Tomas Balkelis: „Man buvo labai brangūs, svarbūs, tie ryšiai aš apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir nusprendžiau sąmoningai grįžti į Lietuvą“

1990 m. kovo 11 d. įvykiai Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti ir studijuoti užsienyje. Dalis studijuoti išvykusių jaunų lietuvių grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino užsienyje, kūrė savo gyvenimus ir karjerą, sėmėsi patirties, o praėjus geram dešimtmečiui ar dviem vėl sugrįžo į gimtinę, vienas jų kolega istorikas dr. Tomas Balkelis.

Tomas Balkelis gimė Lazdijuose 1970 metais, 1994 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus universitete filologijos fakultete, studijų metu išvyko į trumpalaikes studijas Didžiojoje Britanijoje. Baigęs bakalauro studijas dalyvavo Fulbright stipendijų konkurse, gavęs stipendiją magistro studijas tęsė jau JAV, 1997 m. baigė Brandeis universitete. 2004 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Toronto universitete (Kanada). Baigęs studijas 20042009 m. dirbo Mančesterio ir Notingemo universitetuose D. Britanijoje. 20092013 m. buvo Europos tyrimų tarybos podaktarinių studijų tyrėjas Dublino Kolegijos universitete (Airija). Į Lietuvą jo kelias vėl pasuko 2013 m., subūręs mokslininkų komandą rengė ir gavo finansavimą projektui „Priverstinės gyventojų migracijos Lietuvoje“, tapo jo vadovu Vilniaus universitete.

Ryšių su užsienio akademiniu lauku nenutraukė, 20152016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV). Nuo 2012 m. Lietuvos mokslų tarybos ekspertas. Nuo 2018 m. COST programos (ES) ekspertas. Šiuo metu T. Balkelis dirba Lietuvos istorijos institute ir toliau tęsia tyrimus XX a. tyrimų lauke.

T. Balkelis išleido ne vieną monografiją anglų ir lietuvių kalbomis: „Lemtingi metai: Lietuva, 1914-1923. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, Vilnius: Tyto Alba, 2019; „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923“, Oxford: Oxford University Press, 2018; „The Making of Modern Lithuania“, London: Routledge, 2009, taip pat išleista lietuvių kalba 2012 m. „Moderniosios Lietuvos kūrimas“. T. Balkelis yra ne vienos monografijos ir straipsnių rinkinio bendraautorius. Už savo 2018 m. išleistą monografiją „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923” T. Balkelis 2020 m. buvo apdovanotas AABS Honorary Mention Diploma (AABS garbės paminėjimo diplomu)[1].

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui rėmuose T. Balkelį kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus  tyrėja dr. Ina Ėmužienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Dr. Tomas Balkelis

Ina Ėmužienė (I. Ė.) Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo emigracijos istoriją. Kaip nusprendėte išvykti iš Lietuvos? Kiek žinau, esate gimęs ir augęs Lietuvoje. Kada tai buvo? Kas paskatino?

