Rimtautas Vizgirda: „Čia mūsų namai, mūsų šaknys“

Rimtautas Vizgirda su žmona Birute. Nuotrauka iš asmeninio R. Vizgirdos archyvo.

Tęsdami praėjusiais metais pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. Kovo 11-osios iš išeivijos grįžusius bei tebegrįžtančius pirmos ir vėlesnių kartų išeivius, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą ir gerovės kūrimą, pakalbinome verslininką, filantropą Rimtautą Vizgirdą.

P. Rimtautas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar sovietų okupacijos metais – 1985 m., vėliau šie vizitai dažnėjo, tačiau impulsą visam laikui persikelti gyventi į tėvynę suteikė Prezidentas Valdas Adamkus, pakvietęs užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tai ponas Rimtautas su žmona Birute ir padarė. Jau daugiau nei 20 metų jie yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalimi, praturtindami ją savo darbu, patirtimis ir naujomis iniciatyvomis.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu parengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Goda Žvirblytė.

I. Strumickienė: Gal galėtume pokalbį pradėti nuo klausimo apie Jūsų, Jūsų šeimos migracijos istoriją? Kada, kur ir kaip išvykote?

R. Vizgirda: Vieną 1944 metų dieną su šeima einant iš Katedros prie mūsų priėjo pažįstama saugumietėir pasakė tėvui[1]: „Profesoriau, ką Jūs čia darote? Raudonoji armija trylika kilometrų nuo Vilniaus!“. Mes su mama[2] greitai susipakavome daiktus, sėdome į specialų saugumiečių traukinį ir išvykome į Kauną. Tėvas išvyko kitą dieną, kadangi jam, kaip vyrui, neleido vykti su kartu mumis.

Iš Kauno važiavome karavanu automobiliais į Vieną. Su mumis vyko ir Mykolas Biržiška[3] ir daug į kitų. Mes buvome pasiruošę truputį pinigų, aukso, nes tuomet valiuota buvo beveik nieko verta. Vienoje gyvenome iki kol atėjo bolševikai. Tuomet traukėmės per Vokietiją, Daniją. Neišvengėme nei įtampos, nei bombardavimo. Kai karas pagaliau baigėsi, trumpam atsidūrėme Prancūzijoje.

Tėvas kartu su Vytautu Jonynu[4] buvo valdžios paprašyti prancūzų okupuotoje zonoje įsteigti Dailės akademiją[5]. Ten gyvenome šešerius metus iki kol prancūzai pasitraukė ir akademija buvo uždaryta. Toje akademijoje mokėsi ne tiek prancūzai, kiek lietuviai. Visi žymūs išeivijos menininkai – Kasiulis[6] ir kiti. O aš kartu su kitais 7 lietuviais lankėme prancūzišką mokyklą, dėl to dar ir dabar moku prancūzų kalbą.

Kiek Jums tada buvo metų?

Man buvo šešeri, kuomet išvykome iš Lietuvos.

Tai esate gimęs 1938 metais?

Taip.

Freiburgo dailės ir amatų mokykla savo veiklą baigė 1949 m. Kaip susiklostė Jūsų šeimos gyvenimas po jos uždarymo?

Dailės akademija užsidarė ir mes turėjome pasirinkimą grįžti į Prancūziją. Tėvas ten gavo labai aukšto lygio profesūrą, bet mama norėjo į Ameriką. Mama laimėjo šią kovą ir mes atsidūrėme Amerikoje, Bostone.

Kaip Jūsų šeimai sekėsi įsikurti JAV?

Tėvui labai pasisekė. Meno kritikas iš „New York Times“ itin pamėgo jo meną, rašė jam palankias recenzijas, dėl to tėvas greitai sudarė sutartis su galerijomis Niujorke ir kitur.

Aš baigiau gimnaziją ir įstojau į universitetą. Tėvelius Bostone palikau apie 1963 m.

O sakykite, ar Jūsų tėvai palaikė ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais, giminaičiais, menininkais? Turiu omenyje laiškus, siuntinius, keliones?

