Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Žvilgsnis į „Amerikos lietuvių televiziją“

Aktyvų lietuvių išeivijos bendruomenės narį, Amerikos lietuvių televizijos redaktorių ir kūrėją Arvydą Reneckį 2015 m. gegužės 3 d. Čikagoje kalbino Ina Ėmužienė. Pokalbis papildytas 2020 m. gegužės 29 d. rengiant virtualiąją parodą „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“.

Ina Ėmužienė: Sveiki, smagu, kad sutikote pasimatyti ir pakalbėti apie televizijos programą, kurią kūrėte Čikagoje.

Arvydas Reneckis: Per nors ir neilgą dvylikos trylikos metų televizijos gyvavimo laikotarpį visko, atrodo, buvo tiek daug, kad gal mūsų pokalbį pradėkime visai iš kitos pusės. Taip besišnekant, mintys pačios išsirikiuos ir nubėgs viena arba kita vaga. Niekada nelaikiau tos programos grynai naujosios kartos kūriniu, dėl to man ir norisi geriau susigaudyti, koks šio mūsų pokalbio kontekstas. Kodėl savo tyrimą siejate su 1990-aisiais? Ar dėl to, kad jau buvo nepriklausomybės laikai, ir į Ameriką pradėjo atvykti naujoji išeivių karta?

I. Ė.: Taip, tyrimo skirtis yra nepriklausomybės paskelbimas, kadangi jis buvo tiek išeivijos lūžis, tiek ir Lietuvos. Lūžio laikas buvo ryškiai matyti ir medijose, svarbu prisiminti, kad šis procesas užsitęsė kiek ilgiau ir buvo ne konkrečios datos klausimas, o labiau 1990–1991-ujų periodo. Visgi šio pokalbio kontekste mane domina pirmiausiai organizavimasis. Kaip būrėsi žmonės? Kokį turinį kūrėte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

A. R.: Man nei tada, nei dabar neatrodo, kad 1990-ieji metai išeivijai buvo toks pats lūžis arba tokia pati takoskyra kaip Lietuvoje. Bent jau pokario kartos išeivija (DP) kaip iki tol, taip ir po to gyveno Lietuvos laisvės idėjomis ir lietuvybės išlaikymo darbais. Nekalbant jau apie tai, kad kasdieninėje jų buityje arba profesiniame gyvenime, priešingai negu žmonėms Lietuvoje, išvis niekas nepasikeitė. Be abejo, dauguma DP kartos lietuvių tikrai nesitikėjo, kad įvykiai klostysis taip greitai ir kad laisvė bus iškovota, o Lietuvos valstybė bus atkurta jiems tuo metu beveik visai nedalyvaujant. O juk per tuos 50 okupacijos metų būtent Amerikos lietuvių pastangomis ir reikalavimu Jungtinės Valstijos nenusileido nuolatiniam Sovietų Sąjungos spaudimui pripažinti Baltijos valstybių inkorporavimą į TSRS. Atsitiko kažkas nepaprasto. Visiškai be išeivijos pastangų Lietuvos vardas buvo kasdien linksniuojamas didžiojoje Amerikos spaudoje, per radiją ir per televiziją. O juk lig tol ištisus dešimtmečius buvo taip sunku, beveik neįmanoma pasiekti, kad Lietuvos vardas būtų bent paminėtas – reikėjo padaryti ką nors tokio, kaip Kalantos susideginimas arba Simo Kudirkos šuolis į laisvę. Amerikos lietuvius buvo apėmusi visuotinė euforija. Lūžis nebent vyko daugelio galvosenoje: kaip dabar reikės toliau bendrauti su Lietuva – su jos žmonėmis, su savo giminaičiais, su kuriais dažnas tiesioginių ryšių tiesiog vengė ir į sovietinę Lietuvą nevažiuodavo, bijodami, kad ten arba kur nors pakeliui jų nesuimtų, neišprovokuotų arba netgi neužverbuotų KGB. Iš pradžių daugelis pasitikėjo vien tik Lietuvos laisvės lyga. Į Sąjūdį gana ilgai žiūrėta įtartinai, o juo labiau į buvusius komunistus. Šiaip ar taip visi sukruto organizuoti kokią nors pagalbą atsikuriančiai Lietuvai: siuntė labdarą, ypač ligoninėms ir vaikų namams, telkė lėšas, patarinėjo institucijoms, steigė Vytauto Didžiojo universitetą, padėjo Lietuvoje atkurti visuomenines organizacijas (skautai, ateitininkai, šauliai…), steigė verslus. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo lietuviai visoje Amerikoje ėmė spausti arba, kaip čia sako, smarkiai klibinti savo vietinės valdžios atstovus, kongresmenus, senatorius ir patį JAV prezidentą, kad būtų pripažintas Lietuvos valstybės atkūrimas ir pažabota Kremliaus agresija Lietuvoje. Tai maždaug tokiomis nuotaikomis gyvenančius lietuvius radau, atvykęs į Čikagą 1988–1989 metais. Visi buvo be galo žingeidūs. Tuo metu lietuviška periodinė spauda palyginti klestėjo, nes tai buvo pagrindinė visuomenės susižinojimo priemonė. Joje dominavo Lietuvos įvykiai ir jų vertinimas. Vietinis turinys iš pirmųjų puslapių pasitraukė į paskutinius. Gal tai ir buvo tas vadinamasis „lūžis“? Bet šiaip drįsčiau teigti, kad 1990-ieji metai neturėjo jokios regimos įtakos kiekybiniams išeivijos žiniasklaidos pokyčiams. Tęsėsi tai, kas buvo jau prieš dešimtmečius sukurta. Tęsėsi ir natūraliai nyko. Spaudos tiražai ir toliau mažėjo sulig senstančia ir pasitraukiančia jos kūrėjų bei vartotojų karta. Čikagoje tuo metu veikė net kelios lietuviškos radijo valandėlės. Kai kurios ne kasdien, gal po du tris kartus per savaitę. Tai buvo: „Margutis“, „Studija R“ (tuo metu ji, berods, vadinosi „Žemė L“), Brazdžionių „Lietuvos aidai“, Anatolijaus Šluto sekmadieninė valandėlė… Mano pirmieji įspūdžiai tada buvo tokie, kad ši žiniasklaida pirmiausiai yra gerokai personifikuota, o jos vertinimai taip pat gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, Marquette Parke gyvenusi aštuoniasdešimtmetė teta Onutė (gimusi JAV), pas kurią buvau apsistojęs, vakarais taip ir sakydavo: „Pasiklausykime, ką sako Petrutis…“ arba: „Lapo tai aš nesiklausau, taip sumala, kad neina suprasti… tik Ramunė švelniai kalba, bet labai kvėpuoja…“, „Šlutas šneka, kai visi bažnyčioje…“, o „Brazdžionis geriau jau tegul eina gult, ba bekalbėdamas užmiega…“ ir t. t. Iš tikrųjų, kai pirmą kartą, kokiais 1988-siais, pats išgirdau Petrą Petrutį, kalbantį per „Margutį“, buvau maloniai apstulbęs.

