Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“

Parengė Deimantė Žukauskienė



Pakeleivingų stotys : proza / Vidas Morkūnas. – Vilnius : Odilė, [2019]

***/stotys

Važiavome, tikriau, vos stūmėmės, tylėdami. Kraštą menkai pažinojau, mielai būčiau pasižvalgęs, bet tokiu oru pro langus ne kažin ką įžiūrėjau. Darganojo velnioniškai: tai šlapdriba vertė, tai pylė grynas lietus, o tarpuose dar ir niršus vėjas sukildavo. Valytuvai plušėjo pasicypaudami. Mums buvo likę apie pusantro šimto kilometrų.

Priešakyje subolavo grafičiais ir tinko raižiniais išgražinta pakelės stotelė. Autobuso prie jos laukė penkiese. Šalto lietaus šuorų čaižomi, visi kaip įmanydami gūžėsi, dangstėsi, sukiojosi.

– Ko jie po stogu nesueina? – nusistebėjo mano draugas. – Peršlapti smagu, ar ką?

(p. 44)

Marius Burokas apie knygą: „Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų (neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.