Taip. Čia tokia viena iš istorijų. 1966 m. Lietuvoje buvo surengta tėvo darbų paroda. Ji vyko Rotušėje. Tuomet tėvas su mama atvažiavo į Lietuvą. Sovietai norėjo jiems net lėktuvo bilietus nusipirkti, tačiau jie nesutiko. Tėvą pasitiko su raudonu kilimu, bandė prikalbėti, kad jis taptų Dailės akademijos rektoriumi, kaip kad buvo prieš karą, tačiau jo draugai, pavyzdžiui Gudaitis[7] sakė: „Nebūk durnas, tave panaudos ir numes į šoną, kai nebereikalingas būsi“. Ta kelionė truko visą mėnesį, jos metu jis galėjo važinėti kur tik norėjo – į Palangą ir panašiai. Žinoma, jį sekė iš paskos, lydėjo visur. Bet sovietams nepavyko tėvo prikalbėti, kad liktų Lietuvoje.

Deja, kai buvo paskelbta nepriklausomybė jis buvo ligoninėje, smegenyse buvo krešulys, taip ir nesužinojo, kas vyksta, nebegalėjo grįžti.

O Jūs kartu su tėčiu 1966 m. nebuvote atvykęs į Lietuvą?

Ne, tada man net į galvą nešovė. Tėvas vyko su mama. Apsigyveno jie Vilniaus viešbutyje, gyveno labai patogiai, tačiau jų buvo klausomasi. Tai liudija ir toks atsitikimas. Vieną dieną mama pasiskundė: „Velnias, kas čia per viešbutis! Nėra nei tualetinio popieriaus, nei rankšluosčių“. Kitą dieną grįžta į numerį, o ten – visko pilna, iki lubų prikrauta.

O kaip dėl laiškų, siuntinių?

Čia buvo likęs tėvo brolis Juozas Vizgirda, Algirdo Vizgirdos[8] tėvas, buvo ir kitų giminių. Jie susirašinėdavo. Kiek pavykdavo, perduodavo į Lietuvą ir slaptus laiškus.

Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje?

Birutė[9] apsilankė 1972 m., aš tik gal 1985 m.

Ir kokie Jums įspūdžiai liko?

Mes pirmą kartą apsilankėme gruodžio mėnesį. Buvo šalta, oras – nekoks, niūru, nemalonu. Daugiausia laiko praleidom su Birutės gimine, niekur per daug nevažinėjome, buvome tik Druskininkuose ir Trakuose. Mano šeima glaudžiai susijusi su Trakais. Vizgirdų šeimos proprosenelis buvo Trakų valdovas, Vytauto dešinioji ranka. Mes iki šio turime herbus, kurie yra saugomi ir Trakų muziejuje.

Jūs su žmona turbūt lyginote, kokia padėtis Lietuvoje buvo 1972 m. ir kaip ji atrodė 1985 m. Ar Jūsų žmona pastebėjo kažkokius skirtumus?

1985 m. buvo jau truputį geriau. 1972 m. jai leido Lietuvoje būti tik penkias dienas, neleido net į Kauną nuvažiuoti, ji turėjo visą laiką viešbutyje būti. Jeigu norėjo atvykti giminės ir pasimatyti, tai jie turėjo gauti specialų leidimą ir pasimatyti buvo galima tik prie viešbučio.

1972 m. buvo labai griežta kontrolė?

Taip, labai griežta. Bet žmona džiaugėsi susitikimais su giminėmis. Ji susipažino iš naujo – su teta, kurios nematė nuo mažens, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais.

1985 m. buvo Jūsų pirma kelionė, o kada buvo kiti kartai?

Po to – 1987 m., 1989 m. Ne vieną kartą dar buvome atvažiavę.

O kada Jums kilo mintis, kad reikia į Lietuvą atvažiuoti ne tik savaitei ar dviem, ne tik aplankyti giminaičius, bet ilgesniam laikui, ar net visam laikui čia persikelti?

Dar 1991 m. ar 1993 m, kai mano žmona Birutė su Vaclovu Daunoru[10] koncertavo po visą Lietuvą. Šios kelionės metu aš pradėjau domėtis verslo reikalais.

Po Birutės paskutinio koncerto, surengiau priėmimą „Stiklių“ restorane, pas Romą Zakerevičių[11]. Buvo nuostabus priėmimas. Ir aš jau tuomet sakiau, kad kraštas tikrai atsigaus, ateina daug investicijų.

Iki 1998 m. dėl verslo galimybių Lietuvoje buvau lankęsis jau vienuolika kartų.