Tomas Balkelis (T.B.): Išvykau į užsienį pirmą sykį 1992 metais. Tuomet mokiausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Tai buvo grynai akademinė išvyka. Tais laikais dar buvo mažai tokių galimybių, nes buvo ankstyvas laikotarpis. Apskritai migracija nebuvo masiškai prasidėjusi. Tiesiog gavau labai mažą stipendiją vykti į Oksfordo universiteto Žydų studijų centrą. Kaip tą stipendiją gavau, tai gana įdomi istorija. Tuo metu, Filologijos fakultete buvo dėstomas Lietuvos žydų istorijos kursas. Dėstė, šviesios atminties profesorius Mejeris Šubas[2]. Kurso pradžioje buvo daug studentų, bet pabaigoje, studentai išsilakstė, liko tik keli. Tai štai, tie keli [juokiasi] praktiškai visi gavo kvietimus studijuoti Oksfordo universitete. Šiek tiek kuriozinis atvejis. Bet tai buvo pirmoji galimybė, ir aš Anglijoje praleidau 9 mėnesius trumpalaikių studijų programoje. Gavau pirmą diplomą. Paskui grįžau į Lietuvą ir pabaigiau bakalauro studijas. Būtent tada, pastudijavus prestižiniame vakarų universitete, atsirado ambicija, noras išbandyti save ir toliau. Taip įvyko, kaip čia pasakius, akademinis lūžis. Šiek tiek geriau pramokau anglų kalbą, atsirado daugiau drąsos ir ambicija susipažinti su vakarietiška akademine aplinka. Tuomet, jau grįžęs iš D. Britanijos, sąmoningai ieškojau galimybių išvykti į vakarus ir mokytis rimčiau. 1994 metais baigiau bakalauro studijas Vilniaus universitete, įstojau į magistrantūrą, bet joje net nepasimokiau, nes 1995 metais sudalyvavau nacionaliniame Fulbrighto stipendijų[3] konkurse. Tai buvo vienas iš pirmųjų Fulbrighto konkursų, ir tų stipendijų buvo vos kelios. Jos beveik visos buvo išdalintos gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams. Aš praktiškai buvau vienintelis humanitaras, kuris ją gavo. Tai buvo mano kelias du metus studijuoti JAV. Man net buvo galimybė pasirinkti universitetą. Rinkausi tarp dviejų universitetų. Išvykau 1995 metais studijuoti magistro studijų Brandeis universitete.[4] Na ir tas kelias tęsėsi toliau, vienas dalykas vedė prie kito. Magistro studijoms pasibaigus, atsirado galimybė stoti į doktorantūrą. Įstojau net į kelis universitetus Amerikoje ir Kanadoje. Tačiau praktiškai, tik du iš jų pasiūlė geresnes finansines sąlygas. Pasirinkau Toronto universitetą[5] ir 1997 metai įstojau į istorijos doktorantūros studijas.

I.Ė. Taip, ir kaip Jums atvykusiam iš ką tik išsivadavusios Lietuvos (juk Lietuva buvo ką tik nepriklausomybę atgavusi) atrodė tos užsienio mokslo institucijos? Visgi, studijavote ir Lietuvoje prieš išvykdamas.

T.B. Atrodė smarkiai kitaip. Iš pradžių buvau labai pasimetęs. Reikėjo perprasti sistemą, reikėjo įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Kuo ta posovietinė lietuviška sistema skyrėsi nuo užsieninės? Vakarų akademiniame pasaulyje visa atsakomybė ir iniciatyva buvo atiduota studentui. Ta prasme, kiek tu mokeisi, kiek sugebėjai, kiek buvai laisvas, kiek drįsai kalbėti, kiek siūlei savo idėjas, tiek galėjai ir pasiekti. O mūsų posovietinėje lietuviškoje sistemoje viskas buvo griežtai struktūruota. Studentas buvo tarsi sistemos varžtelis. Visą laiką, reikėdavo tik atsiskaityti, įskaitas susirinkti, egzaminus išlaikyti, ir viskas, būdavai laisvas. Nebuvo didesnio bendravimo tarp dėstytojų ir studentų. Jie buvo atskiri pasauliai. O vakaruose – visiškai kita sistema, pagrįsta aktyviu studento darbu ir bendravimu su dėstytojais. Ji man sukėlė šoką, bet stengiausi prisitaikyti. Iš pradžių buvo didelis kalbinis barjeras, bet pamažu jį įveikiau. Aišku reikėjo įdėti daug pastangų.

I.Ė. O kaip su pragyvenimu? Ar dirbote kažką studijų metais? O galbūt pavykdavo pragyventi iš stipendijų? Kalbinau kitus žmonės, kurie studijavo užsienyje, daugelis jų taip pat papildomai dirbdavo. Kaip Jūsų atveju?