I. Ė.: Koks buvo tas įspūdis?

A. R.: Tie jo tariami, keletą kartų laidoje pasikartojantys prisistatymo žodžiai: „Petras Petrutis, Margutis“ skambėjo tarsi kokia muzika. Įsivaizduokite: Amerika, XX a. pabaiga, o čia per radiją žvaliai skamba maršas „Prezidentas Smetona“. Jam pritilus, pasigirsta švelnus balsas vyriškio, kurį tik ką matei oriai einantį 71-ąja gatve su dienraščiu „Chicago Tribune“ po pažastimi. Jūs kartu pietavote „Nidos“ restorane. Eidamas per gatvę į radijo studiją, kurioje, kaip žinia, laidų vedėjas ir gyvena, jis atsainiu galvos linktelėjimu pasisveikina su jį sustojusiu praleisti kadilako vairuotoju. Dabar jis iš didžiulio radijo aparato raminančiu balsu praneša: „Oro temperatūra Hickory Hills 89 laipsniai, taigi nei šilta, nei šalta…“ Klausomės jo Marquette Parke, kambaryje dėl karščio pakelti visi langai, o mūsų kūnais žliaugte žliaugia prakaitas. Petrutis sėdi gretimoje gatvėje esančio namo antrame aukšte ir mums pranešinėja apie puikų orą kažkokiame Hickory Hills (nedidelis Čikagos priemiestis). O [jau] tos reklamos! Apie lietuvišką kredito uniją (banką) „Kasa“, apie maisto parduotuvę „Parama“, Vaznelių, Kupcikevičių prekybą, lietuviškus restoranus, Petkaus laidojimo namus… Ir vis tas pats besikaitaliojantis Petro Petručio balsas… Žodžiu, beklausant „Margučio“ man tame Marquette Parke, kažkaip viskas pasirodė labai artima, smagu ir miela. Visi tarsi varlės viename prūde sau mandagiai turškiasi, o aplink jauku, gražu ir sava. Iki parduotuvių ar kokių nors paslaugų galima nueiti pėsčiomis. Būdamas viduryje Amerikos, visur gali laisvai susikalbėti vien lietuviškai. Nenuostabu, kad kai kurie taip vadinamieji dipukai niekada ir neišmoko jokios kitos kalbos, tik lietuviškai. Įterpia vieną kitą naujadarą, kaip, pavyzdžiui, tikietas, bilas, inšiurencas, beismentas, paipa, eirkondišinas…, ir visi viską supranta. Lietuviškoji žiniasklaida tuomet taip pat buvo gana vienalytė. Išskyrus nebent dar tebeleistą komunistinę „Vilnį“, kurią paskutiniais metais už Maskvos rublius Vilniuje surašydavo ir suredaguodavo „Gimtojo krašto“ redaktoriai, ir amžinas problemas keliančius bei svarstančius liberaliuosius „Akiračius” su besikandžiojančio „Buldogo“ rubrika, pagrindinė Amerikos lietuvių žiniasklaida tebetarnavo bendriems lietuvybės išlaikymo užsienyje ir Lietuvos valstybės atstatymo tėvynėje tikslams. Aš netgi savotiškai pasigedau, sakyčiau, būtinos konkurencijos tarp įvairių leidinių ir žiniasklaidos rūšių. Pavyzdžiui, per „Margučio“ radijo laidą vakare galėjai išgirsti tai, kas rytoj bus žodis žodin parašyta „Draugo“ dienraštyje. Ta informacija buvo draugiškai dalijamasi. Kartais radijas, lyginant su spauda, turėjo šiokių tokių greitesnio informacijos pateikimo privalumų. Per radiją buvo galima perskaityti tą pačią dieną iš Lietuvos atsiųstą faksą arba pateikti kokį nors aktualų pokalbį telefonu. Turinio prasme atrodė tarsi visa Amerikos lietuvių žiniasklaida veikė darniai vadovaujant kokiai nors centrinei ministerijai, kurios, kaip žinia, nebuvo.

I. Ė.: Kodėl tada, atsidūręs tokiame darniame medijos lauke, kuris, regis, buvo pakankamai užpildytas turiniu, nusprendėte steigti televiziją?

A. R.: Tas kelias iki televizijos buvo ilgokas ir gana nuoseklus. Lietuvoje aš dirbau kino studijos „Dokumentikoje“. Pradėjau redaktoriumi, vėliau tapau režisieriumi. Amerikoje pirmą kartą lankiausi 1988 metais filmuodamas Vilniaus Jaunimo teatro gastroles [Jaunimo teatro gastrolės JAV įvyko 1988 m. gegužės 1–30 d. Tai buvo pirmos lietuvių profesinio meno kolektyvo komercinės gastrolės Amerikoje]. Tuomet dariau dokumentinį filmą apie režisierių Eimuntą Nekrošių („Į palaimintą šalį“, LKS, 1988 m.). Po metų į jau „pažįstamą“ Čikagą kartu su žmona atvykome gydyti savo dukrelę, kuri sirgo imuniteto sutrikimo liga ir tuometinėmis sovietinės medicinos sąlygomis buvo pasmerkta likti neįgalia. Išėjo panašiai kaip daugeliui iš tos serijos „Manėm, kad greit grįšim.“ Gydymas tęsėsi metų metus, kainavo beprotiškus pinigus, įklampino į skolas, dalinai pavyko. Reikėjo apsispręsti ir pasilikti Amerikoje.

Pirmosios viešnagės Čikagoje metu susipažinau su fotografu, tuomet neseniai nustojusiu praktikuoti vienuoliu, tėvu jėzuitu Algimantu Keziu. Kažkaip nuo pat pirmojo susitikimo mes artimai susidraugavome. Gana greitai jis tapo savotišku dvasios tėvu ne vien man, bet ir daugeliui tuo metu į Čikagą iš Lietuvos atvykusių įvairaus amžiaus žmonių. Beje, jis buvo ir nenuilstantis išeivijos lietuvių dailininkų propaguotojas. Jo namuose įrengta „Galerija“ tapo ta pastoge, kur susitiko nemažai lig tol nepažįstamų meninių sielų. Kezio „Galerija“ buvo ir įvairių jo paties autorinių knygų, ir albumų bei monografijų apie išeivijos menininkus leidykla. Ėmiausi redaguoti jo leidžiamų knygų lietuviškus tekstus.

1990–1991 metais kartu su prodiuseriu iš Lietuvos Vytautu Vilimu ir operatoriais broliais Alvydu ir Donatu Bukliais filmavome įvairiuose Amerikos ir Europos miestuose dokumentinį filmą „Naktis Lietuvoje“ apie lietuvių tautos patirtas komunistinės sistemos atneštas kančias ir pasipriešinimą. Pagal pirminį mūsų sumanymą filmas turėjo vadintis „Krivulė“. Užsibrėžėme tikslą surinkti kuo reikšmingesnius į Vakarus pasitraukusių to laikmečio liudininkų pasakojimus ir prisiminimus. Organizacine prasme buvo įdomu pirmą kartą patirti, kaip be jokio išankstinio finansavimo, grynai iš visuomenės sutelktos paramos ir šiokio tokio kūrybinio užsispyrimo atsiranda filmas. Algimantas Kezys paskolino profesionalią kino kamerą ir garso įrašymo įrangą, būsimasis prezidentas Valdas Adamkus padėjo dovanai gauti kino juostos, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis filmavimo grupę ne tik globojo San Franciske, kur filmavome Nobelio premijos laureatą, poetą Česlovą Milošą, bet ir dosniai pafinansavo kelionių išlaidas. Įvairiausiuose JAV ir Europos miestuose: nuo Kalifornijos, Ilinojaus, Niujorko, Vašingtono iki Kazimieriečių kolegijos Romoje, nuo Miuncheno lietuvių namų ir „Laisvosios Europos“ radijo stoties Vokietijoje iki kino laboratorijos Holivude ir Masačiusetso valstijoje esančios montavimo studijos, visame pasaulyje, kur tik nuvykome ir susitikome lietuvių, radome talkininkų, taip pat pas ką prisiglausti ir su kuo išsigodoti. 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje gerokai pakeitė pirminį istorinio filmo sumanymą. Nūdienos įvykiai jame tapo dominuojančiais. Kai filmas buvo baigtas montuoti, viena veikli Amerikos lietuvių visuomeninė grupė „Americans for Lithuania‘s Freedom“ (Amerikiečiai už Lietuvos laisvę) pasirūpino jo įgarsinimu anglų kalba ir filmo kopijas išplatino JAV kongresmenams, senatoriams, įvairiems politikams, žurnalistams ir švietėjams.

Algimantas Kezys man vis entuziastingai kartojo: „Tu jau čia pas mus įsipilietinai kaip filmininkas. Varyk, brolau, toliau!” Jis ir pats buvo sukūręs ne vieną dokumentinį filmą. Bene ryškiausias iš jų – etnografinis folklorinis pasakojimas apie Pensilvanijos lietuvius angliakasius „Ten, kur anglių kalnai stėri“ (kartu su Elena Bradūnaite). Man jau buvo matyti ir keli jo filmai-portretai: „Vladas Jakubėnas“, „Mykolas Krupavičius“, „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis“… Kartą Kezys prasitarė, kad jis yra pradėjęs, bet niekada nepabaigęs bent keleto dokumentinių filmų, kurių medžiaga, kaip jis sakė, tebedūlėja Lituanistikos centre Čikagoje esančiame Budrio foto ir kino archyve. Taip pamažu iš kažkada jo nufilmuotų kadrų ir iš naujų mano filmavimų vienas po kito atsirado dokumentiniai filmai-portretai: „Viktoras Petravičius“, „Kazys Bradūnas“, „Dr. Juozas Girnius“, „Dr. Adolfas Damušis“, „Marius Katiliškis“ ir kt.

Prisilietimas prie iškilių asmenybių man, tuomet dar jaunam žmogui, ne tik paliko gilų įspūdį, bet ir ne juokais sumaišė kai kurias kortas. Vienas iš tokių asmenų, kuriam visą gyvenimą ir geruoju, ir piktuoju esu dėkingas už lietuviškos televizijos Amerikoje idėją – tai buvęs krikščioniškojo egzistencializmo filosofijos kūrėjo Heidegerio mokinys, enciklopedistas ir publicistas dr. Juozas Girnius. Dar studijuodamas Vilniaus universitete, skaičiau visiškai netyčia man į rankas pakliuvusią, sovietmečiu draudžiamą jo knygą „Žmogus be Dievo“. Kai kurie joje parašyti teiginiai mano galvoje įstrigo visam laikui, pavyzdžiui, apie dialogo neįmanomumą tarp tikinčiojo ir bedievio. Jei vienam Dievas yra, o kitam jo nėra, vadinasi, ir dialogas tarp jų neįmanomas, nes nėra bendro pokalbio objekto… Ši formulė tinka ir kitais žmonių nesusikalbėjimo atvejais. 1992 metais panorau pakalbinti jį apie garsiosios lietuviškosios Bostono enciklopedijos leidybą. Mano nuostabai jis maloniai atsiliepė ir sutiko nusifilmuoti dokumentiniame filme-portrete.