O kelinti metai yra tie metai, kai Jūs nusprendėte visam laikui persikelti į Lietuvą?

Čia labai įdomi istorija. Mes gavome kvietimą į prezidento Adamkaus[12] inauguraciją. Kaipgi nevažiuosi? Birutė jį pažinojo jau labai seniai, aš susipažinau vėliau. Kitą dieną po inauguracijos, jeigu gerai atsimenu, buvo surengtas priėmimas Amerikos lietuviams, kurie buvo atvykę, tokie kaip Gaškos[13], Mieželiai[14]. Prezidentas mums ir sako: „Ką Jūs darot Amerikoje? Grįžkit, padėkit Lietuvai“. Mane tai labai suintrigavo. Po inauguracijos pabuvome dar porą savaičių Lietuvoje, grįžome į Ameriką ir aš rimtai pradėjau galvoti: „Kodėl gi ne, kodėl neapsigyvenus Lietuvoje?“. Lietuva man atrodė nuostabus kraštas – daug galimybių, jau viskas buvo pradėję veikti. Buvo labai įdomu.

Ir tuomet grįžęs į Hiustoną pradėjau pardavinėti mūsų namą. Žmona nebuvo labai patenkinta, nes Los Andžele gyveno visi jos šeimos nariai. Iš Hiustono nuskristi į Los Andželą trukdavo pusantros valandos, o iš Lietuvos – penkiolika. Bet aš ją įkalbėjau. Sakiau: „Pagyvensime Lietuvoje penkerius metus ir grįšime“.

Tuomet kaip tik po nepriklausomybės atgavimo Vilniuje buvome nusipirkę butą. Butas buvo mažiukas, bet puikus. Mes dažnai čia atvykdavome, galėjome ten rūbus palikti. Naudojome tarsi vietoj viešbučio.

Taigi, metų bėgyje po Prezidento inauguracijos persikėlėme į Lietuvą.

Aš užsiėmiau verslu ir „American Chamber“[15] veikla, o mano žmona labai nuobodžiavo pirmus metus, vėliau aktyviai įsijungę į labdaros fondo veiklą.

Birutė pamažu apsiprato Lietuvoje, su laiku ir didesnį butą susiradome. Tapo aišku, kad mes čia tikrai liekame. Mes jau dvidešimt ketveri metai čia. Laikas labai greitai prabėgo.

Aš nė negalvoju į Ameriką grįžti. Jokiu būdu. Tik atostogoms nuvykstame pas brolį į Meksiką (jis turi vilą prie jūros) ar į Kaliforniją. Žmona kiekvienais metais keliauja į Ameriką Kalėdoms ar šiaip mėnesį pabūti. Aš Amerikoje labai seniai buvau ir manęs netraukia visai į Ameriką. Čia mūsų namai, mūsų šaknys.

Į Lietuvą atsivežėme ir mano mamą. Ji su mumis gyveno porą metų, kol mirė, būdama 94 metų. Mano mamos gyvenimo istorija labai įdomi. Ji gimė Rygoj. Mano senelis ten bėgo, kad jo nepaimtų į caro kariuomenę. Mama mokėsi Peterburge, susipažino su caru Nikolajumi II[16], darželyje prižiūrėjo vaikus. Užėjus bolševikams, mano mamos šeima pasitraukė į Ukrainą, kur pagyveno keletą metų, o tada grįžo į Lietuvą.

Mama palaidota kartu su tėvu Antakalnio kapinėse.

Tėvukas mirė 1993 m. Jis buvo kremuotas Amerikoje, tuomet palaikus pervežėme į Lietuvą. Buvo labai gražios laidotuvės. Nacionalinis dailės muziejus, vadovaujamas Romualdo Budrio[17], surengė iškilmingą ceremoniją: Šv. Jonų bažnyčioje vyko šv. Mišios, visa procesija sustojo prie Dailės akademijos ir buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Paminklą ir visa kitą padengė Lietuvos vyriausybė, nes tėvas Lietuvai padovanojo daug meno kūrinių. Apie 170.

Mano sūnus[18] čia atvažiavo 1990 m. ar 1991 m. ir pasakė, kad čia gražiausios moterys ir nusprendė likti (juokiasi).

Būtų labai įdomu pakalbinti Jūsų sūnų.

