1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė sąlygas Lietuvos gyventojams savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Į užmarštį traukiantis sovietinės okupacijos laikų patirtims, kai išvykimas iš šalies buvo griežtai kontroliuojamas saugumo institucijų, vis daugiau Lietuvos gyventojų įvairiais tikslais ėmė išvykti į užsienį. Nors bendrame šiuolaikinės migracijos kontekste dominuoja taip vadinamieji ekonominiai emigrantai, nereiktų pamiršti ir išvykusių studijuoti, savanoriauti, įgyti patirties, pakeliauti ar meilės migrantų. Dalis išvykusiųjų po trumpesnio ar ilgesnio laiko sugrįžtą į tėvynę, kartu parnešdami ir gyvenimo užsienyje metu įgytas žinias, patirtis, įgūdžius, kontaktus ar tiesiog brandesnį požiūrį į Lietuvą.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“ nori atkreipti dėmesį į tokius žmones, kurie savo kantriu kasdieniniu darbu stato šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir visuomenės mūrą.
Viena jų – muziejininkė Irma Liauzun (g. 1973), po šešerių metų praleistų Prancūzijoje, grįžusi gyventi į Lietuvą.
Paprastai savo pašnekovus kalbindavome susitikę akis į akį. Deja, pandeminė situacija lėmė, kad šį kartą „pokalbis“ vyko raštu. Klausimus uždavinėjo Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Miela Irma, gal galėtumėte papasakoti savo migracijos istoriją (kada, kaip, kur)?
Į Prancūziją išvykome 2011 m. rugpjūtį, automobiliu, į vyro gimtąjį miestelį šalies pietvakariuose.
Koks buvo išvykimo tikslas? Kaip įsivaizdavote, ar tai bus nuolatinis išvykimas ar laikinas?
Po ilgokų svarstymų nusprendėme, kad vyras perims tėčio įkurtą ir sėkmingai veikiančią įmonėlę, nes pats tėtis išėjo į pensiją. Tai padaryti skatino vyro tėvai – gal tiksliau būtų sakyti, siūlė tokią galimybę. Prisidėjo ir Lietuvoje aplinkybės: gyvenome Vilniuje nuomojame bute (kadangi vyras turėjo tik leidimą gyventi keliems metams, negalėjome planuoti įsigyti savo būsto, nes bankai neskolino), vyresnėlei dukrai negavome darželio ir kt. Tačiau išvykimo priežastis nebuvo nepritekliai ar skurdas. Man taip pat atrodė, kad yra gražu ir prasminga tęsti šeimos sukurtą verslą, kad ir kuklų, bet jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikusį. Taigi, nusprendėme kartu su vyru, kad pabandyti verta. Apie ilgalaikę perspektyvą negalvojau, tačiau maniau, kad kažkada anksčiau ar vėliau grįšim į Lietuvą.
Tikėjomės ne tik pratęsti giminės darbus, bet ir gyventi netoli vyro tėvų, vylėmės, kad jie, kaip įprasta Lietuvoje, padės auginti vaikus.
Kaip sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo Prancūzijoje (darbo ir emocine prasme)? Kas labiausiais stebino?
Vyras vyko pas save, jis buvo puikiai sutiktas. Mažo miestelio žmonės džiaugėsi, kad bus tęsiami gerą reputaciją turėjusio meistro darbai. Draugiškai sutiko ir mane. Prancūziškai kalbėjau puikiai, neblogai pažinojau ir Prancūziją bei prancūzus (1999 – 2001 metais Prancūzijoje teko savanoriauti Arkos bendruomenėje, skirtoje neįgaliesiems). Dukroms tuo metu, kai išvykom, buvo 1,5 ir 4 metai.
Kaip Jums sekėsi integruotis į Prancūzijos visuomenę? Ir kokie susiklostė santykiai su Prancūzijos lietuvių bendruomene?
Integracija vyko sklandžiai, tačiau jutau, kad man daug kas ten svetima, kad mano vertybinės nuostatos labai skiriasi nuo ten esančių. Skyrėsi patirtys, interesai, požiūriai.