T.B. Paprastai gyvendavau vien iš stipendijų. Būdavo, ateina vasara, studijos ir stipendijos baigiasi, bet atsiranda laisvesnio laiko, tuomet pauždarbiaudavau. Teko pauždarbiauti. Tai kavinėje, tai sodininku Kanadoje. Anglijoje teko ir picerijoje padirbėti. Na, manau, tai išbandytas visų lietuvaičių ir kitų rytų europiečių kelias, kurie važiuoja ir susiduria, aišku, ir su pragyvenimo lygių skirtumais. Ten uždirbtas svaras ar doleris konvertuotas į mūsų vietinius pinigus, anuo metu turėjo didžiulę vertę. Todėl buvo didelė motyvacija kažkiek užsidirbti. Bet stengiausi neįsivelti į visokius braškių rinkimus ir panašiai, nes tai trukdė studijoms, ir nebuvo tam laiko. Nebuvo tokios galimybės, kaip šiais laikais, kad gali dirbti, ir dar studijuoti.

I.Ė. O Jūs, baigęs mokslus, likote užsienyje, t.y., negrįžote į Lietuvą? Ar grįžote?

T.B. Aš negrįžau į Lietuvą, nes norėjau išbandyti save ir akademinėje vakarietiškoje darbo rinkoje. Atsirado ambicija, turėjau užsienietiškus diplomus, atsirado pirmosios mano publikacijos paskelbtos ne lietuviškai, o anglų kalba. Ji tapo mano darbine kalba. Ir iš tikrųjų, mano pirmasis darbas po studijų buvo Anglijoje, Mančesterio universitete[6]. Buvau pasamdytas dirbti tarptautiniam projekte. Pats projektas po dviejų metų baigėsi, prasidėjo kitas, tematiškai susijęs su tuo, kuriame dirbau. Tada atsirado ir trečias darbas, irgi Mančesteryje, po to dėsčiau Nottinghemo universitete. Buvo visa eilė tokių trumpalaikių kontraktų. Tai buvo, visą laiką laikini, nors ir akademiniai darbai. Visuomet dirbau tik pagal savo profesiją. Paskutinis darbas užsienyje buvo keturių metų tarptautinis projektas Dublino universitete.

I.Ė. Apkeliavote daug šalių ir Europoje ir Amerikoje. Ar užmezgėte kokias nors sąsajas su tų kraštų lietuvių bendruomenėmis? Ar tie pasauliai (akademinis ir lietuvių bendruomenių) egzistavo atskirai?

T.B. Turėjau sąsajų. Ypatingai būdamas Kanadoje, nes joje praleidau net šešerius metus, bendravau su vietos lietuvių bendruomene. Ji buvo didėlė, organizuota. Aišku susidūriau su tam tikrais kultūriniais skirtumais. Bendruomenėje dominavo senoji, vadinamų dipukų palikuonių karta. Jų požiūris į Lietuvą buvo visai kitoks negu naujųjų emigrantų, gerokai romantizuotas. Buvo tam tikri kultūriniai barjerai, kuriuos buvo sunku įveikti. Bet vis tiek turėjau draugų tarp jaunesnių vietinių lietuvių. Ir jie man padėjo patekti į bendruomenę. Dalyvaudavau lietuvių bendruomenės renginiuose, šventėse. Tuo metu atsivėrė sienos. Iš Lietuvos atvykdavo atlikėjai. Pamenu, Andrius Mamontovas atvažiavo su grupe ir kiti. Aš irgi dalyvaudavau tuose bendruomenės renginiuose, bet išlaikydamas tam tikrą distanciją. Su senąją lietuvių karta būdavo sunku susišnekėti. Jų požiūris, apskritai, į Lietuvą, ir į tai kas vyko Lietuvoje, buvo kitoks nei mano.

I.Ė. Vieno interviu metu pašnekovas pasakojo, kad Amerikoje dažnai išgirsdavo klausimą   tai kada jau važiuosite atgal į Lietuvą?

T.B. Ne. Nesu gavęs tokio klausimo. Atvirkščiai, nemažai senosios kartos atstovų buvo įsitikinę, jog tie, kurie atvažiavo iš Lietuvos, jau nebegrįš. Manė, kad Lietuvoje yra taip blogai, kad dabar visi iš jos bėga ir ieško naujų galimybių, studijuoja, kuria naujas karjeras. Bet aš taip niekada negalvojau, neturėjau noro emigruoti į Vakarus ir nutraukti ryšius su Lietuva. Aš per visą savo, maždaug 20-ties metų migracijos laikotarpį, išlaikiau labai glaudžius saitus su Lietuva: su savo draugais, giminaičiais, artimaisiais. Sekiau Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą. Aišku, daugiausiai per internetą. Ir praktiškai kiekvieną vasarą, nevažiuodavau kur nors į Meksiką ar Havajus atostogauti, bet skrisdavau į Lietuvą. Todėl, kad man buvo įdomu, kas joje vyksta. Aš pasiilgdavau lietuviškos vasaros ir savo draugų bei giminių.