Jis vadovauja „American Chamber“, yra laimingas, turi šeimą, dvi dukras. Viena įstojo į Dailės akademiją, gauna stipendiją, o kita šiuo metu studijuoja magistro studijose imunologiją Kopenhagos universitete, nors prieš tai ketverius metus studijavo San Diege, Amerikoje, tačiau nusprendė, kad nori būti arčiau Lietuvos.

Jūs jau kelis kartus paminėjote Amerikos prekybos rūmus Lietuvoje. Ilgus metus buvote šios organizacijos pirmininkas. Gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie pačią organizaciją, jos veiklą ir tikslus?

Ankščiau „American Chamber“ priklausė tik amerikietiškos firmos – „Coca Cola“, „Phillip Moris“, „G.A.P“, bet vėliau supratome, kad taip neaugsime ir nusprendėme priimti visus. Šiuo metu esame didžiausia užsienio prekybos organizacija Lietuvoje, jungianti 150–170 narių. Neseniai į organizaciją įsijungė ir „Facebook“. Aš jai pirmininkavau vienuolika metų. Vėliau pirmininku išrinko mano sūnų. Jis vadovu perrinktas jau vienuoliktą kartą. Daug darydavome kol nebuvo viruso – labdaros renginius, siuntėme studentus studijuoti į Ameriką ir panašiai. Turime labai gerą direktorę ir padėjėją, tad viskas veikia puikiai.

O jeigu truputėlį daugiau pakalbėtumėme apie išeivijos įtaką Lietuvos ekonomikai, bendradarbiavimą, firmas? Minėjote, kad bandėte kurti verslą čia.

Nelengva, labai daug korupcijos. Vienintelis, kuris labai puikiai investavo ir jam pasisekė – tai dr. Kazickas[19]. Jis įsteigė „Omnitel“[20], o generaliniu direktoriumi tapo jo sūnėnas Gediminas Gruodis[21]. Tokiu būdu Kazickas užsitikrino, kad nebūtų korupcijos. Firma labai išaugo, vėliau „Omnitel“ susijungė su „Teo“ ir dabar yra „Telia“, nešanti labai didelį pelną. Tai padėjo įsteigti Kazickų šeimos fondą.

Daug kas bandė, daug kam nepasisekė, buvo nusivilta korupcija ir labai maža saujelė grįžo į Lietuvą, nors labai daug kas norėjo grįžti.

O kokia Jūsų nuomonė, kodėl tik saujelė grįžo, kodėl tiek nedaug?

Na, visi turi šeimas, darbus. Sunku yra baigti karjerą ir pradėti kažką iš naujo. Man buvo lengviau, nes aš dirbu sau nuo 1975 m. ar 1979 m., turėjau visokių įmonių, man sunku nebuvo. O dr. Kazickas tuo metu jau buvo labai pasiturintis, be to – milžiniškas patriotas, Lietuva jam buvo viskas.

Esate Čilės garbės konsulas Lietuvoje. Gal galėtumėte papasakoti kaip šios pareigos atsirado Jūsų gyvenime?

Net nežinau, kas mane rekomendavo Čilės prezidentui, ponui Lagos[22]. Man parašė teiraudamasis, ar aš nesutikčiau būti Čilės garbės konsulu Lietuvoj. Galvojau, galvojau ir sutikau. Jau, turbūt, penkiolika ar septyniolika metų užimu šias pareigas. Meschino[23] yra pats seniausias – Australijos garbės konsulas Lietuvoje (nors jis italas, tačiau gimė Australijoje), o aš po jo.

O Jūsų pareigos apima bendravimą, bendradarbiavimą su lietuvių išeivija Pietų Amerikoje?

Ne, esu reikalingas tik tuomet, kai ištinka kokios problemos. Daugiausia tai yra studentų, vedybų, verslo ar kokių nors nelaimių klausimai.

O jeigu dar prisimintumėte grįžimą į Lietuvą. Kaip Jums sekėsi atstatyti Lietuvos pilietybę? Gal turite patirties ir nuosavybės susigrąžinimo srityje?

Dėl pilietybės sunkumų nekilo, kadangi pagal Konstituciją trys šeimos kartos gali gauti dvigubą pilietybę, jei pirmoji karta gimė Lietuvoje prieš karą ir pasitraukė iš šalies. Tad tiek aš su Birute, tiek sūnus, tiek anūkai turime Lietuvos pilietybes. Reikėjo pateikti tik tai įrodančius dokumentus.