Beveik ištisą savaitę viešėjau svetingame Onutės ir dr. Juozo Girnių bute Bostono pakraštyje, netoli Atlanto. Niekur neskubėjome. Besišnekučiuojant filmavau filosofo pasvarstymus apie gyvenimo tiesas, prasmes ir vienokias ar kitokias žmonių pasirinkimų motyvacijas. Kai prelegento paklausiau: „Dr. Girniau, jūs studijavote Kauno, Liuveno, Fryburgo ir Paryžiaus universitetuose, o Monrealio universitete Kanadoje 1951 m. apsigynėte filosofijos daktaro laipsnį. Jūsų biografijoje buvo tokios pasaulinio masto figūros kaip Martinas Haidegeris, Karlas Jaspersas… Ar, atsidūręs Jungtinėse Valstijose, neieškojote akademinio darbo kokiame nors prestižiniame universitete?“. Dr. Juozas Girnius su šypsena prisiminė, kaip pokario laikais jis, DP stovyklose prisirankiojęs amerikoniškų konservuotų žirnių, vežė juos savo buvusiam profesoriui Heidegeriui. Žymusis filosofas tuo metu buvo įtariamas kolaboravimu su naciais, pašalintas iš visų Vokietijos universitetų, jis negaudavo jokių maisto kortelių ir tiesiog badmiriavo. O apie karjerą Amerikos universitetuose filosofas atsakė maždaug taip: „Buvo tokių pasiūlymų, bet aš pagalvojau: ką gi, parašysi ten per dvejus trejus metus kokią knygelę (yra toks reikalavimas), ją išleis kokių 300–500 egzempliorių tiražu, išsiuntinės po bibliotekas. Kas nors pavartys, gal nepavartys… Gal koks studentas net ir pacituos vieną kitą sakinį… O čia, lietuviuose, vien Amerikoje mes turime šimtatūkstantinę išeiviją. Tiek daug neatliktų darbų, o svarbiausias taigi – enciklopedija. Taip ir nusprendžiau pasilikti lietuviuose…“ Dr. Girnius, berods, minėjo ir tai, kad tie lietuviški darbai Amerikoje yra dažniausiai apmokami menkiau negu bet kurio nekvalifikuoto juodadarbio triūsas ir dažniausiai yra laikomi talka visuomenei. Bet tuo metu aš to neįsidėmėjau. Rimtai užsikrėčiau vilione – Amerikoje pasilikti lietuviuose.

Sugrįžus į Čikagą, pirmiausia teko nedelsiant kibti į bet kokį darbą. „Likau lietuviuose“, tiktai ne su filmavimo kamera ar plunksna rankose, bet su plaktuku, gremžtukais, kempinėmis ir mazgotėmis – langų ir namų valymo bei statybos frontuose. Visuomeninių lietuviškų organizacijų raštinėse arba laikraščių ir leidinių redakcijose visos vietos jau nuo senų laikų buvo užimtos. Beje, 1990-aisiais metais tikriausiai ne man vieninteliam teko patirti ir dalies DP kartos lietuvių gana neigiamą požiūrį į naujai iš Lietuvos atvykstančius tautiečius. Apsilankius kokiame nors lietuviškame renginyje arba bažnyčioje, dažnai prieidavo koks nors žingeidus dėdulė arba tetulė ir visu balsu paklausdavo: „O tai jūs iš Lietuvos? Neseniai atvykote? O kada išvyksite?“ Dalis Amerikos lietuvių buvo pasiryžę visapusiškai padėti tiems užplūdusiems iš Lietuvos tėvynainiams: apdovanoti juos visokiais savo dar gerais daiktais, apipirkti juos, net paaukoti jiems pinigų – su sąlyga, kad tik jie kuo greičiau sugrįžtų atgal į Lietuvą. Pasakęs, kad ketini čia pasilikti ir gyventi, dažnai būdavai palydėtas su neslepiamu nusivylimu. Netgi Lietuvių fondo stipendijų skyrimo taisyklėse buvo įrašytas punktas, kad iš Lietuvos atvykusiems studijuoti asmenims stipendija gali būti paskirta tik tuo atveju, jei tas asmuo raštu pasižada, užbaigęs mokslus, sugrįžti atgal į Lietuvą. Laikui bėgant, šis požiūris keitėsi, o su laiku ir beveik visai išnyko.

Ėmiau dairytis amerikietiško darbo. Sekiau skelbimus Čikagos laikraščiuose ir į juos atsiliepinėjau. Pirmiausiai mane pasamdė menininkas Rosario Rosi sukurti filmą apie jo skulptūras. Netrukus visai netikėtai gavau darbą visame pasaulyje garsėjančio, prestižinio medicininės reabilitacijos instituto (Rehabilitation Institute of Chicago) Medijos skyriuje. Šiame institute savo kvalifikaciją kelia įvairių sričių gydytojai ir fizioterapeutai, čia atliekami moksliniai tyrimai, kuriami dirbtinio intelekto valdomi protezai, vyksta tarptautinės konferencijos. Medijos skyrius gamino įvairią vaizdinę instituto veiklos medžiagą. Mano pareigos buvo filmuoti ir montuoti mokomuosius ir parodomuosius medicinos video filmus, vaizduojančius įvairių chirurginių operacijų ir reabilitacijos metodiką. Nors tai – visiškai ne mano žanras, bet šiuo darbu be galo džiaugiausi. Dažnai eidavau į jį kaip į šventę, nes beveik viskas ten buvo labai įdomu. Ypač džiugino tai, kad man tapus „medicinos sistemos darbuotoju“, Amerikos sveikatos draudimo kompanijos staiga priėmė mūsų jau sergančią dukrelę ir pradėjo iš dalies kompensuoti gydymo ir chirurgijos išlaidas. Prasidėjo santykinai ramus vidutinio amerikiečio gyvenimo laikotarpis, kada nepersidirbdamas gali sudurti galą su galais ir dar lieka laiko šeimai bei kokiam nors hobi. Vilionė pasilikti lietuviuose niekur nedingo. Kaip ir daugeliui Amerikos lietuvių, kokia nors tautiška veikla man tapo hobi. Filmuodavau įvairius renginius ir toliau kūriau dokumentinius filmukus-portretus.

Po trijų gana produktyvių darbo metų mūsų Medijos skyrių sukrėtė organizacinės permainos. Vieną gražią dieną visi, ką tik buvę instituto darbuotojais, tapome laisvais ir nepriklausomais pagal sutartis samdomais menininkais. Amerikietiška šypsena pavirto į grimasą. Apmaudžiausia, kad automatiškai netekau ir medicinos draudimo visai šeimai. Realaus uždarbio nebeužteko sudurti galą su galu, vis dažniau pradėjau dairytis kito darbo.

Steigti lietuvišką televizijos programą Čikagoje mane pirmiausia ėmė raginti kolega kino operatorius Alvydas Buklys. Mes pažįstami dar nuo Lietuvos kino studijos laikų. Esame kartu darę kino žurnalus, o vėliau jis buvo ir vienas iš minėto filmo „Naktis Lietuvoje“ operatorių. Panašiu metu kaip ir aš atvykęs į Čikagą, jis kažkokiu laimingu būdu buvo gavęs darbą pagal profesiją vietinėje Amerikos lenkų „Polvision“ televizijoje. Tie mudviejų, tik ką atvykusių į Ameriką pasišnekėjimai apie lietuvišką televiziją taip ir likdavo tiktai kaip pasvajojimai. Algimantas Kezys man buvo ne kartą pasakojęs, kaip jis aštuntajame dešimtmetyje vienerius ar net porą metų mėgino toliau tęsti buvusią Anatolijaus Šluto programą „Lietuviai televizijoje“. Pasak jo, nieko iš to neišėjo, nes pačios programos išsikvėpė, o tie visi sudaryti rėmimo komitetai nesugebėjo pasirūpinti nei lėšomis, nei turiniu, tik posėdžiavo ir nieko nenutardami trukdė. Apie lietuvišką televiziją kalbėjausi ir su Anatolijum Šlutu. Jo įsteigta ir rengiama programa gyvavo apie 12 metų, nuo 1966-ųjų iki 1978-ųjų. Kadangi tos valandėlės būdavo transliuojamos tiesiai iš televizijos studijos, beveik nėra likę jokių įrašų, išskyrus kelias Kezio laikų (1977) video juostas, saugojamas Lituanistikos tyrimo centre, Čikagoje. Paklaustas apie televizijos laikus, Anatolijus nukreipdavo pokalbį į kokius nors juokingus nuotykius, kaip, pavyzdžiui, neatvyksta ar pavėluoja koks nors prelegentas ir tada turi ką nors kalbėti pats sau vienas arba kaip kokia nors maža mergytė, parėdyta tautiniais rūbais, viduryje laidos, užuot padeklamavusi eilėraštuką, ima krapštyti nosytę ir maivytis, arba kai į televizijos laidą atvyksta visas choras, o studijos patalpa tokia maža, kad pusė choristų tiesiog netelpa, ir kai kurie labai įsižeidžia, kad jų neparodys per televiziją. Apie organizacinius reikalus Anatolijus nelabai mėgo pasakoti. Minėjo, kad televizija turėjo vieną labai gerą rėmėją – litvaką, kailinių parduotuvės savininką (nebeprisimenu pavardės). Pasak Šluto, visos jo televizijos žiūrovės labai mėgdavo toje parduotuvėje lankytis ir tuos kailinius matuotis, o Anatolijui būdavusi gera proga jas filmuoti ir vis atnaujinti reklamą.

