Petronėlė Orintaitė-Janutienė gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Lukšių valsčiuje. P. Orintaitė – Lietuvos pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja. Orintaitė 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, o 1929 m. – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dirbo Mežeikių, Vikaviškio, Šiaulių gimnazijose, rengė švietėjiškus renginius, bičiuliavosi su Salomėja Nėrimi. 1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta. 1944 m. su lietuvių banga pasitraukė į Vokietiją. Ten 1945–1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. su šeima persikėlė į JAV. Pirmuose kūrėjos eilėraščiuose jungiama liaudies dainų poetika ir sentimentalaus romanso tradicija. Vėlesnioje lyrikoje ryškūs tėvynės ilgesio motyvai, romantizuotas požiūris į istoriją. Žymiausi romanai priskiriami psichologinio tipo prozai. Romanuose ryškios feministinės idėjos, vaizduojamas provincijos inteligentų gyvenimas, realistiškai perteikiama šeimos dramos. Orintaitės atsiminimams būdinga emocinga, ekspresyvi kalba, ryškiai piešiami rašytojų Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Jablonskio, Balio Sruogos portretai. Atsiminimuose pasakojama apie pasitraukimą iš Lietuvos, apie nykią kasdienybę pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Publicistiniuose darbuose svarstomos moters padėtis šeimoje ir visuomenėje. Poezijos rinkiniai:
Vingių vingiai, 1930 m.
Dirvonų dukterims, 1939 m.
Šulinys sodyboje, 1951 m.
Legendų liepsnos, 1986 m.
Apsakymų rinkiniai:
Iš sostinės, 1932 m.
Jurgučio pieva, 1938 m.
Marti iš miesto, 1948 m.
Romanai:
Paslėpta žaizda, 1934 m.
Daubiškės inteligentai, 1937 m.
Ką laumės lėmė Liepalotų medynuose, Biografija, 2006 m.
Taip pat galite paskaityti ištraukų iš Petronėlės Orintaitės dienoraščio >>