Atrinko Deimantė Žukauskienė
Gintaro kambarys
Uždraustas įeiti kambarys –
tėvo vardas Gintaras.
Suvenyrų parduotuvės senamiestyje,
prigrūstos šachmatų, karolių, koljė –
defragmentuotas to vienintelio, paslaptingai
dingusiojo interjeras.
Jį jau tuoj tuoj atras – tikina aptikę slaptavietę,
vis praneša per žinias, kad beveik ir surado.
Antikvarinių pypkių kolekcija, gintariniai
kiaušiniai, didžiulio paveikslo rėmai;
gintaru inkrustuotas „Mein Kampf“ viršelis,
senoviniai laikrodžiai, dramblių figūrėlės, rožančiai;
fosilijos, plunksnos, pro lupą matomos
vabalų kojos, įstingusios magiškai
geltoname minerale.
Vaikštau po krautuvėles kaip po gintaro kambarius,
ir nė viename jų nerandu savo tėvo.
<…>
(p. 9)
Kaip prišaukti lietų
Pakelėse lubinai mėlynuoja
ir kraujažolės baltos –
rusiškas porcelianas.
Žalmargės braido
po tą servizą –
pienas į kavą.
Traukiniai – geriausia terapija.
Žiūri į pievą už lango
kaip geriausią tapybą.
<…>
(p. 15)
Apytalaukio dvaras
Ledainė su gulbe, angliško tipo parkas.
Langinės užkaltos, fontanas aptvertas.
Viena antablemento skulptūra nudaužta.
Senoviniais aprėdais, lyg panelė su arfa
iš Tiškevičiaus nuotraukų, išlenda iš kažkur
pensionato vaiduoklė.
Vyresnieji dar pamena – Zabiela dvaran
iš Paryžiaus atsigabeno baldus iš ragų.
Mokytojos vesdavo pradinukus
tų raginių baldų parodyti.
Ir biblioteka čia buvo gera, bet sodiečiai,
kai prasidėjo karas, lupo nuo knygų
odinius įrišimus, o likusią
„makulatūrą“ sudegino.
Poezijai nereikia prašmatnių kambarių
anei turtingos bibliotekos – jai pakanka
gulbės, nepasiekiamos, plaukiojančios
tvenkinyje prie lelijų.
<…>
(p. 79)
Medetkų skynimas
Gamtoje tikrai būna ryškių spalvų,
ne vien nuodingi vabzdžiai
ginasi jomis nuo žūties.
Iš gėlynų reikės išraut komsomolkas,
lendančias įkyriai į akis.
Lipčius ant rankų, melisų dvelkimas
po grybšnio žoliapjove. Ant pjaunamos
gyvatvorės sutupia admirolai.
Dar sukasiau šiltnamį, ir tėvas
tenai pasisėjo sultenių.
Medetkų spalva man primena gintaro kambarį –
jeigu kas nors bandys ką nors išsiaiškinti,
pats mirs neaiškiomis aplinkybėmis.
Tu rašai taip, tarsi žmones vis dar rūšiuotum –
bjauriesi biurgeriais. O juk po Šoa
jau nebegalima rūšiuoti žmonių.
Ten taip seniai restauruota, nuo lubų
pažiro gintaro gabalėliai.
Jie nėra Aš ir niekad netaps man Aš,
net jei labai to norėčiau.
<…>
(p. 84)