Norint 1966–1978 metais Amerikoje paruošti ir transliuoti etninę televizijos programą, reikėjo tikro pasišventimo. Nebuvo jokios vaizdinės medžiagos iš Lietuvos. Reportažų filmavimui buvo naudojama 16 mm kino juosta, o garsą įrašydavo į atskirą magnetofono juostelę. Nufilmuotą medžiagą ryškino laboratorijoje, po to vaizdą reikėdavo sinchronizuoti su vaizdu… Viską teko daryti „gyvai“ iš nedidelio studijos kambarėlio. 1995 metais Čikagoje paruošti lietuvišką televizijos laidą buvo kur kas paprasčiau. Reikėjo nufilmuoti ir iš įvairios kitos filmuotos medžiagos sumontuoti vienos valandos trukmės programą ir, ją įrašius į juostelę, nuvežti į televizijos stotį. Buvo galima naudotis medžiaga iš Lietuvos, o paruošti televizijos reportažus apie vietinius lietuviško gyvenimo įvykius buvo kiek sudėtingiau negu parašyti į spaudą straipsnelį ar netgi paruošti radijo reportažą, bet taip pat įmanoma.

Čikagoje ilgus metus veikė privati televizijos stotis „Weigel Broadcasting“, kuri nuomavo transliacijos laiką įvairioms etninėms programoms. Jos signalas pasiekdavo visą didmiestį ir gana tolimus priemiesčius, [programos] buvo matomos netgi šiaurinėje Indijanos valstijoje ir Milvoki mieste, ir Viskonsino valstijos pietuose. Iš šios stoties savo laidas rodė lenkai, kiniečiai, korėjiečiai, filipiniečiai, graikai ir kiti. Minėtoji Anatolijaus Šluto laida „Lietuviai televizijoje“ taip pat buvo transliuojama iš „Weigel Broadcasting“. Transliacijos kaina skyrėsi pagal paros laiką: nuo 600 iki 800 dolerių už valandą. Palyginti nedidelei etninei grupei išlaikyti savo televizijos programą buvo tikras iššūkis.

Pagal pradinį sumanymą, siekiant išlaikyti žiūrovų dėmesį, buvo numatyta kasdien rodyti informacines pusvalandžio trukmės programas, kurių turinys būtų: žinių santrauka iš Lietuvos, Amerikos lietuvių aktualijos, pokalbiai, reportažai iš lietuviškų renginių Čikagoje ir iš kitų lietuviškų bendruomenių, šiek tiek muzikos, programėlė vaikams ir pan. Norint visa tai įgyvendinti, reikėjo įsirengti montažinę studiją, įsigyti filmavimo įrangą, susitarti su transliuotojais Lietuvoje, kad būtų užtikrintas nuolatinis turinio perdavimas. Greitojo interneto tuo metu dar nebuvo. Signalo perdavimas per palydovą kainavo neįkandamus pinigus. Buvo numatyta keleto dienų žinių ir kitus įrašus video juostose nuolat siųsti greituoju paštu ir, jas gavus, paruošti praėjusios savaitės žinių santraukas. Televizijos laidų paruošimui planuota pasamdyti bent vieną pilnu etatu dirbantį redaktorių-montuotoją, o kitus asmenis: operatorius, žurnalistus, pranešėjus ir korespondentus, kviesti dirbti pagal sutartis. Surašius biudžetą, paaiškėjo, kad visa tai kainuotų apie 350 tūkst. dolerių per metus. Palyginimui – [biudžetas] panašu[s] į vienos JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių arba dainų šventės biudžetą. Reikėjo patyrinėti, ar Čikagos lietuviai to tikrai norėtų ir ar įsipareigotų dalyvauti.

Pamažu apie televiziją pradėjau kalbėti privačiuose susitikimuose, organizacijose ir per spaudą. Pačiai idėjai daugelis iš karto pritarė ir ją sveikino. Dažnas išreikšdavo abejones, kad tokį sumanymą bus per sunku įgyvendinti, kad Čikagos lietuviai jau turėjo televiziją ir teko ją uždaryti. Vieni džiaugėsi, kad „tokią gražią iniciatyvą parodė naujieji ateiviai“. Buvo ir tokių, kurie niurnėjo: „Tai dabar tie tarybukai pavarys čia mums sovietinę propagandą! Ir kas jiems už tai moka? Turbūt Kremlius! Juk žinom, kiek tas televižinas kainuoja…” Vienu metu ūpą labai pakylėjo būsimojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarimas. Išgirdęs apie 350 tūkstančių dolerių sumą, jis iškart numojo ranka ir pasakė: „Pamiršk. Tu tik įsivaizduok: saulė patekėjo, saulė nusileido, o Čikagos lietuviai tau už tai kapt, kapt ir numeta po tūkstantį dolerių! Pamiršk ir garsiai net nekalbėk apie tai. Taip nieko nebus.” Jis pasisiūlė pats sušaukti įvairių organizacijų atstovų posėdį ir pakviesti vieną kitą galimą rimtą rėmėją. Išklausę mano pranešimo, organizacijų atstovai bandytų tą rėmėją kaip nors prispausti.

Susirinkime dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros, Švietimo ir kitų tarybų atstovai, Lietuvių fondo steigėjas ir tarybos pirmininkas dr. Antanas Razma. Amerikos lietuvių televizija dar nebuvo užregistruota kaip atskira organizacija. Steigimo metu TV idėjai pritarė ir projektą globojo Algimanto Kezio suburta Amerikos lietuvių meno draugija. Jos atstovai taip pat dalyvavo susirinkime. Reikalą pristačiau, laikydamasis Adamkaus patarimo. Finansinę projekto pusę pateikiau alternatyvos principu (nuo – iki…). Pavyzdžiui, jei transliuotume vieną val. per savaitę, tai kainuotų tiek ir tiek, jei tris – kaina taip pat būtų nebaisi. Po savo kalbos iš konferencijų kambario buvau išprašytas, kad susirinkusieji galėtų viską ramiai aptarti, o aš vėliau būsiąs pakviestas… Kada tai pagaliau įvyko ir sugrįžau pas posėdžiautojus, pirmiausiai teko išklausyti ilgiausias liaupses apie puikią „naujųjų ateivių iniciatyvą“, kol pagaliau žodį tarė numatytasis finansinis rėmėjas: „Čia ponas taip gražiai ir profesionaliai viską išdėstėte, bet visas sumanymas laikosi ant jūsų vieno asmens. Kas bus tada, jeigu mes jums taip reikalingas lėšas patikėsime, o jūs, darbus pradėjęs ir pusę jų išleidęs, gausite iš kokio nors universiteto ar dar iš kur nors daug geresnį pasiūlymą? Oi, čia Amerikoje pasitaiko labai daug gerų pasiūlymų! Aš nematau, kas kitas be jūsų tokį darbą tęs. Čia dar reikia gerai pagalvoti…” Bandžiau paaiškinti, kad pirmiausia aš nežadu dairytis ieškoti jokių pasiūlymų, be to, įsteigsime pelno nesiekiančią Amerikos lietuvių televizijos korporaciją, kurioje bus ir taryba, ir valdyba, štai šiuo metu projektą jau globoja Amerikos lietuvių meno draugija, bus pasamdyti žmonės, bus ir savanorių, į talką ir į darbus įtrauksime lietuviškąjį jaunimą… Deja, rėmėjo širdis nė kiek nesuminkštėjo.

