Autoriai apie „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų kategorijoje nominuotas knygas

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje nominuotos šios knygos:

Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020.
Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020.
Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Sigitas Parulskis. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019.
Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Kaip knygas pristato jų autoriai? Kas jiems pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai? Galbūt knygose reflektuojamos šiandienos aktualijos? O gal jose atsispindi istorija? Peržvelgėme interviu su rašytojais ir jų pasisakymus viešojoje erdvėje.  


U. Radzevičiūtė („Grožio ir blogio biblioteka“)

Pirmą kartą Walteris [romano personažas] pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?

[Po klausimo apie paraleles tarp šiandienos ir Veimaro respublikos] Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.

[…]

„Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.

Iš: Audrius Ožalas, „Undinė Radzevičiūtė: „Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje“, 15min, 2020 vas. 14. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284


A. Kavaliauskaitė („Kūnai“)

Noveles rašyti pradėjau negalvodama apie jų išleidimą. Artimiesiems patiko, sakė, kad man toks žanras tinka. Pabaigusi novelę „Kūnai“ supratau, kad tai tikrai bus knyga su idėja, kurioje telpa kūnai, dalykai, kurių nebemokame daryti, jausmai, kurių negalime įvardinti žodžiais. Kai jaučiausi sukaupusi pakankamai medžiagos, kreipiausi į leidyklą. Paskutinis tris mėnesius rašymui skyriau absoliučiai visą savo laiką.

[…]

[Po klausimo apie kitų žmonių ir asmeninius išgyvenimus knygoje] Manau, kad tai yra samplaika ir vieno, ir kito. Tikrai buvo tokių herojų, kuriuos aš mačiau gyvus, tik rašydama suteikiau papildomų savybių. Tik viena istorija yra iki galo tikra. Novelėje „CV“ pasakoju apie žmogų, kuris uždirbo milijoną pardavinėdamas programą, neva apsaugančią kompiuterius nuo 2000-ųjų pasaulio pabaigos. Tai – visiškai tikra mano draugo iš Britanijos istorija. Daug ėmiau iš aplinkos, kurią nuolat fiksavau: Ispanijos ir Norvegijos miesteliai, rudeninis Vilnius – vietos, kuriose lankiausi ne specialiai dėl knygos, bet žiūrėjau į jas jau kitaip – kaip į būsimą medžiagą tekstams.

[…]

Kai redaktorei padaviau paskutinę novelę, eidama Gedimino prospektu suvokiau, kad mėnesių mėnesius mano galva buvo užkišta vien tik knyga. Net nebeturėjau apie ką mąstyti, mano smegenys prisitaikė prie tos knygos – be jos aš nebeturiu kitų problemų, net nežinau, kur man dėti savo protą. Galiu nerašyti, viskas gerai, bet tokiu atveju jaučiuosi taip, lyg nedaryčiau to, kas svarbiausia. Turiu pradėtą romaną ir ketinu jį tęsti.

Iš: Kristina Kanevičiūtė, „Naują knygą pristačiusi A.Kavaliauskaitė: apie bemieges naktis, nuomonės formuotojų knygas bei kritiką“, 15min, 2020 vas. 20. Prieiga: https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/nauja-knyga-pristaciusi-a-kavaliauskaite-apie-bemieges-naktis-nuomones-formuotoju-knygas-bei-kritika-1050-1274588


S. Parulskis („Dvigubo dugno keleiviai“)

Kartais televizija rodo keistus žmones su šalmais ir slidėmis, jie leidžiasi, paskui atsispiria nuo tramplino ir skrenda. Man tai labai panašu į trumpo teksto rašymą. Man patinka kasdienybes dulkes versti amžinybės pelenais. Nors pelenai gal pernelyg poetiška, – amžinybės auksu. Mano tikslas arba svajonė šioje knygoje buvo rašyti tokius tekstus, kai viskas tarsi prasideda buitine situacija, paskui kažkas atsitinka, atsiplėšiama nuo tramplino – įsijungia tas prakeiktas vidinis pasaulis, ir keletui sekundžių patenkama į kitą erdvę.

[…]

Šalia tos trumpos teksto formos man pradėjo patikti fotografavimas. Kai būna labai sunku, galėčiau kokias dvi valandas netgi psichoterapeutu dirbti – gydyčiau fotografavimo metodu. Kai būna labai sunku, pasiimi fotoaparatą ir eini laukais. Žiūrėti pro tą akutę ir matyti pasaulį truputį kitokį yra didelis malonumas. Jautiesi demiurgas kūrėjas tą pačią akimirką, nes kalba kelia daugiau problemų. Ji apaugusi įvairiomis klišėmis.

