Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja Ina Ėmužiene savo prisiminimais apie – gyvenimą išeivijoje, pirmuosius susidūrimus su Lietuva, patirtis ir apsisprendimą joje gyventi – pasidalijo žurnalistas, filosofas, vertėjas, VDU dėstytojas doc. dr. Mykolas Drunga.
M. Drunga gimė Tiubingene Vokietijoje 1948 m. Su šeima 1959-aisiais persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. 1968 m. baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Jau po metų Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Masačusetso technologijos institute (MIT), studijavo filosofiją, kur prasidėjo jo pažintis su radijo žurnalistika. 1972 m. kartu su kitais jaunais lietuviais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką anglų kalba. Jau vėliau M. Drunga prisijungė prie Laisvosios Europos radijo (LER) kolektyvo, kur dirbo ne vienus metus. M. Drunga redagavo ne vieną lietuvių išeivijos leidinį. Dirbo su „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščiu „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalu „Lituanus“, prisidėjo prie „My Encyclopedia Lituanica“ leidybos.
Į Lietuvą M. Drunga pirmąjį kartą atvyko 1987 m. trumpam vizitui, o gyventi persikėlė 2004 m.. Į Lietuvos kultūrinį ir žurnalistinį gyvenimą įsiliejo vos atvykęs, pradėjo dirbi Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo radijo programose. Plačiau apie M. Drungos gyvenimą JAV ir kelius atvedusius į Lietuvą skaitykite interviu.
Mykolas Jurgis Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2018 m Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus.
Ina Ėmužienė (I.Ė.): Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo gyvenimą išeivijoje. Gimėte jau DP stovykloje, kas jus atvedė link lietuviškumo?
Mykolas Drunga (M.D.): Gimiau 1948 m. ne DP stovykloje, o prancūzų okupacinėje pietvakarių Vokietijos zonoje[1], kurioje pabėgėliai buvo apgyvendinami ne stovyklose, o privačiuose butuose, kuriuos apleido (nes, pvz., žuvo kare) buvę jų šeimininkai. Lietuviškumo link mane atvedė tėvai[2], kurie buvo pabėgę nuo sovietinių okupantų, bet ne nuo lietuvybės. Tad ir aš nuo ankstyviausios vaikystės žinojau ir jutau esąs lietuvis.
I. Ė. Esate pasakojęs kaip ėjote į mokyklą pas seseles vienuoles, ar nuo pat vaikystės tapatinotės su lietuvių bendruomene ir lietuviškumu?
M. D. Pas seseles vienuoles lankyti mokyklą pradėjau tik tėvų atvežtas į Ameriką 1959 m., o prieš tai dar gyvenome Vokietijoje, ten mokinio kelią pradėjau ketverius metus lankydamas vokišką pradinę mokyklą, tada įstojau į Tiubingeno humanitarinę vokiečių gimnaziją ir baigiau joje pirmąją klasę prieš emigruodamas su tėvais į Jungtines Valstijas (konkrečiai į Čikagą). Seselių kazimieriečių vedamą pradinę mokyklą, kurioje dėstomoji kalba buvo anglų ir tik vienoje pamokoje buvo mokoma lietuviškai, lankiau dvejus metus, paskui įstojau į katalikišką, krikščionių Airijos brolių vedamą gimnaziją, kur penkias dienas savaitėje mokiausi anglų kalba, o šeštadieniais lankydavau Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą ir ją baigęs Pedagoginį lituanistikos institutą[3], kur įsigijau mokytojo specialybę.
I. Ė. Koks buvo jūsų santykis su lietuviškumu? Kaip jis kūrėsi? Galbūt kilo iš šeimos? Kaip jūsų šeima prisiminė gimtinę? O galbūt tai išryškėjo universitete, įsitraukus į kitas kultūrines ir intelektualines veiklas?
M. D. Čikagos universitete, į kurį įstojau 1965 m., tuomet be manęs buvo vos du studentai lietuviai (Viktoras Algis Dirda[4] ir Elena Bradūnaitė[5]) ir vienas dėstytojas (puikus matematikas prof. Arūnas Liulevičius[6]), tad asmeninį lietuviškumą teko puoselėti už universiteto ribų gausiose lietuviškosios Čikagos išeivijos institucijose, tarp kurių buvo mokyklos, laikraščiai, žurnalai ir įvairios organizacijos – kultūrinės, sportinės, pasaulėžiūrinės (ateitininkų, žemės ir jūrų skautų, neolituanų, vyčių, santariečių) ir dar kitokios.
I. Ė. Esate pasakojęs apie aktyvią veiklą universitete, lietuviškos radijo programos rengimą, dalyvavimą įvairių draugijų veikloje. Gal galite papasakoti daugiau?