I.Ė. Kaip tik buvau numačiusi Jūsų klausti apie ryšį su Lietuvą. Koks jis buvo per visus šiuos emigracijos metus?

T.B. Palaikiau gana intensyvų ryšį. Ir be to, taip jau susiklostė, kad studijavau Rytų Europos istoriją, ypatingai Lietuva mane domino. Kodėl Lietuva? Todėl, kad esu iš jos. Taigi, man buvo įdomu studijuoti Lietuvos istoriją, bet ne vietiniame kontekste, o tarptautiniame. Būtent tai mane traukė, nes tas vietinis lietuviškas kontekstas buvo gana gerai pažįstamas. Man norėjosi, kitaip į jį pažvelgti. Žvelgti į Lietuvą iš platesnio pasaulio perspektyvos. Tai buvo labai įdomu. Ir iki šiolei man tai yra įdomu.

I.Ė. Taip, tai aktualu, nes juk vis dar trūksta to Lietuvos istorijos įkontekstinimo.

T.B. Taip, be abejonės. Tas mane ir traukė, ir jaudino ir iki šiolei. Tai yra mano profesinis interesas, mano akademinės karjeros moto. Todėl man vertėjo grįžti į Lietuvą, vien dėl profesinio intereso. Nes esu istorikas, taigi beveik visi šaltiniai, visa tyrimų medžiaga yra būtent Lietuvoje, arba šalia jos. Ne Kanadoje, Anglijoje ar Amerikoje.

I.Ė. Pasakojate, kad kone dvidešimt metų buvote, gyvenote, keliavote po pasaulį, po įvairius miestus, mokslo institucijas. Kas paskatino sugrįžti? Kaip tas apsisprendimas atėjo?

T.B. Apsisprendimas atėjo palaipsniui. Iš tikrųjų, jisai brendo po truputį. Buvo keli motyvai. Vienas iš jų buvo profesinis, nes ilgainiui supratau, kad tas nesibaigiantis kontraktinių, trumpalaikių darbų maratonas gali ir nesibaigti. Alternatyva buvo susirasti nuolatinį darbą. Ir aš turėjau kelis nuolatinio darbo interviu Anglijos ir Airijos universitetuose. Tačiau supratau kuo tas ilgalaikis darbas man gresia. Juk buvo įmanoma įsidarbinti kuriame nors Anglijos provincijos universitete ir apsigyventi kuriame nors mažame miestelyje. Visgi supratau, kad šita alternatyva manęs netraukia. Pagalvojau, gal vis dėlto įdomiau gyventi savo šalies sostinėje, didmiestyje, o ne Airijos ar Anglijos provincijoje. Juk akademinė Vakarų aplinka ne viską atperka.

Dar buvo kitas motyvas. Norėjosi į Lietuvą atsivežti savo profesinę patirtį, įgūdžius įgytus studijuojant Vakaruose, ir tokiu būdu perkelti bent dalį tos vakarietiškos akademinės aplinkos į Lietuvą.

Bet galbūt pats svarbiausias motyvas buvo mano asmeninis apsisprendimas nebūti emigrantu. Pats šiek tiek studijavau emigracijos istoriją, rašiau apie pabėgėlius, dipukus. Ir supratau, kad emigracija yra labai didelis iššūkis žmogaus tapatybei. Pirmiausia dėl to, kad sutrūkinėja visas socialinis pasaulis, kurį susikuri. Nebūtinai iš karto, tai gali būti laipsniškas procesas. Iš esmės emigrantas turi sukurti naują gyvenimą, tapti praktiškai kitu žmogumi. Ir tam dalykui nenorėjau pasiryžti, nes man buvo brangūs ir svarbūs ryšiai su gimtąja aplinka. Todėl apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir grįžti į Lietuvą. Lietuva buvo ir yra mano gimtas kraštas. Visas intensyviausias mano socialinis gyvenimas juk buvo susijęs su Lietuva. Mano visi geriausi draugai, šeima, giminės, ir panašiai… Man pasirodė, jog visi šie dalykai yra labai svarbūs. Ir dėl to nusprendžiau atsisakyti tos patogesnės vakarietiškos akademinės karjeros ir pasirinkti akademinę karjerą Lietuvoje arba bent jau Rytų Europos regione.