Atsitiktinai susipažinau su lietuvėmis, gyvenančiomis didesniame mieste už maždaug 100 km. nuo mano gyvenamosios vietos. Patyriau nuostabią bendrystę su jomis, jutau, kad mus jungia lietuvybė, kad mes panašiai matom daugybę dalykų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir išsilavinimas. Mano lietuvės bičiulės buvo odontologė, mokytoja ir vertėja. Nors prancūzai yra išsilavinę žmonės, bet mažo miestelio bendruomenėje neretai jautėsi interesų ribotumas arba kultūriškai nulemti skirtumai.
Kiek metų praleidote Prancūzijoje?
6 metus.
Ar buvo minčių pasilikti?
Minčių pasilikti kuo toliau, tuo buvo mažiau. Kažkiek ten dirbau, bet nenorėjau palikti dukrų svetimiems žmonėms. Prancūzai auklėms atiduoda 3 mėnesių kūdikius ir tai nieko nešokiruoja, o aš ir dvimetės dukters svetimiems palikti nenorėjau. Seneliai padėti tiek, kiek būtų reikėję, negalėjo ir nenorėjo. Į darbą būtų reikėję vykti labai toli. Taigi, nors rūpinimasis vaikais ir namais man nebuvo našta, jaučiau, kad vaikams paūgėjus norisi dirbti rimčiau. Be to, tapo akivaizdu, kad lavinti vaikus bus sudėtinga, nes gyvenom pernelyg atokioje vietoje ir dukras nuolat tekdavo vežioti tai į vieną, tai į kitą užsiėmimą. Be to, du vasaros atostogų mėnesius kasmet leisdavom Lietuvoje, savo sodybėlėj Dzūkijoj. Mačiau, kad dukros Lietuvoj labai laimingos, o ir man pačiai, kuo toliau, tuo sunkiau po atostogų būdavo išvykti atgal į Prancūziją. Su vyru nuolat apie tai kalbėdavom, ir natūraliai, ėmėm galvoti apie parvykimą gyventi atgal į Lietuvą.
Kas paskatino grįžti?
Grįžti paskatino noras gyventi ir dirbti savo tėvynėje, čia užauginti dukras. Buvo geras metas – vyresnėlė turėjo eiti į ketvirtą, o mažoji – į pirmąją klasę. Lietuvių kalbos jos jau buvo išmokytos, nes man tai atrodė natūralu. Negalėjau net įsivaizduoti, kad mano vaikai nekalbėtų lietuviškai. Norėjau sugrįžti pas saviškius, bendrauti su artimaisiais ir giminėmis bei draugais. Gyvendama Prancūzijoje pajutau, kad nuo jų tolstu, kad „iškrentu” iš jų kasdienybės, draugystės rutinos, kuri man atrodė svarbi. Ilgėjausi koncertų, festivalių, teatro – kultūros renginių, kurie Lietuvoje buvo visom prasmėmis prieinami, o ten – arba toli, arba brangu, arba prastai.
Ar grįžote į tą pačią Lietuvos vietą iš kurios išvykote?
Grįžom nebe į Vilnių, o į Kauną. Pirmiausiai parvykau aš su dukromis. Vyrui teko kažkiek laiko likti Prancūzijoje, nes užbaigti verslą nebuvo labai paprasta, užtruko ir ten įsigytų namų pardavimas.
Su dukromis apsigyvenom pas mano mamą, sutarėm, kad ji man talkins. Kauną pasirinkau, nes čia gavau darbą. Svarbu ir tai, kad priemiestyje gyvena mano mama su patėviu, čia daug giminių ir draugų. Čia augau ir lankiau mokyklą, mokiausi VDU.
Kaip Jums asmeniškai ir Jūsų šeimos nariams sekėsi grįžus? Turiu omenyje darbą, dukrų mokslus, draugystes ir pan. Kas buvo sunkiausia?