Tačiau su nuosavybe teko pavargti. Susidūrėme su daug įvairaus popierizmo, kovojome 10 metų kol galiausiai nutarėme pasiduoti. Atgavome tik iš žmonos pusės 40 ha dvaro žemės netoli Raseinių. Iš pradžių šią žemę nuomojome kanadiečių firmai, o vėliau jie ją ir nupirko.

Dar norėčiau paklausti, ar Jums tekdavo, o gal ir dabar tenka, išgirsti tokį pasakymą „amerikonas“?

Taip, visą laiką. Abu esame gimę Lietuvoje, švariai kalbame lietuviškai ir kažkodėl amerikonai? Šių priekaištų tenka išgirsti iki šios dienos. Žmona labai pyksta. Ji sako: „Jeigu aš būčiau Japonijoj gyvenus, ar mane japone vadintumėt?“

Žmona apskritai labai gražiai kalba lietuviškai. Kai buvo jos pirmas ar antras koncertas kažkur Žemaitijoje, visi manė, kad dar viena amerikonka padainuos. Ji dainavo labai gražiai lietuviškai ir koncerto pabaigoje beveik visi atsistoję plojo.

Dar norėčiau klausti apie tą laiką, kai grįžote, kas Jums Lietuvoje buvo sunkiausia?

Man buvo lengviau, kadangi jau buvo pradėjęs čia verslą, darbą su „American Chamber“. Taip pat pradėjau porą verslo projektų. 2000 m. su vienu lietuviu partneriu įgyvendinome amerikietiškų namų statybų projektą. Vėliau šis projektas žlugo, nes buvo daug apgavysčių, kurių nesitikėjome.

Mano žmonai buvo sunkiau, ji nuobodžiavo. Nuėjo į ligoninę, nes norėjo senukams padėti, bet jai neleido, nes galvojo, kad ji nori iš darbuotojų darbus atimti. Tuo metu į savanoriavimą buvo žiūrima dar labai skeptiškai. O jai reikėjo ne pinigų, o veiklos. Vėliau ji dėstė dainavimą Dvariono muzikos mokykloje[24], mokė šnekamosios anglų kalbos Lietuvos banke, užsiėmė labdaringa veikla, įsteigė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondą „Orfėjaus lyra“, vėliau kitą labdaros fondą, kuris veikia ir Lietuvoje, ir JAV (Hiustone). Birutė taip pat prisideda ir prie kitokių iniciatyvų, kaip kasmetinė tarptautinė kalėdinė mugė, vykstanti Rotušėje, taip pat – „Būkime kartu prie stalo“[25], kur vaikai iš globos namų susipažįsta su kitomis tautomis, maistu, skanaudami restoranų gaminamą maistą.

Būtų labai įdomu, jeigu šiek tiek papasakotumėte apie verslą Lietuvoje, jo specifiką.

Tai išties buvo labai sunku, buvo daug nusivylimų. Laimėjome konkursą kartu su Nasvyčiais[26] statyti prekybos centrą netoli Baltojo tilto. Centrą turėjo statyti amerikiečių firma. Pasirašėme sutartis, viskas buvo gerai. Staiga sulaukiu skambučio, kad vyriausybė nori privatizuoti tą vietą. Sakiau, kad „lai eina po velnių ta Lietuva“. Ta firma pastatė 38 centrus Lenkijoje. Dėl šio projekto aš nei praradau pinigų, nei jų uždirbau. Tik iškėliau sau bankrotą. Vėliau žurnalas „Ekstra“ uždėjo mane su Birute ant viršelio ir pavadino „Bankrotas amerikietišku stiliumi“.

Aš, kaip verslininkas, vėliau susitaikiau. Esu pripratęs prie tokių dalykų. Pradžioje Amerikoje dirbau didžiausioje pasaulyje naftos firmoje, vėliau parduodavome rūbus iš Pietų Korėjos, gamindavome rėmus. Po tokių įvykių Lietuvoje, pradėjau daugiau konsultuoti: Mažeikių naftą, Ispanijos statybų įmonę, konsultavau tailandiečius, indų plastikinių buteliukų gamyklą.

O ar jau jaučiatės Lietuvos visuomenės dalimi?