Tai štai tokie motyvai, kuriuos svarsčiau. Ir palaipsniui tas sprendimas subrendo. Norėjosi jau susirasti pastovius namus. Įsivaizduojate, dirbau keliuose universitetuose, tie darbai būdavo kontraktiniai: metai, du metai, ilgiausias tęsėsi keturis metus. Bet kiekvieną kartą, kai tau pasibaigia tas kontraktas, keiti darbą, keiti ir miestą. Iš Mančesterio į Nottinghemą, iš Nottinghemo į Dubliną, prieš tai dar – iš Bostono į Torontą. Kiekvienas toks pervažiavimas, kainuoja labai daug emocine prasme, nes visą laiką palieki savo naujus draugus, turi susikurti naują pasaulį. Ir šios migracinės patirtys pradėjo ilgainiui varginti. Norėjosi pastovumo, norėjosi namų, nesinorėjo visą laiką gyventi, kaip sakoma, ant lagaminų. Ir tai mane privertė priimti sprendimą grįžti į Lietuvą. Aišku, dar buvo svarbus profesinis momentas, nes grįžau ne šiaip į tuščią vietą – sau susikūriau darbo vietą Lietuvoje. Kartu su kolegomis gavome didelį mokslinį projektą, aš jam vadovavau. Tokiu būdu subūriau tarptautinę mokslininkų komandą. Tai buvo svarbi profesinė paskata.

I.Ė. Vienas iš mano pasirengtų klausimų būtent ir liečia sugrįžimą. Kaip planavote sugrįžimą? Kiek laiko tas užtruko? Kaip sekėsi Lietuvoje susirasti būstą? Ar nekilo kažkokių logistinių problemų?

T.B. Ne, nekilo kažkokių tai problemų. Aišku, tai nebuvo vieno mėnesio procesas. Būsto reikėjo paieškoti. Iš pradžių grįžęs į Lietuvą nuomodavausi, kol susiradau savo namus. Tas sprendimas, kaip minėjau, subrendo palaipsniui. Nieko griežtai neplanavau. Kai atsirado gera darbo galimybė, tuomet ir grįžau. Grįžti nebuvo sudėtinga, vien dėl to, kad nebuvau nutraukęs ryšių. Lietuvoje turėjau daug draugų, artimųjų, kurie man padėjo integruotis. Nebuvau atvykėlis, kuris visiškai prarado realybės jausmą ir nesiorientuoja Lietuvoje.

I.Ė. Ar susidūrėte su kokias nors buitiniais nustebimais, grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą? Pašnekovai pasakojo, kad grįždavo į Lietuvą vasaromis, mėnesiui ar dviem, bet kai persikraustė, buvo įvairių nustebimų. Kaip buvo Jūsų atveju? Kaip sekėsi Lietuvos akademinėje bendruomenėje?

T.B. Buvo tokių, gal daugiau akademinėje darbinėje aplinkoje. Man buvo tikras kultūrinis šokas, nes Vakaruose buvau pripratęs prie tam tikro bendravimo stiliaus. Atvažiavęs į Lietuvą dirbdamas Vilniaus universitete, susidūriau su vietiniu nomenklatūriniu, itin biurokratiniu bendravimu tarp kai kurių kolegų. Buvo nemalonių konfliktų ir reikėjo prisitaikyti. Tas užtruko, ir tai buvo gana sunkus procesas, bet palaipsniui įveikiamas.

