„Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pas sau dovanoji…“

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme rašytojų įamžinimo temai: domėjomės, analizavome, ieškojome įvairių įamžinimo formų. Neseniai įdomus įamžinimo ženklas (tiksliau, žinia apie jį) „surado“ mus. Liepos mėnesį rašytojui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, akademikui Vytautui Martinkui greta Eržvilko miestelio bibliotekos atidengtas vardinis ąžuolo suolelis – jurbarkiečio meistro Juozo Dineikos meno kūrinys. Rašytojas gimė tuose kraštuose, Jerubiškių kaime, mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 metais. Neužmiršo nei savo gimtinės, nei Eržvilko. Vietos bibliotekoje jis dažnas svečias – su savo kūryba, knygomis ir prisiminimais.

Įdomu tai, kad suolelį puošia rašytojo mintis, išsakyta per Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro inicijuoto pokalbių ciklo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais interviu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios.

Vytautas Martinkus

Visas interviu su V. Martinkumi>>

Visas pokalbių ciklas>>

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*