Po posėdžio Algimantas Kezys pakvietė mane pas jį užsukti. Tikriausiai jau matėsi, kad mane reikia paguosti. „Viskas, – sakau – užtenka. Nebedarau.“ O jis man: „Matai, brolyti, kaip būna su tais komitetais: vienas kuris nors su didesne pinigine žodį ištaria ir kvit, visi nutyla, baigta. Kam tau jų reikia? Nenusimink. Žiūrėk, ant ko pastatytas visas Jaunimo centras? Ogi ant kopūstų! Ant lietuviškų dešrų ir kopūstų! Darykim kopūstų balių ir telkim lėšas. Visi ateina, bendrauja, linksminasi. Tu jiems duodi kopūstų, dešrų ir programą, jie tau už tai susimoka ir dar paaukoja. Tokia ir bus pradžia.”

Pasiūlymas buvo tikrai rimtas. Pradėjome ruoštis programai. Pokylio metu scenoje vyko savotiška televizijos laida. Dideliame ekrane video projektorius rodo „Baltijos kelią“ Lietuvoje, Amerikos lietuviai Čikagoje ir Vašingtone demonstruoja už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, kaitaliojasi šokių švenčių Lietuvoje ir JAV vaizdai, Lietuvos miestai ir gamta, Čiurlionio paveikslai… Ekrane rodomus vaizdus, scenoje vienas po kito gyvai keliais žodžiais komentuoja keli pranešėjai: aktorė Audrė Budrytė, Rytis Januška, Karilė Vaitkutė, Algimantas Kezys ir aš. Trumpą muzikinę programėlę atlieka vaikai. Čikagoje tais metais studijavę pianistai Rokas ir Sonata Zubovai taip pat sutiko labdaringai padėti. Padarėme gražų video triuką: ekrane kaitaliojosi Čiurlionio paveikslų vaizdai ir jo preliudus skambinančio pianisto R. Zubovo veidas ir pirštai. Ekranas iš lėto pakyla, o iš už jo išnyra „tikras“ fortepijonas, kuriuo skambina jau nebe pianistas ekrane, o tikras, gyvas Rokas Zubovas. Plojimai. Kopūstai, dešros, balius, piniginė loterija, aukos. Publikai patiko. Čikagos lietuvių bendruomenė pradėjo kalbėti, kad jau tuoj turėsim savo televiziją. Kopūstų baliaus lėšų užteko ketvirčiui sumos už išsimokėtinai perkamą profesionalią kompiuterinę video-montažo įrangą. Pinigų, reikalingų susimokėti televizijos stočiai už dviejų pirmųjų mėnesių transliavimą, neliko. Kaip telkti lėšas ir gauti reklamuotojų kažkokiai būsimai programai? Teko toliau žadinti visuomenės poreikį ir žingeidumą.

I. Ė.: Kokioje televizijos stotyje žadėjote programą rodyti? Galbūt buvo keli variantai?

A. R.: Amerikos miestų kabelinės televizijos tinklai teikia nemokamą paslaugą įvairioms visuomeninėms nepelno organizacijos. Čikagoje taip pat yra tokia taip vadinama „Cable Access“ (visuomeninė, prieinama) televizijos studija, kurioje vietinės bendruomenės arba visuomeninių organizacijų nariai gali nemokamai pasiruošti savo televizijos laidas ir jas rodyti per miesto kabelinės televizijos tinklą. Visa studijinė bei montažinė įranga yra profesionali ir gana aukštos kokybės. Paslaugų vartotojai netgi gali nemokamai pasiskolinti įvairią televizinę filmavimo įrangą išsinešimui ir su ja filmuoti reportažus arba savo bendruomenės renginius. Asmenys, kurie turi teisę naudotis tokia studija ir aparatais, privalo įsigyti tam tikrą licenciją. Ji išduodama, pabaigus specialius kursus arba išlaikius reikalingus egzaminus. Prisiminiau, kad aš tokią licenciją turiu, tik dar niekada ja nesinaudojau. Kartą, ieškodamas darbo ir profesinių ryšių, buvau užėjęs į tą studiją ir ta proga ekspromtu išlaikiau reikalingus egzaminus. Čikagos ir kitų miestų „Cable Access“ yra labai geras dalykas, tačiau beveik visiškai netinka Amerikos etninėms grupėms. Kanalą gali matyti tik to ar kito miesto gyventojai, kurie prenumeruoja kabelinę televiziją. Tuo tarpu bent jau Čikagoje tokių lietuvių yra palyginti nedaug. Dauguma mūsų tautiečių gyvena priemiesčiuose, o tie, kurie gyvena mieste, nebūtinai prenumeruoja kabelinę televiziją. Po kopūstų baliaus jau buvo praėję pora mėnesių. Visuomenės dėmesys slūgo, ilgiau laukti nebuvo galima. Nusprendžiau žengti bent pusę žingsnio pirmyn ir pasinaudoti minėta licencija. Pirmąją Amerikos lietuvių televizijos laidą nutarėme rodyti per kabelinį Čikagos „Access“ kanalą.

I. Ė.: Sakėte, kad sutelkėte tik dalį reikalingų finansų. Kaip, paleidus pirmąsias programas, pasikeitė finansų telkimas?

A. R.: Buvo toks strateginis žaidimas, kuris pavyko. Pradžioje buvo tik per aukas, kol atsirado pirmosios reklamos. Tai buvo sudėtinga užduotis – įtikinti reklamuotis pas mus, kol dar nieko nėra. Kvietėm: „Skelbkitės, mes čia kai parodysim, jums bus nauda iš to.“ Sunkiausiai buvo gauti sąskaitas su reklamomis, tuomet jau stabiliai atsistoti ir žinoti, kad galėsi daryti laidas toliau. Tai buvo sunkiausias dalykas. Bet atsirado vieni, kuriuos pavyko įkalbinti. Buvo tokia kompanija siuntinių į Lietuvą „TransPak“. Aš ateinu pas juos prašyti, o taip nepatogu, į duris beldiesi, o ten sėdi tokie vyrai… Tėvas ir sūnus, jie ginčijosi, ar pirkti reklamą mano laidoje. Jie buvo pirmi, kurie sutiko. Kuomet jie davė, tada konkurentai davė… Gaunasi tokia grandinė. Po to sakau: „Žiūrėkite, kompanijos reklamuojasi, čia viskas bus gerai su mūsų programa.“ Pavyko pagauti kelias kompanijas, ir tada išėjom labai kukliai. Su pirma laida išėjom per tą „Weigel Broadcasting“ šeštadienį iš ryto, septintą. Taip, nuo septynių iki aštuonių. Šeštadienį iš ryto! Galvojau: „Dievuli mano, kas kelsis po penktadienio šeštadienį žiūrėti iš ryto tos mūsų programos?“ Aš ten vaikščiojau, maldavau, lanksčiausi, kad tik stotis duotų geresnį laiką. Nieko. Mums pažadėjo, kad vėliau, kai atsiras, duos geresnį laiką, bet dabar va kito nebuvo. Man labiausiai patiko tokia Indrė Junelienė iš „Saulutės“, Lietuvos vaikų globos būrelio, ji sakydavo: „Arvydai, ką tu šneki. Juk tai geriausias laikas, koks tik gali būti. Šeštadienį visi keliamės, valgom pusryčius, vaikus veža į lituanistinę mokyklą, o prieš išvažiuodami tavo programą pasižiūrim.“

I. Ė.: Pasirodo, labai tinkamas lietuviams laikas?

A. R.: Pasirodo, lietuviškam gyvenime rytinis laikas pats tinkamiausias. Paskui gavome laiką programai ketvirtadienį šeštą ar septintą… Atrodo, septinta vakaro jau geras vadinamasis prime time, tai sako: „Tau tą šeštadienį išimti?“, sakau: „Ne, ne, palik kartojimui.“ Eina kartojimas ketvirtadienio, nes tai, pasirodo, geras laikas. Nepagalvotum. Gyvenimas, šalis pasiūlo savo papročius ir taisykles kažkokias. Indrė sako: „Geriausias dalykas – mes viską sužinom, kaip Lietuvoje buvo, savaitės santrauką, kas čia pas mus įvyko, kas čia įvyks, kas ką. Vat ir einam visur, šeštadienis lietuvybei paskirtas.“ Tai tas buvo smagu. O struktūriškai žiūrint, buvo pasiektas aukščiausias laipsnis, kai buvo trys programos.

I. Ė.: Ar čia per savaitę?

A.R.: Per savaitę: antradienį, ketvirtadienį ir sekmadienį. Sekmadieniais būdavo originali, grynai mūsų vietinės produkcijos programa. Tai tada jau buvo ir talkininkų įsijungę, jaunimo, studentų toks fakultetas. Tokios savotiškai linksmos tos programos, bet jau senajai kartai nepatiko, netgi nustojo aukoti. Tokia takoskyra ten įvyko kaip reikalas. Išties tie studentai išeina, tų savanorių nepakanka, o biudžetas visą laiką buvo liūdnas, visą laiką tarp nulio ir skolos. Tekdavo žongliruoti, kam sumokėti, ar skola čia jau didėlė, ar dar galima luktelėti, jei prasiskolinimas jau keli mėnesiai, jau tada sumokėdavome.