I.Ė. Lietuvos valdžia kuria daug iniciatyvų, projektų, siekdama pritraukti lietuvius, gyvenančius užsienyje, sugrįžti. Ar jautėte palaikymą ar paskatinimą iš valstybės sugrįžti?

T.B. Jaučiau tam tikrą paskatinimą. Iš tikrųjų buvo tam tikras susidomėjimas, tokiais žmonėmis kaip aš – akademiniais migrantais, kurie vakaruose pasimokė ir paskui pavyko jiems ten įsitvirtinti. Buvo kuriamos net ir programos. Pamenu, irgi dalyvavau vienoje „protų susigražinimo“ programoje.[7] Netgi gavau kažkokią nedidelę stipendiją. Tai buvo pilotinis projektas, skirtas ištirti grįžtančiųjų nuotaikas ir kokios motyvacijos juos priverstų grįžti. Kad būtų buvusi kokia tai didėlė finansinė pagalba – jos tikrai nebuvo. Viską turėjau susikurti savo rankomis. Nebuvo ištransliuota, jog esu čia labai laukiamas.

I.Ė. O kokia Jūsų patirtis, jau sugrįžus, tvarkantis dokumentus, tokius kaip registracija, ar metinės pajamų deklaracijos?

T.B. Grįžau 2009 metais. Ir kažkaip pats susitvarkiau. Nebuvo didelių problemų.

I.Ė. Jūsų gan anksti išvykote, iš karto po bakalauro studijų. Praėjo gana daug laiko, nors palaikėte aktyvų ryšį su Lietuva, grįždavote vasaromis. Visgi būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę, kaip Lietuva pasikeitė per tuos du dešimtmečius? Kas Jus nustebino kultūrinėje sferoje, kasdienybės, paslaugų sektoriuje?

T.B. Taip. Keitėsi labai smarkiai ir buvo labai įdomu stebėti tą pokytį. Aš irgi buvau to pokyčio dalis, nors, kaip sakiau, kiekvienais metais grįždavau į Lietuvą. Tris keturis mėnesius praleisdavau Lietuvoje. Bet vis tiek tas pokytis matėsi labai akivaizdžiai. Mano nuomone, jis buvo teigiamas. Ypatingai jis pasimatė po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, kai atsirado dideli investiciniai projektai. Pradėjo keistis gatvių išvaizda, prasidėjo naujos statybos. Taip pat atsirado galimybė mokslininkams dalyvauti konkursuose ir gauti finansavimą. Tas pokytis buvo radikalus ir labai įdomus. Jis manęs nešokiravo, juo džiaugiausi ir naudojausi. Ir džiaugiuosi, kad jis įvyko. 

I.Ė. Dar norėčiau paklausti, su kokiomis viltimis grįžote į Lietuvą? Kokius tikslus sau kėlėte? Kas pavyko, o kas ne? Galbūt tikslai ir viltys keitėsi per šiuos metus?

T.B. Na, mano atveju, buvo tam tikras nuogąstavimas. Bijojau, kad kai grįšiu į Lietuvą, man kils grynai logistinių problemų profesinėje srityje. Kaip gausiu priėjimą prie naujausios mokslinės literatūros? Ar netapsiu, vien tiktai vietinės reikšmės mokslininku, kuriam rūpės vien tik Lietuvos reikalai? Tas mane neramino. Bet sąmoningai stengiausi išlaikyti savo studijų įgūdžius, dirbti tomis temomis, su kuriomis man teko dirbti jau keliolika metų pabaigus studijas Kanadoje. Stengiausi išsaugoti savo tarptautiškumą ir sugebėjimą dirbti ne vien lietuviškoje akademinėje aplinkoje. Džiaugiuosi, kad man pavyko tą padaryti. Mano darbais iki šiolei domimasi ir tarptautinėje arenoje. Aš sąmoningai (taip susiklostė, jog mano darbine kalba tapo anglų) ir toliau teberašau anglų klaba. Publikuoju daugiausiai užsienio leidyklose, bet taip pat verčiu savo darbus į lietuvių kalbą. Tai šis dalykas, man regis, pavyko. Ir tikiuosi, kad tie visi tarptautiniai tinklai, į kuriuos papuoliau, man padės ir toliau išlaikyti savo kaip mokslininko tarptautiškumą. Ir padės toliau Lietuvą ir jos istoriją įtraukinėti į platesnius vandenis, platesnes tarptautines erdves. Manau, Lietuvos akademinė terpė smarkiai keičiasi. Ir jeigu buvau vienas iš pirmųjų humanitarų, kuris baigė mokslus Vakaruose, tai dabar jau yra daugybė jaunesnių, kurie važiuoja, mokosi, grįžta ir Lietuvoje susiranda akademinius darbus, rašo įdomias knygas. Todėl manau, kad tas pokytis yra pozityvus ir aš džiaugiuosi, jog buvau jo dalis. Gal ir tebesu.