Na, man tai mažiausiai rūpi, mane ir amerikonu retai pavadindavo. Versle mažai kas blogą žodį drįso pasakyti. Žmonai daugiau kliuvo negu man.

Ar bendraujate su kitais grįžusiaisiais?

Nedaug jų yra, tačiau bendraujame su Adamkais (žmona labai gerus ryšius palaiko su ponia Alma), o taip pat – Didžiuliais[27], Juzėnais[28], Gaškomis, R. Mieželiu, Nerija Kaspariene[29]. Dažnai sutinkame vasaromis, važiuojame vieni pas kitus praleisti laiką.

Jūs turite labai daug patirties, esate bendravęs su įvairiausiais žmonėmis, patarinėjęs ir formaliai ir neformaliai, ką pasiūlytumėte Lietuvos valdžiai, kuri vis kalba apie išvykusiųjų susigrąžinimą?

Pirmiausia, tai – dviguba pilietybė. Mūsų kartai jau nereikia. Mes turime dvigubą pilietybę, bet kitiems ji svarbi. Išvykę ir gyvenantys kitoje šalyje nori gauti tos šalies, kurioje gyvena, pavyzdžiui, Amerikos ar Anglijos, pilietybę. Neaišku, kodėl jiems reikia atimti Lietuvos pilietybę, kodėl negalima įteisinti dvigubos pilietybės? Taip, šiuo klausimu buvo referendumas, tačiau čia neturi būti jokių diskusijų.

Lenkai turi lenkų kortą, kodėl mes to negalime padaryti? Taip pat ir Vengrijos pavyzdys – jeigu turi bent lašą vengriško kraujo, iškart gauni pilietybę.

Aš nekalbu apie chuliganus ar nuteistuosius, aš kalbu apie žmones, kurie emigravo dėl materialinių priežasčių, užsidirbti pinigėlių. Jiems nereikia atimti pilietybės.

Kai mes tik pradėjome derybas dėl šio pokalbio, užsiminėte, kad Jums teko bendrauti su dr. Damušiu[30]. Gal galėtumėte papasakoti, kaip buvo susikirtę Jūsų keliai?

Mes pažįstami ne tiek ir daug. Aš studijavau chemiją Bostone ir A. Damušis vieną kartą į mano universitetą buvo atvykęs, mane su juo supažindino. Jis maloniai pasiūlė savo pagalbą chemijos klausimais. Tai aš porą kartų į jį laiškais ar skambučiais kreipiausi pagalbos, klausimais, kurie man buvo neaiškūs. Jis maloniai sutiko paaiškinti.

Ponas Rimtautai, dėkoju už įdomų pasakojimą ir skirtą laiką!


[1] Viktoras Vizgirda (1904–1993) – tapytojas, pedagogas, scenografas, dailės gyvenimo organizatorius, knygų iliustratorius, kritikas. Mokėsi Aukštuosiuose piešimo kursuose Kaune, Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio tapybos studijoje, André Lhote akademijoje, Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumière), V. Šuchajevo piešimo studijoje. Nepriklausomų dailininkų grupės, „Ars“ grupės narys, dalyvavo jų parodose. 1928–1940 m. dėstė piešimą Raseinių ir Pagėgių gimnazijose, Kauno amatų mokykloje. 1936–1938 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje per vasaros atostogas keliavo po Europą. 1940–1941 m. persikėlė gyventi į Vilnių, 1941–1943 m. – Vilniaus dailės akademijos direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. Freiburge buvo Taikomosios dailės mokyklos Tapybos studijos vedėjas. Vienas iš Lietuvių dailės instituto Freiburge steigėjų, pirmasis jo pirmininkas (1947). 1950 m. V. Vizgirda persikėlė gyventi į Bostoną (JAV). 1966 m. Lietuvos dailės muziejuje surengta personalinė paroda buvo pirmoji lietuvių išeivijos dailininko paroda Sovietų Lietuvoje. Ne kartą apdovanotas medaliais, premijomis Lietuvoje ir JAV, 1980 m. pelnė JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premiją. Mirė 1993 m. liepos 10 d. Keip Kode, JAV. Palaidotas Vilniuje.

[2] Elena Vizgirdienė (1908–2002) – R. Vizgirdos mama.

[3] Mykolas Biržiška (1882–1962) – lietuvių visuomenės veikėjas, literatūros istorikas, publicistas.