M. D. Tai buvo radijo programa anglų kalba apie Lietuvą, ją rengė Bostono lietuvių „Garso bangų“[7] kolektyvas, kurį sudarė Romas Šležas[8], Perkūnas Krukonis[9], Birutė Vaičjurgytė, Rima Bričkuvienė ir aš, o pačią valandos ilgio programą kartą per savaitę transliuodavo Bostono universiteto visuomeninis nekomercinis radijas WBUR. Aš pats lankiau ne Bostono universitetą, o prie Bostono esančiame Kembridžo miestelyje įsikūrusį Masačusetso technologijos institutą (MIT) netoli Harvardo universiteto. Gyvenant Bostone teko 1976 m. pirmininkauti JAV dviejų šimtų metų sukakties šventės Masačusetso lietuvių komitetui ir šiaip dalyvauti Bostono lietuvių piliečių klubo, Bostono lietuvių kultūros klubo, lietuvių subatvakarių[10] ir santariečių-šviesininkų veikloje.
I. Ė. Visgi būtų įdomu sužinoti, kada įvyko jūsų pirmasis tiesioginis sąlytis su Lietuva? Ar tai buvo pirmosios kelionės į okupuotą karštą, o galbūt svečiai atvykę iš Lietuvos? Siustame straipsnyje[11] pasakojate daug apie Jaunimo teatro gastroles, ar tai buvo pirmieji ryškus įspūdžiai? Kas paliko didžiausią įspūdį iš atvykusių į JAV lietuvių?
M. D. Mano pirmas tiesioginis sąlytis su Lietuva ir buvo su tėvais, ir senelių lietuviais, taip pat ir su tėvų pažįstamais, kitais išeivijos lietuviais. Juk Lietuva yra ne tik žemės lopinėlis, bet ir ant jo stovintys ar stovėję žmonės – ir, sakyčiau, ypač žmonės. Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai. Išeivijos Lietuva, diasporos Lietuva gali būti – ir po 1945 m. kelis dešimtmečius realiai ir buvo – lygiai reikšminga (tik kitaip!) tėvynės išlikimui kaip ir tėvynėje pasilikusi Lietuvos dalis. Išeivijos Lietuva, kurioje baigiantis Antrajam pasauliniam karui atsidūrė daug lietuvių šviesuomenės, švietimo, kultūros, meno darbuotojų, buvusios nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, stengėsi Vakaruose išlaikyti bei plėtoti tą lietuvišką kūrybingumą, kuriam puoselėti pačioje Lietuvoje trukdė sovietinė okupacija. Išeivijoje subrendo jaunesniųjų lietuvių rašytojų karta (Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Antanas Škėma, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algimantas Mackus, Liūnė Sutema, Henrikas Nagys, Marius Katiliškis, Jonas Mekas, Kazys Bradūnas, Birutė Pūkelevičiūtė, minint tik pačius ryškiausius), kurios dėka Lietuvos kultūra išgyveno ir pačius nykiausius stalinistinės represijos bei brežnevinės stagnacijos laikus.
Be to, išeiviai talkino ir Lietuvos laisvės bylai. Pvz., kai 1970 m. jūreivis Simas Kudirka[12] iš tarybinio laivo įšoko į amerikiečių laivą ir jame atsidūręs paprašė politinio prieglobsčio, amerikiečiai jo jam nesuteikė, bet grąžino jį sovietams, tai sukėlė didžiulius protestus, kuriuose lietuvių ir latvių išeiviai suvaidino pirmaeilį vaidmenį, priversdami tuometinį JAV prezidentą Richardą Nixoną[13] imtis veiksmų ir JAV pakrančių sargybos vadovus atsistatydinti. Kai išlaisvintas iš kalėjimo Sibire Simas Kudirka 1974 m. sugrįžo į tą vietą, kurioje pirmą kartą nesėkmingai prašėsi amerikiečių pagalbos, jis buvo džiaugsmingai lietuvių ir amerikiečių priimtas, ir man tąsyk teko jam vertėjauti, kai jis lankėsi vietinėse JAV įstaigose ir jam buvo surengta vieša spaudos konferencija.
Pirmą kartą su lietuviais „svečiais atvykusiais iš Lietuvos“ susipažinau turbūt apie 1975 m., kada į Bostoną atvyko oficiali Lietuvos pramonininkų grupė, kad apsikeistų informacija su keliuose Naujosios Anglijos miestuose įsikūrusių gamyklų vadovais. Man ir tąsyk teko vertėjo pareigos. Nelauktą ir nebūtinai teigiamą įspūdį padarė Lietuvos pramonės funkcionierių (visai ne komunistinis) pritarimas amerikiečių pramonininkų nuoširdiems pasiskundimams dėl darbininkų ir jų profsąjungų keliamų reikalavimų bei pretenzijų gamyklų vadovams. „Mes su savo darbininkais turime tas pačias problemas“, – sakė tie Lietuvos menedžeriai.