I.Ė. Žinoma, kad esate. Jūsų patirtis ir įgūdžiai, anglų kalbos vartojimas akademijoje labai svarbu. Tuo pačiu norėčiau paklausti, kaip manote, ar pakanka akademinės lietuvių istoriografijos anglų kalba? Būtent leidinių ir publikacijų anglų kalba, juk visi kalba, kad reikia tarptautiškumo, o realiai ar tai įgyvendinta? Ar turime galimybių? Ar yra pakankamai leidinių, kad ištransliuotume savo naratyvą užsienio kalbomis?

T.B. Ne. Tikrai nepakanka. Yra labai daug šnekų ir apsimestinio, fasadinio tarptautiškumo. Bet kai pavyzdžiui, mokslininkui prireikia, kokio nors straipsnio, tarkime, JAV duomenų bazėj, tada jis ieško, bėgioja po visas institucijas, kreipiasi į nacionalinė biblioteką, Vilniaus universiteto biblioteką. Sąrašuose, tos duomenų bazės yra. Bet dažnai jos tiesiog neveikia. Tuomet jis rašo draugams į Angliją ar Kanadą, prašydamas tą straipsnį atsiųsti, nes Lietuvoje jo negali gauti. Manau, iki šiolei yra didelis trūkumas naujausios mokslinės literatūros užsienio kalbomis, ne vien anglų, bet ir vokiečių bei lenkų kalbomis. Mums šioje srity tikrai reikia smarkiai pasitempti. Mūsų bibliotekos, net pačios geriausios, iki šiolei neprilygsta, geresnių Vakarų universitetų bibliotekoms. Ir dar turbūt daug metų reikės, kad įvyktų esminis lūžis.

Dar labai trūksta konkurencingumo mūsų akademinėje rinkoje. Pavyzdžiui, kiek pas mus (kalbu apie humanitarus) dirba užsienio mokslininkų? Kurie atvyksta čia ne mėnesiui, dviem, ne pusei metų su kokia stipendija, bet kurie atvažiuoja čia dirbti ilgam? Kai gauna gerą darbo pasiūlymą, tarkime, Vilniaus universitete ar Vytauto Didžiojo universitete? Na, juos galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Tai rodo, kiek esame iš tikrųjų dar nekonkurencingi, lyginant su akademine humanitarinių mokslų rinka vakaruose.

I.Ė. Ir pabaigai norėčiau paklausti, koks būtų Jūsų receptas, kaip susigražinti iš emigracijos jaunus mokslininkus, profesionalius tyrėjus ar tiesiog lietuvius?