[4] Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997) – grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.

[5] Dailės ir amatų mokykla (École des Arts et Métiers), Meno ir dailiųjų amatų mokykla, žymiausia lietuvių išeivijos aukštoji dailės mokykla, 1946–1949 veikusi Freiburge. Iniciatorius ir direktorius – V. K. Jonynas. Įsteigta 1946 02 11. Įkurta BALF parėmus, palaikoma prancūzų okupacinės valdžios Dailės ir amatų mokykla tapo svarbiu kultūros centru, kuris telkė daugiausia karo pabėgėlius jaunuolius.

[6] Vytautas Kasiulis (1918-1995) – tapytojas.

[7] Antanas Gudaitis (1904-1989) – dailininkas tapytojas.

[8] Algirdas Vizgirda (g. 1944) – fleitininkas, pedagogas.

[9] Birutė Vizgirdienė (g.1941) – operos solistė, R. Vizgirdos žmona.

[10] Vaclovas Daunoras (1937–2020) – operos solistas (bosas), visuomenės veikėjas.

[11] Romas Zakarevičius (g. 1945) – verslininkas, restorano ir viešbučio Stikliai bendraturtis.

[12] Valdas Adamkus (g. 1926) – Lietuvos prezidentas (1998-2003; 2004-2009).

[13] Remigijus Gaška (g. 1932) – chemikas, aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys, sportininkas, prezidento V. Adamkaus konsultantas, filantropas. Kartu su žmona Aldona Gaškiene įsteigė labdaros fondą, remiantį Punkso lietuvių studijas Lietuvoje.

[14] Raimundas Mieželis (g.1931) – verslininkas, visuomenininkas, prezidento V. Adamkaus patarėjas. Dalia Mieželienė (1939-2017) – R. Mieželio žmona.

[15] The American Chamber of Commerce in Lithuania (Amerikos prekybos rūmai) – nevyriausybinė, ne pelno siekianti asociacija. Veikia nuo 1993 m.

[16] Nikolajus II (1868-1918) – paskutinis Rusijos imperatorius (1894-1917).

[17] Romualdas Budrys (g. 1933) – muziejininkas, dailėtyrininkas.

[18] Tadas Vizgirda (g.1969) – JAV įmonių Lietuvoje, „Amerian Chamber“ vadovas.

[19] Juozas Petras Kazickas (1918-2014) – lietuvių verslininkas, filantropas, ekonomikos mokslų daktaras.

[20] Omnitel – pirmoji Rytų Europoje privati telekomunikacijų įmonė, mobiliojo ryšio operatorius. Įsteigta 1991.

[21] Viktoras Gediminas Gruodis (g. 1942) – lietuvių vadybininkas, verslininkas.

[22] Ricardo Lagos (g. 1938) – Čilės Respublikos prezidentas (2000-2006).

[23] Salvatore Antonio Meschino – verslininkas, Australijos garbės konsulas Lietuvoje.

[24] Turima omenyje Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla.

[25] Nuo 2017 metų labdaringa iniciatyva „Būkime kartu prie stalo“ Lietuvos vaikų globos namų auklėtinius kviečia į projekto rėmėjų restoranus, kavines, kur vaikai ne tik turi galimybę pasivaišinti įvairių šalių patiekalais (Turkijos, Japonijos, Sakartvelo, Meksikos, kt.), susipažinti su šių šalių kultūra, bet ir smagiai drauge leidžia laiką bei džiaugiasi nuoširdžiu dėmesiu.

[26] Turima omenyje architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.

[27] Algis Didžiulis (1930-2021) – Kolumbijos lietuvis, verslininkas, prisidėjęs prie Klaipėdos naftos terminalo statybos. Laima Didžiulienė (g. 1932) – ilgametė Lietuvos garbės konsulė Kolumbijoje.

[28] Ignas Juzėnas (g. 1925) – JAV lietuvis, statybos inžinierius. 1993 m. Lietuvoje įkūrė betono blokelių gamyklą. Buvo vienas iš Amerikos lietuvių kultūros namų Vilniuje steigėjų, valdybos narys. Janė Juzėnienė – I. Juzėno žmona.

[29] Nerija Kasparienė (g. 1939) – operos solistė, mecenatė.

[30] Adolfas Damušis (1908–2003) – chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams dalyvis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*