Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


kai aš buvau malalietka / Virginija Kulvinskaitė. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]

tą pavasarį tarsi susitarusios užsimanėme, kad kažkas pagaliau nutiktų, kažkas pasikeistų, todėl pradėjome plėsti savo teritorijas: kiemo, šulios ir žmonių, kuriuos ten kasdien sutikdavome, nebeužteko, darėmės godžios, reikėjo daugiau. juokingai skamba – godžios keturiolikmetės, bet mes iš tiesų jautėme alkį. tada – 1997 – dar tęsėsi modelių ir visokių misių bumas, visos aukštesnės nei 170 cm ir plonesnės nei 51 kg veržėsi į kastingus, o didžiausias komplimentas buvo „atrodai kaip modelis“, buvimas modeliu reiškė vyresnį bachūrą su tačke, aptemptus madingus į apačią kiek platėjančius džinsus, aukštakulnius ir plokščią pilvą atidengiančią maikę, ir dar mokėjimą rūkyti, tūsus, naktinius klubus, tai, kur niekada anksčiau nesilankėme, bet jautėme, kad privalome būti.



(p. 9)

Aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas. Pirmas į galvą atėjęs prisiminimas, kai buvau meilėje,  –  ne sudaužyta, bedugnis skausmo rojus, o kelionė namo. Pro mašinos langus slinko rudeniniai laukai, buvau peršalusi, taip spengė ausyse, jog atrodė, kad girdžiu, kaip čeža išdžiūvusios žolės. Kalbėjomės apie literatūrą ir kultūrą, pažįstamus, nes dera su menkai pažįstamu žmogumi, kuris parveža tave iš kitame mieste vykusio seminaro, kalbėti apie tai, kas jam įdomu. O tada per radiją pasakė, kad tuoj transliuos kraujagyslių muziką, nes kažkas tuo, pasirodo, užsiiminėja – įrašinėja garsus, kuriuos skleidžia susitraukinėjančios kraujagyslės. Ir mes klausėmės, kaip jos susitraukinėja ir skleidžia robotiškus garsus, klausėmės tos mūsų vidinių mechanizmų muzikos, dubliavusios mano vidinį spengimą. <…>ne, daugiau jokio pasakojimo, jokios prasmės, nemanau, kad aš, o tuo labiau mes abu, tą akimirką kažką pajutom ar supratom, bet, pagalvojusi apie betikslę meilę, prisiminiau būtent šitą.


(p. 154)

Aušra Kaziliūnaitė. „Jau seniai teko skaityti taip atvirai parašytą knygą! Nevyniojant į vatą čia kalbama ne tik apie seksą, narkotikus ir meilę, bet ir apie nuobodulį, liūdesį ir beprasmybę. Tai dar sudėtingiau. Bet V. Kulvinskaitė, išvengdama patoso ir egzaltacijos, meistriškai susidoroja ir su šiuo iššūkiu.“