[…]

Kai rašiau šiuos trumpus tekstus, rašymo sunkumai man buvo lengvai nugalimi. Tekstai patys prašėsi į mano gyvenimą iš atminties, iš buities, iš bet ko, o dabar jaučiu, kad jie traukiasi, ir nebegaliu rašyti toliau. Ir neberašau.Tie, kurie feisbuke mato mano paskyrą, pastebi, kad vis rečiau rašau, nes tiesiog nebenoriu. Nėra taip paprasta parašyti ir trumpą tekstą. Kartais dar sunkiau negu ilgą, nes ilgame tekste gali pasislėpti už daug vaizdinių, personažų, ilgų sakinių virtinių, o trumpame nėra už ko.

Iš: Jurgita Jačėnaitė, „Rašytojas S. Parulskis: „Man patinka žaisti, nieko negaliu padaryti…“, bernardinai.lt, 2020 vas. 24. Prieiga: https://www.bernardinai.lt/2020-02-24-rasytojas-s-parulskis-man-patinka-zaisti-nieko-negaliu-padaryti/


H. Kunčius („Geležinė Stalino pirštinė“)

N. Ježovu [1]labiau domėtis pradėjau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus daugiau galimybių prieiti prie šaltinių. Užsikabinau už fakto, kad N. Ježovas gimęs Lietuvoje, turėjo lenkiškų ir lietuviškų šaknų. Nors tiksliai nėra nustatyta, kur jis gimė – Veiveriuose ar Kaune, nes jo biografija buvo ne sykį klastojama. Kai N. Ježovas gyvenimo pabaigoje buvo suimtas ir tų pačių enkavėdistų tardomas ir kankinamas, jis ne tik prisipažino, kad yra Lenkijos, Japonijos ir visoks kitoks agentas, bet ir atskleidė, kad moka lietuvių ir lenkų kalbas. Tad man smarkiai parūpo grožinėmis priemonėmis panagrinėti aną laiką ir N.Ježovo gyvenimo lietuviškąją liniją, kitaip tariant, per jo asmenį pavaizduoti praėjusio amžiaus pradžios Sovietų Sąjungos istoriją.

[…]

Man pasisekė, kad prieš kokius septynetą metų pradėjau artimiau bendrauti su maskviečiu Nikita Petrovu, kuris yra bene geriausias Rusijoje specialiųjų tarnybų istorijos specialistas. Jis, beje, su kolega iš Olandijos yra parašęs monografiją apie N.Ježovą. Tiesa, N.Petrovas laiko N.Ježovą itin nykia asmenybe, kuri neverta romano. Bet man taip neatrodo. Vieno metro ir penkiasdešimties centimetrų ūgio mažylis, turėjęs sadistinių polinkių ir keistų seksualinių iškrypimų. Ar tai nyku? Be to, rašant apie N.Ježovą atsivėrė galimybė pavaizduoti lietuvių, prisidėjusių prie raudonojo teroro ir, kaip tuomet buvo įprasta, tapusių to paties raudonojo teroro aukomis, paveikslą.

[…]

Vaizduojamas laikotarpis buvo itin dramatiškas ir tragiškas, susijęs su žudynėmis ir represijomis. Tad buvo sunku surasti balsą, kokiu kalbėti. Jei pradėsi kalbėti rimtai, kažin ar toks tekstas patiktų man pačiam, nekalbant apie galimus skaitytojus. Man rūpėjo per sutirštintų spalvų, ironijos, komizmo, juoko prizmę perteikti komunistinės sistemos absurdą ir jos žvėrišką, nežmogišką prigimtį.

Iš: Ramūnas Gerbutavičius, „Stalino skerdikas amato išmoko Lietuvoje. Kontrastas: itin žiaurius laikus vaizduojantis H.Kunčiaus romanas trykšta negailestinga ironija ir sarkazmu“, lrytas.lt, 2019 spal. 19, lapkr. 2.  Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/10/19/news/stalino-skerdikas-amato-ismoko-lietuvoje-12244774/


A. Andriuškevičius („Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015“)

Paskutines dvi knygas pristatinėjau aš pats. Ir štai šį sykį, kadangi – apie tai kalbama dienoraščiuose – aš stengiuosi eiti tobulėjimo keliu, bent kiek patobulėti, aš nusprendžiau sutramdyti savąjį ego, užvilkti jam tramdomuosius marškinius, ir patikėti kalbėti apie knygą, apie tuos dienoraščius jūsų mylimai rašytojai Giedrai Radvilavičiūtei.

G. Radvilavičiūtės kalbą, pasakytą birželio 17 d. MO muziejuje pristatant A. Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“, publikavo portalas „Bernardinai“: Giedra Radvilačiūtė, „Dienos, rašančios autorių“, bernardinai.lt, 2020 liep. 18.Preiga: https://www.bernardinai.lt/dienos-rasancios-autoriu/

Žaismingas knygos „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015“ pristatymas MO muziejuje 2020 m. birželį (video įrašas):  


Kai perskaitysite sudominusias knygas, balsuokite: http://www.skaitymometai.lt/index.php?2941371987

Balsuoti galima iki 2021 m. vasario 18 d.


[1] Nikolajus Ježovas (1995-1940)  – NKVD vadovas 1936-1938 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*