T.B. Recepto nėra. Būtų puiku, kad jis būtų. Reikia tiesiog kurti sistemą; stengtis kurti geras, patrauklias darbo vietas Lietuvoje. Jeigu kalbam apie akademinį pasaulį, akademines institucijas, reikia, kad jos būtų konkurencingos. Žmonės sugrįš, jeigu matys, kad gauna ne vien socialinę ar emocinę naudą. Vien meilė Lietuvai lietuvių negrąžins. Šitas argumentas yra svarbus, bet jisai stebuklo nepadarys. Reikia sukurti, patrauklias, įdomias, konkurencingas darbo vietas. Ką tai reiškia? Turėtų būti adekvatūs atlyginimai, nebūtinai iš karto tokie kaip Olandijoje ar Kanadoje, bet jie turėtų būti konkurencingi bent jau regiono lygmenyje, lyginant su Estija, ar tarkime, su Lenkija. Ir tada tie specialistai pradės grįžti. Reikia, kad universitetai, visa sistema taptų tarptautiškesnė, kad jiems būtų galimybių dirbti tarptautiniuose projektuose, kad jaunieji mokslininkai galėtų važiuoti toliau studijuoti, stažuotis. Aišku, tokių galimybių jau yra, bet reikia, kad jų būtų daugiau. Tarptautiškumo pas mus nėra pakankamai. Todėl dar nesame konkurencingi. Gal ir galime konkuruoti su Latvijos ar Lenkijos universitetais, bet kol kas nesame pajėgūs konkuruoti su geriausiais Vakarų universitetais. Jeigu tokių dalykų daugės, tuomet ir bus grįžtamoji protų migracija. Jinai ir dabar vyksta, tik jos mąstai nedideli. Manau, jog tiesiog reikia tapti vakarietiško pasaulio dalimi ir tuomet specialistams nebebus didelio skirtumo, ar jie dirbs, Prancūzijoje, Airijoje ar Lietuvoje.

I.Ė. Labai ačiū už įdomų pokalbį.


[1] Institucija: Association for the Advancement of Baltic Studies, USA (Baltijos studijų asociacija, JAV)

[2] Šubas Mejeris 1924 09 06Kaunas 2009 12 31Vilnius, lietuvių filosofas, istorikas. Habil. dr. (hum. m.; filos. m. dr. 1984). 1931–41 mokėsi Kauno žydų gimnazijoje. 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. 1942–49 tarnavo SSRS kariuomenėje (1942–45 – 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje). SSKP narys (1945–89), 1949–61 dirbo partinį darbą. Maskvos universitete studijavo filosofiją. 1961–70 dėstė Kauno politechnikos institute, 1974–90 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Nuo 1990 Vilniaus universiteto profesorius, 1990–93 Judaikos katedros vedėjas, 1993–99 vadovavo universiteto Judaikos studijų centrui. Tyrinėjo žydų istoriją ir filosofijos istoriją. Paskelbė straipsnių apie filosofų neotomistų (neotomizmas) darbus, t. p. judaikos tematika – apie sionistų (sionizmas) sąjūdį Lietuvoje, žydų filosofus Saadiją Gaoną (882–942), Š. Z. ben Elijahu (Vilniaus Gaoną). Svarbiausias veikalas – Talmudinio mokslo žvaigždė: monografija apie Vilniaus Gaoną (1997)

[3] Fulbraito stipendija (oficialiai – Fulbraito programa, angl. Fulbright Program) – 1946 m. įsteigta stipendija pagal mainų tarp JAV ir apie 150 kitų valstybių programą. Pavadinta senatoriaus James W. Fulbright, pateikusio įstatymo projektą dėl programos sukūrimo, vardu. Pretenduoti gali studentai, absolventai, mokslininkai, menininkai.

[4] Brandeiso universitetas įkurtas 1948 m., įsikūręs Bostono priemiestyje Waltham mieste, Masačusetso valstijoje JAV.

[5] Toronto universitetas įkurtas 1827 m., Toronte, Ontarijuje, Kanadoje.

[6] Mančesterio universitetas buvo įkurtas 2004 metais, susijungus Viktorijos universitetui ir Mančesterio universiteto mokslo ir technologijos institute. Universitetas įsikūręs Mančesteryje, Anglijoje.

[7] Protų susigrąžinimo ir pritraukimo programos paskirtis – skatinti doktorantūroje studijuojančius bei ją baigusius ir mokslo laipsnį įgijusius asmenis (toliau – tyrėjai), iš Lietuvos išvykusius Lietuvos Respublikos piliečius, lietuvių kilmės užsieniečius tyrėjus ir kitus užsienio šalių tyrėjus, dirbančius mokslinį tiriamąjį darbą užsienio šalyse (toliau – tyrėjai iš užsienio), įsitraukti į veiklą Lietuvos mokslinių tyrimų erdvėje, bendradarbiauti su Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis, organizacijomis ir tyrėjais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*