Dar vienas lėšų telkimo būdas buvo per programą prašyti pinigų iš žiūrovų. Tai senas dipukiškas ir amerikoniškas reikalas. Visgi naujajai kartai tai nepatiko. Esu gavęs tokią auką: priklijuotas vienas centas, toks iš balos ištrauktas, toks pajuodęs, su tokia nuoroda: „Jei man biznis blogai sekasi, tai aš nesėdžiu prie bažnyčios kepurę ištiesęs.“ Tai čia jau ta mūsų tarybuku karta. O dipukai iš tikrųjų labai dosniai aukojo ir rėmė. Buvo labai įdomus dalykas. Buvo toks Lietuvių fondo pirmininkas Stasys Baras, solistas, dainininkas, bankininkas ir labai tokia garbi asmenybė. Jis man vieną kartą sako: „Arvydai, pirmas dalykas, tu turi kiekvieną auką savo laidose paskelbti.“ Nustebau ir pasakiau jam: „Stasy, tai kaip? Kas per programa bus, [jei] aš vardinsiu ten Petrauskas, Kazlauskas, Birutė atsiuntė 5, 10?..“ Jis man sako: „Privalai paskelbti. Tu pamatysi, kas bus. Jeigu tu neskelbsi, tu negausi aukų. Tu suprask, kaip čia viskas yra.“ Aš iš pradžių priešinausi, bet teko nusileisti, pradėjau skelbti. Skelbiu tas aukas per programą ir žiūriu, kad daugiau jų gauname. Viskas veikia principu: tas paaukojo, o kaip čia dabar aš nepaaukosiu. Pasirodo, šis principas veikia. Toks labai bendruomeniškas, įdomus principas. Paskui pastebėjau, kad trūksta vis tiek. Na ten atsiuntė 20 dolerių, vardini, vardini… Kitas toks inžinierius, nepamenu pavardės, sako: „Ne, tu ne taip darai. Žinai, skelbk šimtininkų vajų. Tau reikia 10 000, o tu skelbi: reikia 100 šimtininkų per dvi savaites.“ Sakau: „Tu ką, čia juk įžūlu“, nors pinigų labai reikia, jau skolos siekia 12 000. Jis man sako: „Tu kitaip neišbrisi. Tu paskelbk ir pamatysi. Ir tu pirmiausiai šimtininkus vardini ir taip toliau.“ Mane mokino šitos ekonomikos tautinės jis. Paskelbiau aš šimtininkų vajų… ir surinkome 11 000 per dvi savaites. Žinoma, viskas accountable: tu skelbi, viskas vieša. Jei tik netyčia kurį pamiršti ir nepaskelbi, o Jėzus Marija būdavo! Būdavo, netyčia praleidi sąrašuose, tada tokius laiškelius gauni, kad žinai… Tai buvo ir sunku, ir smagu ta tokia ūkine prasme organizuoti.

Dar siųsdavom programas į Niujorką. Ketvirtadienį laida išeina, nuvežu į miestą juostą. Techninė pusė būdavo tokia, kad laidą padarome savo studijoje ir veži automobiliu ją į [televizijos] stotį, paduodi juostelėmis, tą juostelę groja. Nedarai iš stoties, tai reiškia, kad už tuos pinigus tu nieko negauni, tiktai orą, tą eterį. Bet tada, pavyzdžiui, nuvažiuoji nuo studijos iki TV stoties, tada važiuoji į O‘Haro [angl. O‘Hare] oro uostą ir išsiunti juostą į Niujorką, ir savaitgalį rodo Niujorke Manhetene „Cable Access“. Ten tokia profesorė prancūzų filologijos, Tautos fondo narė buvo, nepamenu pavardės, ji ten organizavo. Paprašė ir, žinoma, mielai veždavom tas juosteles. Finansiniu atžvilgiu ten būdavo pasišventimo reikalas. Kažkiek ten paaukodavo, ir varydavom, nebuvo nustatyta kaina.

I. Ė.: Užsiminėte apie laidos ūkinį gyvenimą, gal galite papasakoti plačiau?

A. R.: Ūkiškai ta mūsų laida pradėjo smukti gerokai dėl to, kad tų mūsų aukotojų mažėjo. Pradėjo mažėti. Jie paprasčiausiai išėjo. Mūsų naujoji karta, jos privažiavo labai daug, kūrėsi visi, ir nesuprato šito viso principo. Aukojimo absoliučiai nesuprato. Kitas dalykas – jie turėjo modernias priemones ryšiui su Lietuva, tiesioginį ryšį su giminėmis ir visais kitais. Jiems nereikėjo tos pusės, Lietuvos pusės, kurią mes rodėme. Jiems vis prireikdavo perfilmuoti kokią televizijos laidą, kurioje pasirodė jų vaikai ir panašiai. O mes neturėdavome laiko padaryti tą įrašą, nes reikia daryti kitas programas, juk reiktų surasti tą įrašą, specifinį laiką, šis darbas labai imlus laikui. Ir finansiškai tokie darbai nepadėdavo išlaikyti programos. Aš jiems sakydavau: „Žiūrėkit programas, darykitės savo įrašus ir nesukit galvos.“

Žmonės atvažiavo, ta visa naujoji karta, ne lietuviškos veiklos daryti. Jie atvažiavo čia gerbūvį susikurti, pinigų užsidirbti, atvažiavo čia kažką pardavę, susitaupę. Visiškai ne tokie tikslai, visiškai kitas mąstymas, visiškai kitoks buvimas negu tų dipukų, pasmerktųjų pokarinės kartos žmonių. Jei čia visus fondus sukūrė, visur toks geranoriškumas buvo. O dabar ta lietuvybė yra hobis. Kai pagalvoji, šiuo metu turbūt galima būtų suorganizuoti lėšų ir gaminti kažką – bendruomenė vėl pasikeitė. Tada buvo prieitas liepto galas, kai nebebuvo lėšų už ką gaminti, produkciją gaminti apie tai, kas čia vyksta. Dabar, pavyzdžiui, būtų galima gaminti, bet turinio nebebūtų. Ką rodyti kassavaitinėje programoje? Kaip vaikų ratelis šoka, kaip mokyklėlė lituanistinė veikia?.. Aš neįsivaizduočiau ką rodyti. Pasidarė badas, nes tie personažai, tie žmonės, tie jų prisiminimai, tos istorijos, kelionės ir visa kita… Nebeliko tų pasakotojų iš senosios kartos.

Praktiškai mes išsisėmėm, nors buvo gelbėjimo ratas mestas, kad… Buvo idėja, gal kokiais 2004-aisiais, – prasimuškime per visą Ameriką. Sukompiliuokim geriausias Lietuvos televizijų programas, turinio prasme ir kultūrine. Tikrai lietuviškas, kas yra lietuviška, iš visų televizijos kanalų, ir pridedame savo turinį vietinį iš visos Amerikos, bet einam per visą Ameriką. Išeitis tada buvo, vienas iš gerų pasiūlymų tada buvo tas dish network per palydovinę, reiškiasi, sistemą. Galima buvo įeiti į tokį paketą, kad maždaug 16 milijonų prenumeratorių matytų. Vis tiek kanalus keisdami, pamato, kad yra toks lietuviškas kanalas, nes ten buvo toks tarptautinių kanalų dalykas. Kur buvo pliusai šitos idėjos? Kad pateikiame Lietuvą per visą Ameriką ir Kanadą; galim padaryti vieną valandą ar pusvalandį anglų kalba, galim padaryti kažkokią programą, laiką skirti, nežinau, Amerikos, Kanados lietuvių veiklai ir galim tą daryti… Buvo prieita arti tikslo, labai arti buvom nuėję.

Tuo metu buvo premjeras, regis, Kirkilas paskyręs milijoną litų. Tam vadinamam security deposit, tam dishui, ir jau buvo sudarytos techninės sąlygos, atlikti testavimai, jau techniškai buvome pasirengę transliuoti. Deja, viskas užgeso Lietuvoje. Neliko finansinės paramos. Tas milijonas paskirtas niekur taip ir nepajudėjo… Buvo gaila, kad tas neįvyko… Pradėjo kalbėti: „Čia dabar internetas. Čia dabar tas, tai čia dabar tą „LTV World“ paleido“. O mūsų projektas buvo „Lituanica“, tai dabar yra „Lituanica TV“. Norint matyti, reikia įsigyti specialią įrangą, o kiti kanalai nebus įdomūs. O tuo tarpu dishas kuo buvo gerai, [kad buvo] tas pats, ar žmogus turi kabelinę televiziją, ar [tu] turi palydovinę, bet jis mato ir vietines žinias, vietinius kanalus, ir ten filmus kokius nori, bet jis mato ir tuos tarptautinius. O mano pagrindinis tikslas buvo, kad neužgestų vietinė produkcija, ką mes norim nufilmuoti apie tai, kas čia vyksta tarp lietuvių. Norėjau inkorporuoti išeivijos turinį. Kuomet paleido LRT kanalą diasporai man siūlė: „Tai tų atsiųsk, mes parodysim.“ Tai kaip, ant ko man ten jums išsiųsti, taip nepadarysi… Tai aš sunkvežimį [dabar] vairuoju, tai man ramu.

