Vilija Baublytė
Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį?
Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?
Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos.
Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias. Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto.
Saviti biografijos vingiai
Įsiminė Biržiškos frazė, perskaityta viename iš jo tekstų, skirtų Valančiaus biografijai: „Ir čia vėl jis daro savitų vingių, kurie galėjo atnešti ir neigiamų, ir teigiamų pasekmių.“ Per tuos savitus darbų, poelgių bei santykių vingius ir atsiveria skirtingi Valančiaus veidai, sudėtingas, kartais prieštaravimų kupinas jo santykis su savuoju istoriniu laikotarpiu ir amžininkais. Jei sektume biografiniais Biržiškos tekstais, įtrauktais į Juozo Jasaičio sudarytą straipsnių rinktinę „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“ (2001), tai eitumėm nuo tiesiog Motiejaus Valančiaus („Motiejus Valančius. Biografija“) prie dviejų Valančių („Du Valančiai“) iki daugiaveidžio Valančiaus („Daugiaveidis Valančius“).
Iš to, kaip papasakota Biržiškos, savitų vingių galima pastebėti beveik visose Valančiaus veiklose ir iniciatyvose. Lietuvybės ir lietuvių kalbos vartojimo klausimu – taip pat. Pradėjusio eiti Žemaičių vyskupo pareigas Valančiaus lietuviškumas, kaip teigia Biržiška, „reiškėsi tik santykiuose su mužikais, lenkiškai nemokančiais. Su didikais, su bajorais santykiaudamas jis tik pirmasis vyskupijoje didikas, toks pats, o gal ir didesnis lenkas, kaip ir jie. Jis kitaip nekoresponduoja, kaip lenkiškai; jis važinėjasi tik ketvertu arklių pakinkyta karieta“. Nors, tapęs vyskupu, Valančius nenutraukė, netgi išplėtė savo santykius su lietuviškojo judėjimo atstovais, tačiau susirašinėjo su jais tik lenkiškai. Netgi raginamas į lietuvių kalba rašytus laiškus atsakyti lietuviškai, atkakliai atrašinėjo lenkiškai.
Nors savo pirmąjį spausdintą darbą – istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (Žemajtiu Wiskupiste, 1848) – Valančius, dar iki tapdamas vyskupu, parašė lietuviškai, pasak Biržiškos, ankstyvuoju savo visuomeninio gyvenimo ir vyskupavimo laikotarpiu jokių su lietuvybe susijusių tautinių uždavinių jis nebuvo nusimatęs. Savo pirminiais uždaviniais Žemaičių vyskupas laikė žmonių raštingumo ugdymą ir bendro kultūros lygio kėlimą – tiek liaudies, tiek dvasininkijos (ne tik valstiečių, bet ir Lietuvos kunigų išsilavinimo bei apsiskaitymo lygį teologijos mokslų daktaro laipsnį turintis Valančius vertino menkai).
Kalbėdamas apie Valančiaus didelius nuopelnus ugdant žmonių raštingumą, Biržiška teigia, kad jo pastangomis liaudies raštingumo lygiu Lietuva XIX a. viduryje pasiekė savotišką rekordą ne tik palyginti su kitais rusų okupuotais kaimyniniais kraštais (Lenkija, Latvija, Estija), jau nekalbant apie pačią Rusiją, bet iš dalies ir Vakarų Europoje. Dėl išplėtoto parapinių mokyklų tinklo, sudariusio sąlygas mokytis daugumai vyskupystės vaikų, ir dėl aktyvaus suaugusiųjų švietimo per pirmąjį Valančiaus vyskupystės dešimtmetį daugelyje Lietuvos vietovių neliko beraščių. (Reikia turėti omenyje, kad nuo Valančiaus vyskupavimo pradžios Žemaičių vyskupijos teritorija buvo dvigubai didesnė, nei turėjo jo pirmtakai, ir apėmė visą buvusią Kauno guberniją ir dar Kuršo (dabar – Latvija) katalikus.)
