Jadvyga Damušienė: visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje ugdymas

Prieš 105 metus spalio 29 d. Jaroslavlyje (Rusija) gimė Jadvyga Pšibilskytė (nuo 1937 m. gruodžio mėn. – Damušienė) – pedagogė, visuomenininkė, ištikima savo vyro – Adolfo Damušio – bendražygė, mama.

Už labdaringą ir krikščioniškoje dvasioje vykdytą visuomeninę veiklą J. Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių Bendruomenės žymeniu (1982 m.), popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu Pro Ecclesia et Pontifice (1985 m.), drauge su vyru dr. A. Damušiu – Katalikų bažnyčios žymeniu (1986 m.), o 2004 m. – Lietuvos prezidento Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

Šia proga skelbiame trumpą J. Damušienės autobiografinę apybraižą, kurioje ji pristato savo gyvenimo JAV svarbiausius etapus – Klivlende (1947-1957), Detroite (1957-1983) ir Čikagoje (1983-1997). Šis trumpas tekstas puikiai atsiskleidžia ponios Jadvygos asmens bruožus, kas jai rūpėjo, kuriose srityse ji nepailstamai dirbo.


Nuo atsiradimo Amerikoje, o tai buvo 1947 m. liepos 17 d. Jad[advyga] Damušienė įsijungė į atvykstančių pokarinių pabėgėlių iš Lietuvos globą, maitinimą, pastogės suradimą, ligonių, reikalingų pagalbos, paramą.

Sakysim, atvyksta moteris su dviem mažais vaikais ir sena motina (sergančia). Neturi darbo, reikia priežiūros, rūpinuosi maistu (kun. Angelaičio[1] parama duona). Moteris dviejų vaikų motina gauna nervų sutrikimą, reikia medicininės pagalbos (elektrošokų), vežu autobusu į ligoninę kas 3-čia diena, vaikai su močiute, grįžus randi močiutę apdegintais plaukais ir antakiais, nes sprogo dujos užkuriant plytą (pečių). Duktė ir mama ligonės, reikia vaikus prižiūrėti, rasti pagalbos.

Tokių panašių atvykstančiųjų tarpe buvo nemažai – tai buto klausimas, tai maisto trūkumas, tai sveikatos vargai – aš buvau socialinės pagalbos [darbuotojas] nerinktas, neprašytas, niekur neužrašytas protokoluose, nes dar jokios bendruomeninės oficialios lietuviškos įstaigos nebuvo, buvo savanoriai, reikalo talkininkai. Mano vyras buvo pirmasis Clevelande LB pirmininkas, o aš jo įstaigos socialinių reikalų tvarkytoja.

Net jei randamas vaikas pasimetęs gatvėje, o tokių atejų būta, nes mama nuėjus darbo ieškoti, policija pristato tą vaiką man, aš ir dar nesusišneku su polic[ija], bet vaikas lietuviškai kalba ir aš turėjau išsiaiškinti kieno jis. Vaikas žino tik savo vardą ir amžių.

Ir tas vyko Clevelande 3 metus iš eilės: naktį man pristato iš kepyklos surinktą duoną, kuri likusi nuo dienos neišparduota „pasenusi“ bus rytoj, tokią atiduodavo kepinių parduotuvės. O rinkdavo tą duoną liet[uvių] parapijos klebonas, didelės pagarbos vertas žmogus kun. Angelaitis. Būdavo 1 val. nakties beldžia į duris ir aš žinodavau kas. [Kun. J. Angelaitis] palikdavo du ar tris bušelius[2] pilnus duonos ir saldžių bulkučių vaikams, kuriuos įsivilkdavome į vidų, nes tiekėjo jau nebūdavo, jis turėdavo pamiegoti iki rytinių Šv. Mišių. Rytojaus dieną aš su krepšiais, autobusu išvažinėdavau duoną daugiavaikėms šeimoms.

Visi pokariniai atvykėliai žinojo, kad pas mus ras prieglaudos. Priglausdavom iki gaudavo butą, maitinom. O kiekvienus Naujus Metus atšvęsdavome mūsų bute. Visi kiek tik būdavo privažiavusių, kad būtume visi lietuviai kartu. Daug pagalbos gaudavo visi per mus, nes mūsų santykiai nuo mūsų atsiradimo Clevelande buvo labai geri su ankstyvesniais liet[uviais] emigrantais.