Maždaug apie tą patį laiką, gal truputį vėliau, teko susipažinti su Lietuvos kamerinio orkestro, gastroliavusio JAV miestuose, nariais, kurie paliko nedrąsių, prispaustų, bet jautrių, kažko trokštančių (kitokios, laisvos Lietuvos?) ir dvilypių žmonių (atsiskleidusių tik intymesnėje, kelių žmonių grupelėje) įspūdį. Su jų muzikiniu vadovu, prof. Sauliumi Sondeckiu susipažinau ne tik per oficialų priėmimą po koncerto, bet ir „Keleivio“[14], kuriame tuo laiku dirbau, redakcijoje, kurios vadovas, Jackus Sonda[15], buvo profesoriaus tėvas. Tai buvo tragiškai įdomus tandemas – tėvas visą gyvenimą buvo nuoseklus kairysis, tikras socialdemokratas, todėl ir principingas antikomunistas, o sūnus[16] naudojosi iš komunistų, kurių partijai jis priklausė, gaunamomis privilegijomis, bet naudojosi jomis Lietuvos kultūrai puoselėti ir įvaizdžiui stiprinti.
Į šią susitikimų eilę jungiasi ir pažintis su soliste Giedre Kaukaite bei jos vyru režisieriumi Arūnu Žebriūnu, atvykusiu į Bostoną, kad ten kine parodytų savo „Velnio nuotaką“[17], kuri išeivijoje sulaukė didelio pasisekimo kaip daugelio Amerikos lietuvių pirmą kartą matytas ir kinematografiškai išradingai susuktas filmas iš Lietuvos. Dar didesnį įspūdį paliko Atgimimo laikotarpiu vykusios Jaunimo teatro gastrolės, kur per išeivių suorganizuotą šių Lietuvos teatralų priėmimą Čikagos „buržuazinių nacionalistų“ Jaunimo centre pirmą kartą nuskambėjo išeivijos ir Lietuvos lietuvių drauge sugiedotas Lietuvos himnas, paskatinęs vieną Lietuvos „politruką“ visus įspėti: „neužmirškite, kad Lietuva vis dar yra tarybinė respublika“.
I. Ė. Viename straipsnyje minite, kad lankėtės okupuotoje Lietuvoje 1987 m. Kas paskatino norą apsilankyti okupuotoje Lietuvoje? Gal galite papasakoti plačiau apie šią kelionę? Kaip jums sekėsi Lietuvoje 1987 m.? Ar turėjote laisvę judėti, susitikti su giminėmis ir pažįstamais? Kur keliavote, ką matėte? Kaip tokios kelionės buvo planuojamos ir organizuojamos? Po kelionės 1987 m. ar galvojote, kad kada nors sugrįšite į Lietuvą kaip turistas, o galbūt svarstėte apsigyvenimo galimybę?
M. D. 1987 m. kelionė, kurią iš išeivių pusės suorganizavo Liūtas Mockūnas[18], buvo išvis pats pirmasis gyvenime mano apsilankymas Lietuvoje. Tai pirmas kartas, kada teko Lietuvą pamatyti savo akimis, liesti jos žemę savo kojomis, pajusti jos daiktus savo rankomis. Pirmąją naktį, kurią „Lietuvos“ viešbutyje Vilniuje pernakvojau, verkiau iš laimės, kad pagaliau esu toje žemėje, apie kurią visą gyvenimą svajojau – esu tikrai atsidūręs „pažadėtoje žemėje“.
I. Ė. Savo straipsniuose esate rašęs apie sovietinės tikrovės pajautimą: „Pati sovietinio gyvenimo tikrovė, jos pajutimas iš arti griovė visus propagandinius mitus.” Kaip jums atvykusiam į Lietuvą atrodė tą sovietinė tikrovė? Kaip ji atsiskleidė Lietuvai atgavus nepriklausomybę? Gal pamenate, kokie buvo jūsų lūkesčiai ir nusiteikimas? Ir kokius įspūdžius persivežėte atgal į JAV? Kaip tokį sumanymą priėmė jūsų aplinka?
