Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“

Atrinko Deimantė Žukauskienė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Gintaro kambarys

Uždraustas įeiti kambarys –

tėvo vardas Gintaras.

Suvenyrų parduotuvės senamiestyje,

prigrūstos šachmatų, karolių, koljė –

defragmentuotas to vienintelio, paslaptingai

dingusiojo interjeras.

Jį jau tuoj tuoj atras – tikina aptikę slaptavietę,

vis praneša per žinias, kad beveik ir surado.

Antikvarinių pypkių kolekcija, gintariniai

kiaušiniai, didžiulio paveikslo rėmai;

gintaru inkrustuotas „Mein Kampf“ viršelis,

senoviniai laikrodžiai, dramblių figūrėlės, rožančiai;

fosilijos, plunksnos, pro lupą matomos

vabalų kojos, įstingusios magiškai

geltoname minerale.

Vaikštau po krautuvėles kaip po gintaro kambarius,

ir nė viename jų nerandu savo tėvo.

<…>

(p. 9)


Kaip prišaukti lietų

Pakelėse lubinai mėlynuoja

ir kraujažolės baltos –

rusiškas porcelianas.

Žalmargės braido

po tą servizą –

pienas į kavą.

Traukiniai – geriausia terapija.

Žiūri į pievą už lango

kaip geriausią tapybą.

<…>

(p. 15)


Apytalaukio dvaras

Ledainė su gulbe, angliško tipo parkas.

Langinės užkaltos, fontanas aptvertas.

Viena antablemento skulptūra nudaužta.

Senoviniais aprėdais, lyg panelė su arfa

iš Tiškevičiaus nuotraukų, išlenda iš kažkur

pensionato vaiduoklė.

Vyresnieji dar pamena – Zabiela dvaran

iš Paryžiaus atsigabeno baldus iš ragų.

Mokytojos vesdavo pradinukus

tų raginių baldų parodyti.

Ir biblioteka čia buvo gera, bet sodiečiai,

kai prasidėjo karas, lupo nuo knygų

odinius įrišimus, o likusią

„makulatūrą“ sudegino.

Poezijai nereikia prašmatnių kambarių

anei turtingos bibliotekos – jai pakanka

gulbės, nepasiekiamos, plaukiojančios

tvenkinyje prie lelijų.

<…>

(p. 79)


Medetkų skynimas

Gamtoje tikrai būna ryškių spalvų,

ne vien nuodingi vabzdžiai

ginasi jomis nuo žūties.

Iš gėlynų reikės išraut komsomolkas,

lendančias įkyriai į akis.

Lipčius ant rankų, melisų dvelkimas

po grybšnio žoliapjove. Ant pjaunamos

gyvatvorės sutupia admirolai.

Dar sukasiau šiltnamį, ir tėvas

tenai pasisėjo sultenių.

Medetkų spalva man primena gintaro kambarį –

jeigu kas nors bandys ką nors išsiaiškinti,

pats mirs neaiškiomis aplinkybėmis.

Tu rašai taip, tarsi žmones vis dar rūšiuotum –

bjauriesi biurgeriais. O juk po Šoa

jau nebegalima rūšiuoti žmonių.

Ten taip seniai restauruota, nuo lubų

pažiro gintaro gabalėliai.

Jie nėra Aš ir niekad netaps man Aš,

net jei labai to norėčiau.

<…>

 (p. 84)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.