Grįžus sekėsi tikrai sklandžiai, ir darbai, ir mokslai. Tiesa, teko pakeisti vieną mokyklą, bet to nevadinčiau kažkokiu išskirtiniu sunkumu, nes ir Prancūzijoje būna, kad tenka dėl vienos ar kitos priežasties keisti mokyklą. Apskritai paėmus, dukroms nebuvo sudėtinga integruotis, kadangi jos puikiai kalbėjo lietuviškai. Mokytojai buvo geranoriški, draugai – taip pat. Iškilusių problemų nesiečiau su grįžimu – tai buvo normalūs dalykai, kurie nutinka moksleiviams. Sunkiausia dukroms buvo be tėčio, jis atskrisdavo kas du mėnesius dviems savaitėms. Tokia situacija neplanuotai tęsėsi net du metus (dėl jau minėto namo pardavimo, firmos uždarymo formalumų ir kt.).
Ar palaikote ryšius su kitais grįžusiaisiais?
Ryšių su grįžusiais nepalaikau. Daug laiko ir energijos atima darbas. Kai į Lietuvą atvyko vyras, teko nuomotis butą, o šiais metais įsigijom savo būstą, taigi, kraustėmės, kūrėmės. Be to, man labiau rūpi likusieji ten. Mano bičiulės neketina grįžti į Lietuvą. Matau, kaip jų vaikai tik labai menkai arba iš viso nekalba lietuviškai ir kad lietuvybė joms jau nėra svarbus dalykas. Grįžta trumpų atostogų ir tiek.
Ar grįžus teko išgirsti pasakymų „emigrantė“, „ko čia grįžai“?
Tokių pasakymų išgirsti neteko. Didžioji dauguma mano aplinkos žmonių labai džiaugėsi. Tik du kartus išgirdau, kad čia neišgyvensiu, kad po kelių mėnesių vėl išvyksiu, kaip daug kam nutinka. Tačiau šie žmonės nebuvo mano artimiausios aplinkos asmenys ir jie tikriausiai nesuvokė, kad mano apsisprendimas tvirtas ir nepalaužiamas, kad esu nusprendus gyventi čia kad ir su maža alga ar labai kukliai ir kad materialiniai dalykai nenulems mano noro likti Lietuvoje.
Dar norėčiau paklausti, kaip manote, kuo gyvenimo ir darbo patirtis ne Lietuvoje Jums yra naudinga?
Naudinga buvo labiau pažinti tą visuomenę, netgi pabūti mokesčių mokėtoja, patobulinti kalbą, teko dalyvauti katalikiškos parapijos taryboje, tikybos pamokose, rengti, kurti vaikams skirtus parapijos užsiėmimus. Taigi, buvo gražių šviesių dalykų. Buvo naudinga iš ten pamatyti Lietuvą – suvokti, kad Lietuvoje gyventi tikrai puiku, kad čia tikrai daug galimybių, kad daug kas keičiasi į gerąją pusę. Kad ir vairuotojų kultūra. Kaune pastebiu, kaip mane ir vieną, ir kitą kartą praleidžia arba kai praleidžiu aš – dėkoja. Taip, yra ir tų neprognozuojamų kategorija, bet matau aiškų progresą. Tai pastebi ir kiti grįžusieji.
Ar stengiatės gyvenimo užsienyje socialinį kapitalą (žinias, įgūdžius, kontaktus) panaudoti gyvenant Lietuvoje?
Tą kapitalą panaudoju ne tiek daug, bet būna, kad tarp kolegų ar draugų bekalbant vis išsprūsta koks įspūdis, palyginimas ar ten įgytos patirties pasidalijimas. Tačiau tos patirties nei specialiai aukštinu, nei neigiu. Ji tiesiog yra, ir kiek natūraliai išplaukia, tiek. Esu nuoširdi savo krašto patriotė, nepritariu nuolatiniams menkintojams ar besimenkinantiems, neva, mes tokie ar anokie, o ten kažkas tokio. Mes esam šaunūs, išsilavinę, darbštūs. Manau, kad gera būti savimi. O Prancūzijoje mačiau ir daug gražių, ir visiškai nesektinų dalykų, turbūt kaip ir visur. Netgi manau, kad pernelyg dažnai ir per daug žvalgomės į kitus. Prancūzai tuo ir žavi, kad yra savimi ir tuo patenkinti, į kitus nesidairo. Šito reiktų ir mums pasimokyti.