M. D. Pirmą kartą 1987 m. balandį atvykęs į Vilnių iš karto pasijutau besąs nelaisvame krašte, kadangi už kiekvieną judesį už viešbučio ribų reikėjo atsiskaityti viešbučio registratūroje, reikėjo prašyti leidimo ir pranešti, kur eisi ar kur vyksi. Atvažiavo giminės nuvežti į Konarskio g. esančią dolerinę[19], nes tai vienintelė įstaiga, kur buvo galima išleisti iš Amerikos atsivežtus pinigus ir už juos nupirkti giminėms dovanų. O tą atsivežtos valiutos sumą reikėjo pirmiausia užregistruoti Maskvos muitinėje ir paskui išvažiuojant pateikti paaiškinimą, kur ir kam tos sumos dalis buvo išleista. Beje, tai, kad atvykstantiems iš Vakarų į Lietuvą pirmiausia reikėjo nutūpti Maskvoje, ten deklaruoti turimus pinigus ir pernakvoti „Kosmoso“ viešbutyje ir tik kitą dieną skristi į Vilnių (ir tik į jį, bet ne į jokį kitą Lietuvos miestą, ir Vilniuje apsistoti vieninteliame užsieniečius priimti įgaliotame „Lietuvos“ viešbutyje), – visa tai pirštu prikišamai parodė, kad Lietuva Sovietų Sąjungos okupuota. Nebuvo leidžiama apsistoti pas gimines, nei Vilniuje, nei kur kitur Lietuvoje, net nebuvo leidžiama giminaičio mašina keliauti po Lietuvą, išskyrus tai, kad leido vieną nepilną dieną praleisti Kaune, kur gyveno dauguma mano giminių iš motinos pusės. Na, ir pirmą kartą Lietuvos ir išeivijos santykių istorijoje, – taip bent sakė patys šeimininkai, – buvo leidžiama išeiviams aplankyti Klaipėdą. Tą kelionę valdišku autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą gerai prisimenu – ne tik dėl to, kad šalia manęs atsisėdo daug man papasakojusi dokumentinių filmų režisierė Laima Pangonytė[20], bet ir dėl to, kad Klaipėdoje sutikau sovietinį žurnalistą, „išeivijologą“ Vytautą Kazakevičių, kuriam, kiek žinau, vieninteliam okupuotoje Lietuvoje buvo oficialiai leidžiama skaityti ir komentuoti išeivijos spaudą. Bet įdomiausia buvo tai, kad apsilankęs Klaipėdos knygyne jame netikėtai užtikau Kazio Bagdonavičiaus pamfletų rinkinį „Dialogai“[21], kuriame buvo ir man, kaip vienam iš Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ redaktorių, skirtas kritiškas straipsnis „Burbonas iš Draugo“. Su oficialiais Lietuvos asmenimis susidūriau ir Vilniuje, „Tėviškės“[22] draugijos patalpose, kur buvo surengtos pirmos Tarybų Lietuvos ir išeivijos atstovų diskusijos prie apskritojo stalo. Ten gerų, padorių žmonių įspūdį paliko Algimantas Čekuolis[23], Justas Vincas Paleckis[24], Algirdas Kumža[25], iš jų visų sklido neišsakyta nuojauta, kad Lietuvoje greit pasireikš dideli pokyčiai. Pastarąją mintį, tačiau greičiau kaip nepageidaujamą faktą, pabrėžė kitame, atskirame susitikime ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas E. Juozėnas[26]. Man įsiminė jo įsakmus teiginys, jog nežiūrint kokie bebūtų ateityje tarybų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai, kun. Alfonsas Svarinskas[27] niekada nebus paleistas iš kalėjimo, nes tai esąs baisus ekstremistas. Tačiau jau kitais metais (dėl to, kad Michailo Gorbačiovo taip padaryti paprašė Ronaldas Reaganas) kun. Svarinskas išėjo į laisvę. Jautrus įvairiomis potekstėmis buvo ir susitikimas vienoje Vilniaus bažnyčioje su kunigu Vaclovu Aliuliu[28].
I. Ė. Šiemet minime 30 metų nuo 1990 m. kovo 11 d., galbūt atsimenate savo nuotaikas, kai išgirdote, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę? Kaip sužinojote apie Nepriklausomybės paskelbimą? Kokie jausmai ir mintys kilo?
M. D. Tai buvo gražiausių norų išsipildymas, jo siekėme visą gyvenimą. O jau per visą Atgimimo laikotarpį ore sklandė mintis, kad tai tik laiko (ir neilgo!) klausimas, kada Lietuva realiai taps nepriklausoma. Nuo 1990 m. sausio 15 d. dirbau Miunchene Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijoje, tad kasdien per savo bendradarbius Vilniuje (tarp kurių pats operatyviausias ir svarbiausias, bet tikrai ne vienintelis, buvo Audrius Siaurusevičius[29]) sužinojome, kas kurią nors akimirką svarbesnio dedasi Lietuvoje. Tad 1990 m. kovo 11-oji mums buvo neapsakomai maloni diena, bet jokiu būdu ne staigmena.