Vis dėlto, rūpindamasis valstiečių švietimu, Valančius galvojo ne apie lietuvybę, bet apie religinį auklėjimą ir dorovę, todėl pats gausiai rašė ir kitus kunigus skatino rašyti tikybinio turinio knygeles. Norint, kad šviečiamoji religinė literatūra liaudies būtų skaitoma, ir rašyti ją reikėjo liaudies kalba – lietuviškai. Šios literatūros leidybos statistika įspūdinga: Biržiškos teigimu, nuo Valančiaus vyskupavimo pradžios per 14 metų iki 1863 m. sukilimo ir lietuvių spaudos uždraudimo 1864-aisiais Žemaičių vyskupijoje lietuviškos katalikų religinės literatūros srityje buvo padaryta ne mažiau kaip per praėjusius 300 metų nuo lietuviškų knygų pasirodymo Didžiojoje Lietuvoje.
Rūpindamasis dvasininkijos švietimu, Valančius savotiškai net stiprino jos lenkiškumą, nes kunigams platinama mokslinė (teologinė) literatūra buvo lenkiška. Kaip pažymi Biržiška, lenkiškų teologinių knygų leidybos srityje Valančiaus Žemaičių vyskupija aplenkė lenkuojančią Vilniaus vyskupiją, o pats Valančius tarp Lenkijos knygų leidėjų kuriam laikui net buvo įgijęs lenkiškų knygų mecenato reputaciją. Neretais atvejais ir parapinių mokyklų kunigai mokiniams dėstė lenkiškai, tokiu būdu, pasak Biržiškos, tęsdami tautos lenkinimo darbą (ypač rytinėje vyskupijos dalyje, prijungtoje iš buvusios Vilniaus vyskupijos).
Mėgindamas apžvelgti Valančiaus darbus įvairiose srityse, suprasti jo asmenybę ir atskleisti patį gyvenamąjį laikotarpį, Biržiška dvasininko veiklą skiria į tris sąlyginius etapus: pirmas – maždaug iki 1858-ųjų – tai jau minėta aktyvi visuomeninė veikla švietimo ir blaivybės srityse; 1858–1864 m. – svyravimo laikai; paskutinis gyvenimo dešimtmetis – nuo 1864–1865 iki 1875-ųjų – laikotarpis, lietuvių tautai davęs būtent tą Valančių, kurio nuopelnus minime iki šių dienų.
Sekant Valančiaus biografijos ir veiklos vingiais, ypač vadinamuoju svyravimo laikotarpiu, neįmanoma neminėti jo santykių su carinės Rusijos administracija, taip pat jo laikysenos 1863 m. sukilimo metu. Laviravimas, sumani diplomatija, bičiuliškų santykių mezgimas tiek su Katalikų bažnyčios viršūnėmis, tiek su rusų administracijos pareigūnais, Valančiui pagelbėjo ir siekiant vyskupo karjeros, ir vėliau tvarkantis vyskupystėje. Biržiškos rašyta: „Santykiuose prie rusų vyriausybės jis nemato valdžios slėgimo, jo vyskupystėje „tiš da glad, da Božja blagodat“ (tykuma, ramuma ir Dievo malonė – V. B.). Ir rusai džiaugiasi – „kad visi toki vyskupai būtų“. Bręstantis sukilimas – akivaizdi grėsmė nusistovėjusiai reikalų tvarkai ir gana stabiliai Valančiaus, kaip vyskupo, padėčiai tarp Romos ir caro. Žiaurias rusų valdžios represijas malšinant sukilimą taip pat buvo nesunku numatyti. Tad vyskupo nepritarimas sukilėliams regisi veikiau dėsningu nei stebinančiu faktu.
Pripažįstama, kad Valančius buvo plataus diapazono politikas ir diplomatas, savo padėties verčiamas elgtis labiau pragmatiškai negu idealistiškai. Biržiška puikiai suvokia tokio elgesio priežastis, tačiau karštai nepritaria tonui, kuriuo Žemaičių vyskupas rašė laiškus Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui kaip tik sukilimo metu: „Skaitant Valančiaus susirašinėjimą tuo laiku su Muravjovu, net koktu darosi, atrodo, susirašinėja du didžiausiu prieteliu – iš vienos pusės žiaurus korikas, malšintojas, iš kitos, katalikų vyskupas. Kokių komplimentų vienas kitam prirašo, kaip abudu vienodai žiūri į visus Lietuvos įvykius, koks vienodumas ištikimybėje Rusijai ir carui, bendram nusistatyme!“ Pasipiktinęs susirašinėjimo stiliumi, Biržiška čia pat priduria, kad „ir čia Valančius savitai tuos santykius išnaudoja. Jis tuo metu yra vienintelis Lietuvoje, o gal ir Rusijoje žmogus, su kuriuo Muravjovas šiek tiek skaitosi, jam vienam pavyko per Muravjovą išgelbėti daugiau žmonių, ypatingai kunigų, nuo kartuvių ar Sibiro negu visiems kitiems, daug autoritetingesniems ir įtakingesniems kartu“.