Kaip į tai reaguoja aplinkiniai?
Kartais aplinkiniai susidomi, kartais mažiau. Esu muziejininkė, mano prancūziškos patirtys tėra nedidelė mano dabartinio gyvenimo dalis.
Kiek gyvenant Lietuvoje pavyksta išnaudoti prancūzų kalbos žinias?
Prancūziškai kalbamės su vyru, nemažai skaitau. Teko ruošti frankofonijos mėnesio renginį ir skaityti pranešimą susijusį su mano darbu. Dukros nuolat bendrauja su seneliais, su tėčiu taip pat – prancūziškai, daug skaito, nors lietuviškų knygų kol kas nepavyksta įpiršti. Bet lietuvių kalba mokykloje joms sekasi gerai, man tai svarbiausia. Sakyčiau, kad mūsų šeimoje abi kalbos sugyvena darniai.
Ar nesigailite grįžusi?
Nė karto ir nė akimirkos nesigailėjau grįžus. Lietuvoje jaučiuosi puikiai, čia labiausiai esu savimi ir laiminga. Nors gal ir banaliai skamba, bet man rodos, tai labai svarbus klausimas, į kurį reikia sau atsakyti, ypač jei traukia grįžti, o stabdo geras gyvenimas, dideli pinigai: ar tikrai esu laimingas ten, kur esu? Man labai patinka Prancūzija, bet laiminga esu tik čia.
Gal turėtumėte kokių patarimų svarstantiems apie grįžimą?
Norinčius, svarstančius ar dvejojančius raginčiau veikti ryžtingai, neskaityti negatyvą pilančių portalų. Kai reikia labai konkrečiai apsispręsti, natūralu, kad yra nerimo, baimių dėl paprasčiausių dalykų. Bet juos dar labiau sustiprina nuolat ir gausiai pasirodanti informacija, kurios esmė – kaip gerai ten kažkur, ir kaip blogai Lietuvoje. O grįžti ir gyveni. Taip, kaip daugybė žmonių gyvena. Patarčiau nebijoti prašyti pagalbos draugų, pažįstamų ir artimųjų. Standartiškai manoma, kad iš ten grįši turėdamas milijoną, jokios pagalbos nereikės. Bet grįžtantiesiems jos reikia, labiausiai net nematerialios. Tad raginčiau prašyt, o čia esantiems tą pagalbą siūlyt, nes esu girdėjusi, kaip tėvai norintiems grįžt pasakė „tik sėdėkit ten”. Gaila.
Gal norėtumėte ką nors paminėti, ko nepaklausiau?
Galbūt dar pridėčiau apie būsenas: kai esi ten, o bandai kažkiek būti ir čia (kaip to spektaklio pavadinime). Stengiausi domėtis, gilintis, sekti, kas ten ir kaip vyksta, bet paimdavau skaityt Donelaitį, Martinaitį, Nyką-Niliūną ar ką kitą iš mėgiamų autorių ir tai mane grąžindavo į Lietuvą. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad esu ne ten, kur turiu būti. Gal toks primityvus mano suvokimas, bet esu įsitvėrus į savo lietuvybę. Suvokiau, kad nenoriu ten senti, nenoriu tolti nuo savo draugų ir daugybę energijos skirti naujų pažinčių, bendraminčių, užsiėmimų ieškojimui. Pamačiau, kokia didelė vertybė turėti laiko išbandytų, artimų žmonių. Kokia prieinama kultūra, kaip kokybiškai ir pigiai gali lavinti vaikus, koks gėris dirbti savo kraštui. Visa tai mane nepaliaujamai traukė atgal ir sėkmingai partraukė. Kaip ir sakiau, neteko dėl to gailėtis, ir tegul nepasirodo, kad per rožinius akinius į Lietuvą žiūriu, ne. Visur yra visko, bet kaip anuomet apie tėvynę sakė Vaižgantas: vyžota, lopyta, bet mano.
Labai dėkoju Jums už skirtą laiką ir pasidalijimą.