I. Ė. Apie atvykimą į Europą: Jau gyvendamas JAV dirbote žurnalistu, o 1990 m. pradėjote dirbti Laisvosios Europos radijuje / Laisvės radijuje Miunchene, vėliau persikėlėte į Prahą, kas paskatino šį apisprendimą? Kada atvykote į Europą, kokios buvo šio apsisprendimo ištakos? Ar gyvenimas Miunchene ir Prahoje skyrėsi nuo JAV ir kaip?
M. D. Labai džiaugiausi, kad mane kaip lietuviškai gerai kalbantį išeivijos žurnalistą (turbūt ne be anksčiau Laisvosios Europos radijuje įsidarbinusios Aušros Marijos Jurašienės[30] tarpininkavimo) pakvietė dirbti į Miuncheną. Tą kvietimą noriai priėmiau, nes atsivėrė galimybė grįžti į gimtąją Vokietiją, kurios kalbos dar nebuvau pamiršęs. Buvo galimybė įsidarbinti ir Amerikos balso lietuvių redakcijoje Vašingtone, tačiau mane traukė į Europą, kur pirmiausia Miunchene, o paskui ir Prahoje darbavosi labai šaunus būrys lietuvių, kurių gyvoji dauguma, kaip ir aš, šiandien gyvena ir dirba Lietuvoje. Prahoje sutvirtinau ir savo ryšius su mergina, kuri tapo mano žmona.
I. Ė. Apsisprendimas keisti gyvenamą vietą tikriausiai nėra lengvas, reikalauja daug apsvarstymų ir diskusijų. Žinau, kad 2004 m. buvo nutrauktas finansavimas radijo programoms lietuvių kalba. Ar tai buvo paskata jums sugrįžti į Lietuvą? Kada kilo mintis grįžti? Koks buvo jūsų santykis su Lietuva iki tol? Ar lankėtės po 1990 m. ? Ar Lietuvoje turėjote giminaičių ar draugų?
M. D. Sugrįžti (mano atveju, ne sugrįžti, o pirmą kartą gyvenime su visa manta persikelti) į Lietuvą mane paskatino ne tik kaunietė žmona Vida[31], bet ir tai, kad nutraukus LER finansavimą, likau bedarbiu, o naujas darbo vietas Kaune iš karto pasiūlė LRT radijas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Po 1990 m. Lietuvoje dar buvau kelis kartus kaip LER darbuotojas, iš centro Miunchene ar Prahoje pasiųstas į Vilnių atlikti įrašų ir stebėti bei patarti kolegoms, dirbantiems LER skyriuje Lietuvos sostinėje.
I. Ė. Kai kurie kalbinti pašnekovai minėjo, kad buvo sunku susirasti darbo vietą Lietuvoje. Jei neklystu, nuo 2004 m pradėjote dirbti VDU ir Lietuvos radijuje. Ar prieš grįždamas jau turėjote darbo vietą Lietuvoje? Ar tai paskatino sugrįžti?
M. D. Prieš persikeldamas į Lietuvą turėjau tik tvirtus darbo vietos pažadus, kurie persikėlus, ačiū Dievui, virto įgyvendinta realybe. Ypač malonu buvo tęsti pasaulio spaudos apžvalgas LRT, – tą darbą dar ir šiandien džiaugiuosi turėdamas. Smagu buvo ir dėstyti viešąją komunikaciją VDU. Tos darbo vietos dėl silpnos sveikatos jau atsisakiau, pasilikau tik anglų kalbos redaktoriaus ir vertėjo darbus pagal projektą humanitarinių mokslų fakultete.
I. Ė. Tikriausiai visi kažkur keliaudami ir pasinerdami į naujus iššūkius turime vilčių ir įsivaizdavimų. Su kokia mintimi atvažiavote, ką labiausiai norėjote padaryti ir nuveikti Lietuvoje? Kas pavyko, o kas ne?
M. D. Norėjau savo ilgamete patirtimi Vakaruose pasidalyti su studentais ir kitais smalsiais tautiečiais Lietuvoje, tą ir padariau (ar ir kiek sėkmingai spręs jie). Labai norėjau Lietuvoje baigti rašyti savo disertaciją ir ją apsiginti – tai irgi pavyko su didžiule VDU dėstytojų parama; čia ypač jaučiu dėkingumą Leonidui Donskiui[32], Egidijui Aleksandravičiui[33], Auksei Balčytienei[34] ir Kristinai Juraitei[35].
I. Ė. Atvykstant gyventi į naują šalį, tikriausiai susiduriama su daug kultūrinių, buitinių iššūkių, ar tokių buvo, kai atvykote gyventi į Lietuvą? Kaip planavote savo sugrįžimą? Kiek tai užėmė laiko? Ar kilo kokių problemų? Pavyzdžiui su nuosavybės įsigijimu ar būsto nuoma. Kaip atrodė kasdienybė, kultūrinis gyvenimas?