Ne savanoriškai palikę savo Tėvynę, bet išvykę salygų verčiami. Šitame laisvės ir demokratijos krašte jautėmės bebaimiai ir mūsų galvose jau sukosi rūpestis kaip išsilaikyti lietuviais šitame konglomerate tautų. Čia ir kilo idėja [kad reikia] žemės, savos žemės gabalo, bet nėra pinigų jos užpirkti. Ateitininkų organiz[acijos] nariais būdami priklausėme Liet[uvių] kat[alikų] susivienijimui Amerikoje[3]. Mes čia tisioginiai priklausėme. Mano vyras aktyviai besireiškiąs Kat[alikų] Am[erikoje] federacijoje[4] per org[anizacijos] suvažiavimą kėlė šią idėją, kad reikia jaunimui stovyklos kuri tarnautų liet[uvių] jaunimo bendravimui, per pažintis kurtų lietuviškas šeimas. Ir tokia vieta apjungs mus visus …

2. Etapas: Detroitas. Dainava[5], jos fiziniai darbai, finansai, jos programinis auklėjimo jaunimo turinys, tai visas rūpestis gulė ant mūsų pečių. Reikėjo spaudoje skelbtis, daryti viską, kad pinigas ateitų: pokyliai, su programa vakarienės, menininkų parodos, kartūnų balius, išvykos vaikams, svetainė, koldūnai[6], metinis jaučio kepimas, metinė šventė su koldūnais ir t.t. ir t.t. Tai vis pinigui parinkti, kurį noriai atiduodavo lankytojai žinodami, kur eis tas pinigas. Taip Dainava kilo. Aš ją administravau 10 metų. Taryboje išbuvau arti 30 metų.

Žiemos išvykos. Stovyklos priežiūra. Rašiau spaudoje dažnai. Stačiau vaidinimus su vaikais. Mokiau lietuviškoje mokykloje. Rengiau ateitininkų Užgavėnių pokylius su programa. Ruošdavau ir puošdavau scenas tautinių švenčių minėjimams ir atskiroms org[anizacijoms] kaip DRAUGAS, kaip LKMA. ir panašūs.

Lankiau su ateitininkais senelių prieglaudas Kalėdų švenčių metu, pagiedodavom ir angliškai, ir lietuviškai.

Buvau 10 metų ateitininkų sendraugių Detroite pirmininkė. Buvau jaunučių ateitininkų globėja nuo 1956 m. iki 1980 m.

Pagrindinis veiklos tikslas – religinio ir tautinio sąmoningumo ugdymas, tautinio sąmoningumo ugdymas, skiepijimas tvirto savo religijos išpažinimo, siekimas mokslo žinių bet kokioje pasirinktoje srityje, sąžiningumo darbe, aktyvumo kiekviename organizaciniame darbe, mandagumas etc. etc, gailestingumas ir pralinksminimas senukų namuose.

Čikaga: Išėjimas į pensiją, bet reikalui esant, nestoviu nuošalyje. Ateitininkų kongresas 1985 m. spauda ir rūpestis. Sėkmingiausias kongreso pokylis. Minėjimų pravedimas. […], laidotuvių žodinė eiga. […]. Kalėdų Eglutė čia ir Detroite. Spauda.

Vienu žodžiu, visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje [ugdymas].

Pavyzdys tautybei išryškinti: katė šiltame pečiuje pagimdė ką? Kačiukus, nors buvo šiltame pečiuje, bet, pagimdė ne pyragaičius o kačiukus. Taigi, mes gimę iš tėvų lietuvių, nesvarbu kur gyvensime, esame lietuviai, ne amerikonai, ar italai, ar japonai. Mes savo išvaizda negalime įrodyti tautybės. Japonai, kinai, negrai ir net žydai gali, nes jie jau kitos rasės žmonės ir savo rasės negali paslėpti, o mes savo tautybę išryskiname ją pripažindami ir prisipažindami.


[1] Juozas Angelaitis (1904-1996) – kunigas. Nuo įšventinimo 1934 m. dirbo Šv. Jurgio lietuvių parapijoje Klivlende ir Šv. Petro amerikiečių parapijoje Akrone, Ohajo valstijoje. 1939-1947 m. buvo Klivlendo Dievo motinos nuolatinės pagalbos lietuvių parapijos klebonas. Čia pastatė bažnyčią, modernią mokyklą, Šv. Kazimiero seserų vienuolyną, kleboniją. Išėjęs į pensiją, gyveno Vinsdore, Ohajo valstijoje.

[2] Bušelis – tūrio vienetas JAV. 1 bušelis  35,2 litrai.

[3] Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje – JAV lietuvių savišalpos organizacija. Veikė 1886–2005. Rūpinosi tautiniais, kultūros, visuomeniniais ir politiniais išeivijos lietuvių reikalais.

[4] Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija – lietuvių katalikų organizacijų sąjunga, įkurta 1906.

[5] „Dainavos“ stovyklavietė Mičigano valstijoje, į vakarus nuo Detroito, įkurta 1955 m.

[6] Čia ir kitur rankraštyje vartojamas žodis – kaldūnai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*