Tai visas tas ūkis, aš sakau, jis numirė su tais žmonėm, kurie pastatė Jaunimo centrą ant kopūstų ir dešrų. Mano dėdė amžinatilsį geriausiai apibūdina šitą viską, [jis] sako: „Matai Arvydai, aš tai tave suprantu. Aš tave suprantu. Idealizmas labai daug kainuoja, bet labai mažai [už jį] moka.“ Jis man atsiuntė auką televizijai. Aš su juo kalbėdamas sakau: „Kad čia kas ne taip, suklydai, rašydamas 1000 dolerių – auką televizijai.“ Dėdė mano, aš žinau, kad jis ne turtuolis, man jis atsakė: „Aš tau turiu pasakyti…“

I. Ė.: Labai įdomus pasakojimas apie Amerikos lietuvių televizijos gyvenimą. Parengėte ne vieną šimtą laidų, ką rodydavote programose? Koks buvo programų turinys, struktūra, ar turėjote specifines rubrikas?

A. R.: Na turinys. Bandėme eiti prie rubrikų, bet dažniausiai tai buvo labai sudėtinga. Auditorija yra labai savotiška. Tai nebuvo normali televizija, pirmiausiai. Taip reikia pasakyti, tiesiog pripažinti. Rubrikos, žinios, jei tai vadinsi rubrika, buvo išskiriamos žinios, sportas ir taip toliau. O visa kita buvo košė, kaip aš sakau – košė. Todėl, kad tai nebuvo nuolatinės programos, [t. y.] prasidėjo vieną kartą, kartą į savaitę. Buvo dvi laidos savaitinės, trys laidos savaitinės. Daugiau ne rubrikomis, bet kažkokiais tokiais segmentais teminiais darėme. Išeivijos gyvenimas nėra sutalpinamas į rubrikas. Išeivijos gyvenimas – tautinis, etninis gyvenimas, aš nežinau, jisai rubrikoms praktiškai nepasiduoda. Nepadarysi tokių laidų, kaip koks [nors] „Gyvenimo stilius“ išeivijoje. Gal būtų kam nors įdomu, bet iš tikrųjų, kuo gi jis skirtųsi nuo kokio nors Amerikos lenko gyvenimo stiliaus. Jis turbūt niekuo nesiskiria… Tau pasidarys iš karto neįdomu. Mes gaudydavome, kas įdomiausia vyksta lietuvių pasaulyje. Na, pavyzdžiui, sugalvojo madas daryti modeliuotojos, merginos gimnazistės, ir ne bet kur, o laive plaukiant Mičigano ežeru. Susirinko garbinga žiuri, publika, visi nusipirkę bilietus. Ir iš tiesų, vyksta toks nedidelis bizniukas: pasamdytas laivas, ten visi plaukia, merginos demonstruoja madas, iš apatinio denio pereina į viršutinį. Važiuodavom ir filmuodavom, po to visi žiūri per televizorių. Čia lietuviškas renginys, visi lietuviškai kalba, na čia toks cheese, kaip sako. Na jei toks vyksta, taip kaip nenubėgsi [ir] neparodysi.

Būdavo programos apie kokio istorinio įvykio minėjimą. Filmuodavom minėjimus. Nuobodu, bet ištrauki žmones, darai interviu. Bendruomenės suvažiavimai, važiuoji ir filmuoji. Ką jūs svarstot, su kuo ir prie ko. Kai [Lietuvių] Fondas, pavyzdžiui, darydavo suvažiavimą, važiuodavome ir filmuodavome, kad žmonėms būtų aiškiau, kad aukotų, kad prisidėtų prie lietuviško gyvenimo išlaikymo. Ten kokia [nors] lituanistinių mokyklų mokslo metų pradžia arba pabaigimas, ir važiuoji, filmuoji tuos renginius, kalbini vaikus. Kalėdų senelis ten mokykloje. Paprasti tokie kasdieniški dalykai, jie – lietuviški. Padarėm vieną kitą ten rimtesnę programą apie istoriją, Amerikos lietuvių Čikagoje, Švento Kazimiero kapines, kokios ten buvo tradicijos, kaip ten eidavo, laidodavo ir gretimam sklype baliavodavo, pinigus dalydavo, kaip tais laikais gyvendavo žmonės – pamainom vienoje lovoje gulėdavo. Buvo ir rimtų dalykų, ir nerimtų. Ateidavo kunigas. Kunigus filmuodavome prieš visokias šventes – Velykas, Kalėdas, pasveikinimai. Buvo kunigas, amžinatilsį jau, [Arvydas] Žygas. Jis ir Lietuvoje kunigavo. Tais jis [tiek] užkalbėdavo, [kad] nei sukarpysi… Pusantros valandos, o mes turime tris penkias minutes, ne daugiau. Atsineša skulptūrėlių, lėlyčių visokių rodo… Jis visuomet atvažiuodavo kokią trečią ketvirtą nakties, nes žinai, [labai] užsiėmęs. Taip ir pasimirė jaunas. Ypatinga asmenybė buvo, labai įdomu. Tai, pavyzdžiui, prezidento vizitai, tai, aišku, eini jau į tuos viešus susitikimus. Į Baltuosius rūmus kokius tris keturis kartus važiavom, į Kongresą, senatorius lietuvius filmavome. Ten [Dickas] Durbinas, [Johnas] Šimkus, tai visi yra ant lentynos čia pas mus. Kai vykdavo tokie susitikimai, visuomet lėkdavai kažką daryti, bet visą laiką ieškodavai to lietuviškai išeiviško kampo, to požiūrio, kad Lietuvai [būtų] svarba ir reikšmė.

I. Ė.: Ar iš Lietuvos kažką rodydavote? Kokia informacija buvo diasporai aktuali?

A. R.: O iš Lietuvos tai visą laiką [ką nors] rodydavome. Tai „Panoramos“, „Panoramų“ santraukos eidavo, savaitinės, paskui ten kelių dienų, kai naujausios. Iš pradžių būdavo juokingiausia, kaip gaudavom medžiagą. Įsivaizduokim, kad kokie devyniasdešimt[ieji] devyniasdešimt penkti metai. Per internetą neatsipumpuosi, niekas neskaitmenizuodavo tais laikais. Lietuvoje įrašo VHS juostelę ir siunčia greituoju paštu į Čikagą. Žinios savaitę vėluoja, ir tai visiškai normalu. Nesvarbu. Svarbu buvo pažiūrėti, kaip ten atrodo. Nesvarbu, kad tu tas žinias skaitei laikraštyje, tu ten girdėjai per radiją, visa kita. Bet lietuviai pamato, kaip atrodo, kaip ten žmonės [gyvena], kaip privatizuoja, kaip ten atrodo Lietuva, kaip ten pastatai, kaip tie žmonės apsirengę, kaip jie kalba, kaip jie elgėsi, matai gyvenseną visą, štai ką pamatai. Tas ir buvo patrauklumas visas.

Buvo labai įdomus dalykas. Kai steigėmės ir kūrėmės, buvo labai daug skeptikų. Taip pat buvo tokių radikalių dešiniųjų. „Čia atvažiavo tarybukai, komunistai, čia mus visus nufilmuos ir išsiųs į KGB, čia mus visus į Sibirą. Ką jis čia galvoja? Čia mus…“ Ypatingai buvo vienas asmuo, labai griežtai pasisakė, Lietuvių fondo žymus veikėjas. Paskui jo vaikai man pasakojo, kai jis mirė: „Tu žinai, ką tu padarei su savo programa mūsų tėveliui? Mes taip laukdavom tos programos. Jį reikėdavo prižiūrėti jau, bet jis ruošdavosi pusę dienos, kad jau šiandien bus televižinas, apsirengdavo šventiniu kostiumu, atsisėsdavo ir žiūrėdavo į Lietuvą. O dabar parodys Lietuvą.“ Nes kaip Tolius Šlutas sakė: „Žinai, Arvydai, pavydžiu aš tau.“ O aš sakau: „Toliau, nepavydėk, nes tą patį molį minkom.“ Tolius: „Tu gali parodyti Lietuvą. Aš tai negalėjau. Aš jeigu ir būčiau parodęs, jau blogas būčiau, nes tais laikais kas buvo?.. Aš niekaip negalėjau. O tu gali parodyt ir tu gali savo turinį padaryti, išėjęs iš studijos.“ O jis tai tik sėdėjo studijoje ir rodė, koks svečias yra. Skirtumas buvo. Jau sąlygų ir galimybių skirtumas buvo, palyginus. Žmonės tą Lietuvą tais laikais… Tik koks giminaitis atveždavo, parodydavo, kokioje salėje per pietus, „Seklyčioje“ ar kur nors taip, per televizorių kokį vidiaką, kaip ten atrodė. O čia nuolatos gauna informaciją, o Lietuvoje taip, o ten taip pasakė. Nes žmonės norėjo į Lietuvą. Jie nenorėjo išvažiuoti. Tad buvo labai maloni atmosfera. Žmonių džentelmeniškumas toks, jie atkentėjo, praėjo ir dar be to, jie yra iš anos kultūros, ar tie jų tėvai. Jie nepraėjo to sovietizmo, jie negavo… [Aš Sovietų Sąjungoje] Savotišką grubumą įgijau, vis tiek ten augau. Tos programos, iš geriausių ką įvardinti galim iš vietinių?.. Man patinka tos, kurios turi tam tikrą istorinę vertę. Kai jau buvome į kiekybę nuėję, jau trys laidos į savaitę, jau buvom pradėję eiti į kasdienybės refleksiją. Ką čia jaunimas, čia koledže tokios taisyklės, čia norint studijuoti reikia… Toks paaiškinimas. O apie rubrikas, buvo rubrika „Advokato patarimai“.