M. D. Beveik visus buitinius ir gyvenimo kasdienybės bei techninius įsikūrimo Lietuvoje rūpesčius perėmė ir kilusius praktinius klausimus išsprendė žmona Vida. O kultūrinis gyvenimas VDU ir Kauno santariečių gretose pasirodė labai gyvas – tik spėk visur sudalyvauti ir, jei reikia, padėti ir prisidėti.
I. Ė. Ne vienas mūsų pašnekovų pasakojo, kad nusprendę atstatyti Lietuvos pilietybę susidūrė su sunkumais. Ar jums teko susidurti su tokiais dalykais kaip pilietybės, turto atstatymo reikalai? Ar čia buvo ta vadinamoji išimties tvarka?
M. D. Pilietybė yra vienas tų klausimų, kurių atžvilgiu 1990 m. atkurtoji Lietuvos respublika dar nerado gero sprendimo. Atrodo, jog būtų galvojama, kad kuo mažiau Lietuvos piliečių, – net ir mokančių lietuviškai ir norinčių būti piliečiais, – tuo geriau. O man atrodo atvirkščiai: Lietuvos pilietybė turi būti pripažįstama kiekvienam Lietuvos piliečių (kokiais, pvz., buvo mano tėvai) vaikui, (nepaisant to vaiko nuopelnų, bet tuo labiau juos pripažįstant), ir kiekvienas pilietybės suteikimo ar atėmimo atvejis turi būti sprendžiamas atskirai ir individualiai.
I. Ė. 2004 m. buvo išskirtiniai Lietuvos politikai Rolando Pakso skandalas ir nušalinimas, Lietuva buvo priimta į NATO, visgi kokios buvo politinės nuotaikos, kai sugrįžote? Kas, Jūsų nuomone, lėmė, kad nedaug išeivių sugrįžo po nepriklausomybės į Lietuvą. Kaip Jūs manote, kodėl taip atsitiko? Ar poveikį padarė ankstyvieji Lietuvos politikos posūkiai ir įvykiai, ar nepriėmimas taip, kaip tikėtasi?
M. D. Mažai išeivių sugrįžo daugiausia ne dėl to, kad jiems nepatiko kažkas Lietuvos politikoje, bet dėl to, kad dauguma jų buvo nebe patys išeiviai, o išeivijoje gimę ir užaugę jų vaikai, kurie jau turėjo saugų gyvenimą ir tvirtas darbo vietas emigracijos kraštuose. Juose gyvenimo kokybė ir pragyvenimo lygis, apskritai paėmus, buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje, o šiandien globalizacijos sąlygomis galima neprarasti ryšio su lietuvybe ir ją puoselėti net gyvenant už Lietuvos ribų. Štai dėl ko reikia ne atimti, o suteikti ar pripažinti Lietuvos pilietybę net ir tiems, kurie turi JAV, Kanados, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Izraelio ir daugelio kitų šalių pilietybę, jeigu tik jie nori būti Lietuvos piliečiais ir nėra nusikaltėliai.
I. Ė. Gyventi į Lietuvą persikėlėte gana vėlai, norėčiau paklausti, ar tuo metu jautėtės laukiamas? Ar tuometinė Lietuvos valdžia skatino išeivijos sugrįžimą? Ar buvo jaučiamos pastangos iš Lietuvos susigrąžinti išeivijos lietuvius?
M. D. Tokių pastangų bent aš nepajutau. Kita vertus, aš pats asmeniškai jaučiausi laukiamas tų, kurie žinojo apie mano veiklą išeivijos spaudoje ir radijuje. Jie visi tapo naujais ir tikrai ištikimais bičiuliais, su kuriais dalinuosi ne tik idėjomis, bet ir kitokiais skaniais bei gaiviais dalykais.
I. Ė. Kaip buvo su jūsų artimiausiu ratu, draugais, giminėmis? Ar iš tokios aplinkos kažkas grįžo į Lietuvą? Ar dauguma liko gyventi užsienyje? Iš sugrįžusių, kiek iš jų Lietuvoje pasiliko ilgesniam laikui, nebesugrįžo atgal į užsienio šalis?
M. D. Iš ankstesnių draugų tik vienas kitas persikėlė gyventi į Lietuvą, gal dažniau joje tik protarpiais apsilanko.
I. Ė. Šiuo metu daug kalbama apie emigracijos problemą. Kuriama daug visokių planų ir programų, rašoma daugybė projektų, o ką jūs rekomenduotumėte, kaip susigrąžinti išvykusius? Gal ūt galite pasiūlyti savo receptą?
