skiriasi nuo ankstyvesniųjų. Ankstyvesnėse „Ateityse“ buvo labiau akcentuojamas skyrių, kuopų, sąjungų ir federacijos veiklos pristatymas. Dabartinėje „Ateityje“ to beveik nebėra. Sunku susidaryti Lietuvos ateitininkų veiklos pilną vaizdą be šių kronikinių žinių.

4. Dabartinė „Ateitis“ yra taikoma Lietuvos visuomenei, bet joje atsispindi ateitininkijos ideologija bei veiklos principai

5. Jeigu turiu teisingą informaciją, tarp prenumeratorių yra per mažai ateitininkų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*