Marijaus Gailiaus „Oro“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Oro : [romanas] / Marijus Gailius. – [Vilnius] : Odilė, [2018].

Jie nieko nenumanė, kai atėjo tvanas ir visus nusinešė.

Septyniadienis uraganas, vardu Danielius, atslinko nuo Atlanto. Taip nebūna, pasibaisėjęs lingavo galvas senyvi žmonės, nebūna taip šituose kraštuose, murmėjo panosėse dirsčiodami į dangų, į jūrą, į marias ir kartojo vieni kitiems negalį patikėti, nes nėra taip buvę, kad jūra ir dangus vėtrautų ištisas septynias dienas ir naktis. Jie netikėjo girdėdami skelbiant prognozes ir regėdami tiesioginius vaizdus iš ciklono siaubiamos Danijos ir Norvegijos, jie  nenorėjo patikėti net tą valandą, kai vėjai kaip pragaro apaštalai įsikabino į jų namų langines, tvoras ir valtis, į jų  išgenėtus vaismedžius, apdainuotus beržus ir apylinkės pušynus, kai sūri, jėgų iš giliausių gelmių pasisėmusi liūtis su kruša lyg cemento mišinys užgulė Lapnugario ir Raganų kalnus, įsikibo į bažnyčios bokštą ir užpylė kurortines gatveles.

                             Septintąją dieną žmonės išbrido į kiemus įvertinti audros paliktą žalą.  Kaimynų sodybos buvo išplėštos iš vietovės kraštovaizdžio – ten dabar telkšojo drumzlinas ežeras, šiauriau Mirusiųjų kopų, kiek tik aprėpia akis, prasilaužęs į marias kaip sūri upė, kurios vagą lyg plūdurai žymėjo uragano ir potvynio sunešti lentgaliai, skardos, durys.

                      Iš vandens kyšantys kaminai priminė antkapius.

                      Brūzgyne šnarėjo žiurkės, krantu vilkdamos šlapius pilvus.

                      Vėjo gūsiuose girdėjos kaulų braškesys, ir žmonėms atrodė, kad kažkieno piktas juokas šliaužė nuo ausies ligi ausies.


(p. 10-11)