M. D. Emigracija, kai ji nėra priverstinė ir yra laisvai pasirenkama iš kelių alternatyvų, nėra blogas dalykas. Už teisę emigruoti kovojo visas Sovietų Sąjungą sugriovęs pasipriešinimo sąjūdis. Teisė emigruoti yra tik platesnės teisės laisvai judėti sudėtinė dalis. O kad išvykusieji laisvai judėdami grįžtų į Lietuvą, reikia ją padaryti patrauklesnę negu tos šalys, iš kurių siekiama išvykusiuosius susigrąžinti. Vieno recepto tam nėra, nes emigruojama dėl įvairių priežasčių, tad įvairūs būtų ir susigrąžinimo receptai. Tačiau minimaliai Lietuva turėtų būti šalis, kurioje nėra karo ir saugu gyventi (tai jau didele dalimi pasiekta) ir kurioje dirbantiems, pensininkams ir neįgaliems būtų galima oriai gyventi (tai nemaža dalimi dar nepasiekta).
I. Ė. Dėkoju Jums už pasakojimą.
[1] Tiubingeno miestas Vokietijoje.
[2] Karolis Drunga (tikroji pavardė Jurgis Juozas Valiulis) (1919-1987). Chemikas, Lietuvos pasipriešinimo sovietų ir nacių okupaciniams režimams dalyvis, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių veikėjas. 1941 baigė Vilniaus universitetą, 1941–45 dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (įsteigta 1940 12) vienas sumanytojų ir steigėjų. 1941 Birželio sukilimo dalyvis. Leido pasipriešinimo spaudą, organizavo radijo laidas. Nuo 1943 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys. Per nacių okupaciją gestapo suimtas, kalintas. 1945 iš SSRS okupuotos Lietuvos slapčia pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Pasitraukė prisidengęs padirbtais dokumentais Karolio Drungos vardu, šiuo vardu ir liko prisidengęs. Atvykęs į Vokietiją gyveno Tiubingene. Ten susipažino su mokytoja Birute Sirutyte, gimusia Marijampolės knygų leidėjo Broniaus Siručio šeimoje. Sukūrė šeimą, 1948 m. Tiubingene jiems gimė sūnus Mykolas Jurgis Drunga.
1946–47 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūros veikėjas. Lietuvos rezistencinės santarvės vienas steigėjų. 1956–59 Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjas, 1958–59 tarybos ir valdybos pirmininkas. 1959 apsigyveno Čikagoje. Dirbo polimerų pramonėje. Kurį laiką buvo JAV lietuvių bendruomenės Čikagos apygardos valdybos pirmininkas. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2002; po mirties)
[3] Pedagoginis lituanistikos institutas (anglų kalba The Lithuanian Institute of Education), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių mokslo ir švietimo įstaiga. Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoje išsivystė iš Aukštųjų pedagoginių lituanistikos kursų, veikusių nuo 1958 m. prie Čikagos Aukštesniosios lituanistikos mokyklos, Jaunimo centre. 1960 m. kursai perorganizuoti į Pedagoginį lituanistikos institutą. Pirmuoju rektoriumi tapo prof. dr. Albinas Liaugminas. Pagrindinis Pedagoginio lituanistikos instituto steigėjas – Domas Velička. 1968 12 Ilinojaus valstijoje Pedagoginis lituanistikos institutas oficialiai įregistruotas ir pripažintas kaip aukštojo mokslo įstaiga. Iki 2003 institutą baigė apie 400 absolventų. Pedagoginis lituanistikos institutas rengia mokytojus šeštadieninėms pradžios, lituanistinėms mokykloms. Institute pagal 3 metų mokymo programą dėstoma lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija, tautosaka, pedagogika, mokymo praktika. Institutas taip pat vykdo įvairius projektus.
[4] Dr. Algis Viktoras Dirda, Informacinių mokslų daktaras, lietuvių bendruomenės veikėjas, poetas.
[5] Elena Bradūnaitė-Aglinskienė (1948 m.) JAV antropologė, JAV lietuvių bendruomenės veikėja.
[6] Prof. Arūnas Liulevičius (1934-2018), lietuvių išeivijos matematikas. 1944 su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 – į Jungtines Amerikos Valstijas. 1954 baigęs Čikagos universitetą nuo 1962 dėstė jame; profesorius (1968). 1968–71 žurnalo Illinois Journal of Mathematics redaktorius. Dirbo JAV lietuvių leidykloje Ateitis. Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamojo senato narys (1989–90). Mokslinių tyrimų sritys – algebrinė ir diferencialinė topologija. Plėtojo G kietųjų erdvių teoriją (G – kompaktinė grupė).
[7] Programa rengta 1972–1977 m.
[8] Romas Šležas (1938-2019), kino režisierius ir operatorius.
[9] Perkūnas Krukonis (1950), kinematografininkas, garso inžinierius, operatorius bei redaktorius.
[10] Šeštadienio vakarą rengiamas pasilinksminimas, pobūvis, kultūrinis renginys.