I. Ė.: Kaip pamenu, pas Šlutą televizijoje buvo ir advokato, ir gydytojo, ir kunigo patarimai…

A. R.: Oi, gydytojo tai pastovios rubrikos nebuvo, ne. Nors buvo toks iškilus žmogus, gydytojas [Jonas] Adomavičius,. bet aš niekada neprisileidau, kad būtų nuolatinė rubrika. Jis toks griežtas buvo, taip konkrečiai sakydavo. Ir jo ta kalbėsena, ir leksikonas toks savotiškas. Pirmas dalykas, kai aš su juo susipažinau, kai mano vaikas susirgo, jis man vidury nakties padėjo. Taip su juo [ir] susibičiuliavau. Jis net [mūsų televizijos] tūkstantininkas buvo. Paskambindavo ir sako: „Atvažiuok į ALVUD‘ą [ALVUD‘as – gyd. Adomavičiaus 1959 m. Čikagoje įsteigta Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija], turiu dovanų.“ Toks papirkimas vyksta. Važiuoji ne tuščiomis – jau su kamera. Tai sakai: „Daktare, gal vyksta pas jus koks telkimas, ar ką?“ Sako: „Po savaitės.“ Parengdavome trumpą skelbimą apie jo veiklas, o jis paremdavo mus. Jis buvo toks žmogus, pas jį senukai ir bobutės gyveno, turėjo tokį kompleksą daugiabutį. Visiškai pusvelčiui išnuomodavo tuos butus senoliams, kad tik žmonės turėtų kur gyventi. Ten pas jį prašydavosi, eilės buvo, buvo tokia komuna. Gaila, tas pasaulis jau išėjo. Kiek pavyko man jį pagauti, tas man smagu yra, šiek tiek pavyko jį užfiksuoti. Aš nežinau, man būdavo smagu, apie juos pasakoti ir rodyti. O kitiems būdavo nesmagu apie juos žiūrėti. Jiems, žinai, rodyk, kaip darbą gauti, kas mašinos kokios naują išleido modelį.

I. Ė.: Galbūt interesai šios kartos buvo nebe tie?

A. R.: Interesai labai keitėsi. Na iš tikrųjų… Nelabai mokėjom prisitaikyti prie to viso ritmo. Paskui įvyko ta visa… Bet čia bendras Amerikos procesas. Tame „Weigel Broadcasting” užsidarė visi etniniai kanalai. Kompanijos valdyba nusprendė, kad yra daug pelningiau rodyti senus televizijos šou. Dabar ten yra toks kanalas „My TV“, tas, iš kurio transliuodavom. Mes apsidžiaugėme, kai atėjo ta skaitmeninė televizija, vieno kanalo dažniu ten gali rodyti iki šešių ar daugiau kanalų. Galvojom, [kad] viskas atpigs. Šitoje vietoje jie mus visus atjungė, išprašė. Paskui lenkai atidarė savo, jie turėjo stiprų finansinį užnugarį. Lenkų yra dešimt kartų daugiau ir Europoje, ir Amerikoje. Jie turi studiją čia kažkur. Buvau ten kelis kartus, ir kalbėjomės, galbūt su lenkais ir per lenkus transliuoti, bet matomumas ne tas. Su lenkais gero laiko negausi, nes geras laikas jau užimtas… Ir pagalvojau: kam kartoti tą istoriją, kur kažkada lietuviai su lenkais bažnyčias kartu statė ir paskiau mušėsi dėl jų. Ten tokios įdomios istorijos. Mes būsim mažuma, amžini prašytojai. Geriau draugauti, kai esam atskiri vienetai. Man iš tikrųjų gaila, dabar tam tikra prasme būtų galima daryti jau visiškai kitokią televiziją – modernią, gerą. Ir negaliu nesusilaikyti be kritikos, ne tokią, kaip daro „Emigrantai“, laidą. Tokia lėkšta laida. Vietoje to, kad ieškotų kokio turinio, nueita taip primityviai. Pavyzdžiui, atvažiavus į Čikagą galima padaryti laidą apie Lituanistikos katedrą, lituanistinę mokyklą, su vaikais pasišnekėti, jų planus, mintis išgirsti. Labai norėjau pafilmuoti ten, Marquette Parke, lietuviai namą tokį buvo nusipirkę, ten čiužiniai, viskas labai paprastai, naujai atvažiavę ten gyveno. Tai susitari ateiti pafilmuoti, kažkas užprotestuoja. Negali eiti taip ir paparacinti… Tos tikros gyvensenos, to tikro gyvenimo trūksta. Bet kai ką pavyko pagauti per tą laikotarpį.

Buvo toks techninis chaosas: kur kas vyksta, ten eini, kaip šapas plauki pasroviui. Tu stebi, kas yra aplinkui. Tos advokatų laidos, teisiniai patarimai, nemanau, kad turėjo kažkokios realios naudos, ten buvo labiau advokato reklama. Taip pat pavyko padaryti tokių stiprių interviu su prezidentu Valdu Adamkumi. Lietuvoje niekas tokių klausymų neužduoda, ne tas kontekstas, ne tos temos. Tokių elementarių, paprasčiausių tokių. Žurnalistas, turintis savigarbos, niekada neužduotų tokio klausimo: „O ką prezidentas Lietuvoje gali padaryti? Kokios yra tavo teisės?“ O mes sėdim Čikagos konsulate ir aš klausiu Prezidento: „O kiek jus galite?“ O jisai taip gražiai išdėsto, tas prezidentines galias. Ką jis gali ir ko negali ir kaip pati struktūra veikia. Gražu. Tai tokių būdavo malonių pokalbių. Iš įspūdingiausių pokalbių išlikę [Aleksandro] Štromo, kurį saugau savo archyve. Ir [Česlovo] Milošo interviu, kuriuos dar filmavau 1989 metais, savo pirmųjų vizitu [Amerikoje] metu. Su Milošu darytas interviu unikalus, net buvo panaudotas kuriant dokumentinį filmą apie jį.

I. Ė.: Pasakojate daug apie video juostas ir reportažus. Žinia, daug lietuvių archyvų pražūva. O kur yra jūsų archyvas, gal planuojate jį kam nors dovanoti?

A. R.: Dalis namie, o dalis jau Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Bandom dabar jas skaitmenizuoti, dėliotis. Tos juostelės miršta greitai, ypatingai garso kanalai. Jau žiūriu, jau kai kurie… Galvoju kurti tokį ciklą programų. Tokį dokumentinių filmų ciklą – po pusvalandį, po 45 min. Gabalais ir laikotarpiais. Toks ateities sumanymas. Tokia ta televizija, nuvažiuoji, pafilmuoji. Gaila, kad pasibaigė. Bet dabar bijau, [kad] jau nesugebėčiau daryti. Dabar principas jau kitoks. Būtų versliškas, būtų jau biznio televizija. Viskas nuėjo biznio vaga. Dabar, kai [įsigalėjo] technologijos, [kai] viskas keliasi į internetą, būtų galima daryt. Ar girdėjote, [kad] buvo internetinė televizija Niujorke? Darė toks vaikinas. Jie išbuvo gal kokius du tris metus, o po to nuėjo į komerciją. Nekritikuoju, bet nuėjo į tuos buitinius pasakojimus. Nors iš pradžių buvo visai neblogai. Net nežinau, ar Tolių [Šlutą] perspjovėm, bet, regis, čia toks ciklas dvylikos trylikos metų televizijos laidos egzistavimo.

I. Ė.: Ačiū už pokalbį. Buvo labai malonu.