Mėnuo: 2021 kovo

Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena

Parengė Deimantė Žukauskienė

Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.

Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!

Szv. Kazimierius / pagal lenkiszką S.R. – 1902

Šv. Kazimieras Lietuvos karalaitis. – 1915]. – 38 p.

Šv. Kazimieras karalaitis / parašė Antanas Alekna. – 1927

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai / sudarė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. – 2003

1989-ųjų pabaiga: kiekviena diena rašė naują istorijos puslapį

2021 m. pradžioje pasirodė nauja knyga – Vytauto Landsbergio „Lapkričio knygelė: 1989 metų pabaigos įvykių ir idėjų užrašai“. Knyga, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitytojams leis susipažinti su 1989-ųjų lapkritį ir gruodį V. Landsbergio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderio, pildyto bloknoto turiniu. Kodėl 1989-ieji tokie svarbūs?..

Knygos viršelis. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Mums, lietuviams, didysis polinis lūžis asocijuojasi su 1990 metais, kai pagaliau atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Visgi Vidurio Europoje dažniau kalbama apie 1989-ųjų revoliucijas: metų pabaigoje, pasitinkant 1990-uosius, politinis regiono peizažas buvo visiškai pasikeitęs.  Lenkijoje gyvenimas mainėsi jau nuo pirmojo metų pusmečio: įvyko vadinamosios Apskritojo stalo derybos, kuriose dalyvavo  Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia ir „Solidarumo“ atstovai, vėliau – iš dalies laisvi vadinamieji Birželio rinkimai į Seimą ir Senatą, virtę vartais į didžiąsias permainas. Rudenį Vengrijoje įteisinta daugiapartinė sistema, atsisakyta Vengrijos Liaudies Respublikos pavadinimo. Tuometinėje Čekoslovakijoje įvyko taiki Aksominė revoliucija, pačioje metų pabaigoje jos prezidentu tapo disidentas Vaclavas Havelas. Vardijimą būtų galima tęsti ir tęsti. Bene ryškiausias iš šių įvykių – simboliška Berlyno sienos griūtis, virtusi kone 1989-ųjų metonimija.

Toliau skaityti „1989-ųjų pabaiga: kiekviena diena rašė naują istorijos puslapį”

Knygos užsienio lietuviams

Parengė Arida Riaubienė

Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis: ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, užsienio lietuvių studijų organizavimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

Šiame tekste pateiksime keletą faktų, susijusių su DULR organizuotu knygų rinkimu ir siuntimu užsienio lietuviams.

Jau pirmaisiais savo veiklos metais DULR „Lietuvos aide“ išspausdino kreipimąsi į visuomenę, kuriuo ragino knygų leidimo bendroves, knygynus, atskirus asmenis aukoti knygas užsienyje įsteigtoms lietuvių organizacijoms, mokykloms. Kreipimesi buvo rašoma, kad svetur atsidūrę lietuviai greitai pasiduoda svetimai kultūrinei įtakai, skatinančiai nutautėjimą. Šis reiškinys ypač pavojingas jaunajai kartai, gimusiai ir užaugusiai išeivijoje. Neturėdama nei materialinio, nei kultūrinio pagrindo jaunoji karta „[…] negali nugalėti ištautinimo bangų“[1]. Pranešime taip pat buvo rašoma, kad paaukotas knygas draugija persiųs lietuviams, gyvenantiems Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje ir Vokietijoje[2]. Siekiant paspartinti knygų rinkimą, įvairiose Laikinosios sostinės vietose, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno centriniame pašte, Vidaus reikalų, Finansų ir Žemės ūkio ministerijų patalpose, buvo pastatytos dėžės, skirtos spaudiniams kaupti.

Ruseckas, Petras. Užsienio lietuviai. [Kaunas: Draugija užsienio lietuviams remti], 1934 (Kaunas: akc. b-vės „varpas“ sp.). 56 p.
Toliau skaityti „Knygos užsienio lietuviams”