[11] Mykolas Drunga „Nuo A. Millerio per Jaunimo teatrą į Lietuvos nepriklausomybę“, bernardinai.lt
[12] Simas Kudirka, (1930), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis.
[13] 37-asis JAV prezidentas, valdęs šalį 1969–1974 m. Atsistatydino dėl Votergeito skandalo.
[14] JAV lietuvių laikraštis, 1905–1979 m. leistas Bostone.
[15] Jackus Sondeckis-Sonda (1893–1989), Lietuvos ekonomistas, visuomenės veikėjas, aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys, redaktorius.
[16] Saulius Sondeckis (1928 – 2016), Lietuvos dirigentas, smuikininkas, orkestrų vadovas, profesorius.
[17] „Velnio nuotaka“ – 1973 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas muzikinis filmas. Pirmasis lietuviškas miuziklas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, režisierius A. Žebriūnas.
[18] Liūtas Mockūnas (1934 – 2007), inžinierius, žurnalistas, publicistas, Santaros-Šviesos federacijos narys, „Akiračių“ redaktorius.
[19] Sovietmečiu veikusio dolerinės buvo išrinktiesiems ir užsienio svečiams skirtos valiutinės parduotuvės, kuriose atsiskaityti buvo galima užsienio valiutomis ir čekiais, šios parduotuvės garsėjusios prekių gausa ir pasirinkimu.
[20] Laima Pangonytė (1942), dokumentinių filmų režisierė, Lietuvos žurnalistė prie Šv. Sosto Vatikane, Sąjūdžio metraštininkė.
[21] Kazys Bagdonavičius, „Dialogai : polit. feljetonai, pamfletai, esė“, Vilnius, Vaga, 1984
[22] Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugija „Tėviškė“, SSRS okupuotoje Lietuvoje 1976–90 ir Lietuvos Respublikoje 1991 veikusi organizacija. 1976–90 ją kuravo KGB. 1976 įkurta vietoj Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komiteto, veikusio nuo 1964 m. Draugiją sudarė visuomeninės organizacijos ir įstaigos, kūrybinės sąjungos ir susivienijimai. Centras buvo Vilniuje. Draugijos konferencija kas 5 m. rinko tarybą ir jos prezidiumą. Tarybos pirmininko pavaduotojai SSKP Centro komiteto sprendimu buvo KGB veikiančiojo rezervo karininkai. Per draugiją buvo siekiama kontroliuoti Lietuvos gyventojų bendravimą su tautiečiais užsienyje, skleisti sovietinę propagandą, riboti objektyvios informacijos plitimą, diskredituoti Lietuvos nepriklausomybės siekiančias išeivijos organizacijas ir asmenis, kontroliuoti užsienio lietuvių keliones į Lietuvą, Lietuvos gyventojų į užsienio šalis.
[23] Algimantas Čekuolis (1931), lietuvių žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas.
[24] Justas Vincas Paleckis (1942), Lietuvos politikas, diplomatas, Kovo 11 Akto signataras.
[25] Algimantas Kumža (1956), Lietuvos politikas, diplomatas, Kovo 11 Akto signataras, teisininkas.
[26] Eduardas Juozėnas religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas.
[27] Svarinskas Alfonsas (1925 – 2014), Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. Monsinjoras.
[28] Aliulis Vaclovas (1921 – 2015), 1944 įšventintas į Lietuvos katalikų kunigus, marijonas (1937), Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1991).
[29] Audrius Siaurusevičius (1967), lietuvių žurnalistas. 1988–89 dirbo laikraščio Universitas Vilnensis, 1989–91 – savaitraščio Atgimimas redakcijose. 1990–98 Laisvosios Europos radijo korespondentas, 1998–2008 politinių diskusijų laidos Spaudos klubas vedėjas, 2000–01 Lietuvos televizijos laidos Pusryčių klubas vedėjas, 2003 laidų ciklo Už Europą rengėjas ir vedėjas. 2008–18 Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius.
[30] Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė (1936), lietuvių rašytoja, literatūros kritikė, žurnalistė. 1974 emigravo į Vakarus. 1975 Laisvosios Europos radijo vyriausioji redaktorė, 1976–84 šio radijo korespondentė Niujorke. Dirbo ne viename išeivijos žurnale.
[31] Vida Drunga.
[32] Leonidas Donskis (1962 – 2016), Lietuvos filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas.
[33] Egidijus Aleksandravičius (1956), lietuvių istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvių išeivijos instituto direktorius.
[34] Auksė Balčytienė, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė, tyrėja, žiniasklaidos kritikė, žurnalistikos ir komunikacijos studijų Vytauto Didžiojo universitete kūrėja ir koordinatorė.
[35] Kristina Juraitė, Profesorė, Viešosios komunikacijos katedros vedėja.