Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė

Parengė Deimantė Žukauskienė



Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2004) gimė ir augo Kaune, ten ir debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, emigravo į Kanadą. Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metugės“. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė[1]. Literatūrologės Birutė Ciplijauskaitės žodžiais: „Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos.“ [2] 1998 m. rašytoja grįžo į Lietuvą. Autorės kūryba apdovanota ne viena literatūrine premija išeivijoje, išversta į įvairias kalbas. B. Pūkelevičiūtė interviu literatūros kritikui Ričardui Pakalniškiui yra sakiusi: „Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.“ [3]

Epaveldas.lt galima rasti įskaitytų rašytojos eilėraščių, nuotraukų, romaną „Aštuoni lapai“ bei poezijos rinktinę „Metūgės“.


       Nešauk manęs, tėve, iš mėlyno rūko –

       Eik vienas tolyn.

       Keistas čia miškas:

       Neatsišaukia aidas, nekrinta šešėliai, apkurtę

       paukščiai negirdi viens kito – – –

       Prie tako klūpo luošas akmuo lyg elgeta.

       Užstoja sausra. Trupa skujos. Byra spygliai.

       Žvirgždas aštrus ir raudonas.

       O mano tėvas neranda gėlo šaltinio.

       Jo gyslos – pertemptos stygos.

       Ir aš ateinu:

       Jo tikroji sesuo ir vienintelė mylimoji.

       Aš niekad nelaistysiu rytmetinės rasodos.

       Sukulti aukso ąsočiai pasipila skambančiom

       šukėm. Aš neausiu ir kraitinių drobių. Pinasi

       priešginos nytys, lūžta karklinė šeiva.

       Pasibaido žirgai ir suskaldo mėlyną važį.

       Mano skrynios apkaltos sunkia geležim –

       Jų niekas neperneš per slenkstį.


[1] Ciplijauskaitė, Birutė. Birutė Pūkelevičiūtė: moteriškasis bylojimas. Literatūra ir menas, 2003-01-03 < http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/105-p/5201-birute-ciplijauskaite-birute-pukeleviciute-moteriskasis-bylojimas-2003>

[2] Ten pat.

[3] Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. <http://www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/105-p/5175-birute-pukeleviciute-tarp-poezijos-ir-prozos-interviu-1993>

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*