Derėtų pabrėžti, kad šiuo straipsniu nepretenduojama pateikti išsamios mokslinių darbų apie Valančiaus laikyseną sukilimo metu ir jo santykius su carine rusų valdininkija apžvalgos, tačiau jei pasitelksime grožinę literatūrą, tiktų fragmentas iš Jurgio Gliaudos istorinio romano „Ganytojas ir vilkai“: „Tvarkos ardymas vyskupui atrodė poelgis prieš protą, prieš taisyklingą mąstymą. Už tai žmonės kenčia ir daug kentės. <…> Karabinas mūsų nuo caro neišvaduos. Vienoje pusėje nenugalima galybė, o kitoj pusėj mužikėliai su dalgiais! Mūsų gyvenimą nutvieks mūsų išlavėjęs protas. Prieš karčiamas privalu kovoti. Parapijines mokyklas gerbti kaip šventoves. Šitaip dabar reikia suktis, vaike mano! <…> Per mokyklą, per blaivystę. Tasai sąmyšis pas mus iš lenkų atneštas. Žinai gi, lenkas nėra žemaitis. Lenkų galvojimas karštas, netoks jau žemaitiškas. <…> Jo vyskupijos pločiuose, kur gyvena milijonas žmonių, siautėja sukilėliai ir naujas žodis „laisvė“ nustelbė kilnų žodį „blaivybė“. Žodis „laisvė“ yra naujas svaigalas, kurį žemaičiams pagamino Varšuva. Caro įpėdiniui Vilniuje, generalgubernatoriui Muravjovui visi lietuviški žodžiai, „laisvė“, „blaivybė“, „katalikų bažnyčia“, yra įtartini, persekiotini, skatiną maištą. Visi tie žodžiai yra pirmoji pakopa kelyje į kartuves.“
Svyravimai ir slinktis nuo Valančiaus – laviruojančio diplomato iki Valančiaus – rezistento prasidėjo kaip reakcija į po sukilimo prasidėjusią labai agresyvią krašto rusifikavimo politiką, kuri reiškėsi ir katalikų tikybos persekiojimu, Katalikų bažnyčios veiklos ribojimu. Lietuvybės gynimas po sukilimo Valančiui iš esmės reiškė katalikybės gynimą. Lietuviško rašto uždraudimą ir knygų spausdinimą kirilikos rašmenimis Valančius vertino kaip stačiatikių tikybos platinimo būdą ir tiesioginę grėsmę katalikybei. Net ir vadinamoji Valančiaus lietuviška politinė programa (pirmoji iki „Aušros“ laikų), skelbiama ir įgyvendinama jam organizavus slaptą lietuviškų raštų (savotiškų pirmųjų politinių brošiūrų) spausdinimą Prūsijoje, iš esmės buvo kova už katalikišką Lietuvą.
Minėtose brošiūrose buvo formuluojamos gana konkrečios rekomendacijos, kaip išsaugoti savo tikėjimą (pavyzdžiui, delsti leidžiant vaikus į rusiškas mokyklas; uždarius katalikų bažnyčias, toliau melstis namuose; mokytis patiems krikštyti vaikus be kunigo). Masiškai skleidžiamos visoje Lietuvoje, šios brošiūros palaikė tokią žmonių nuotaiką, dėl kurios visi rusų valdžios potvarkiai Lietuvoje nepasiekdavo ir mažos dalelės to, ko norėta jais laimėti. Tačiau, kaip pabrėžia „savitais Valančiaus vingiais“ sekantis Biržiška, Žemaičių vyskupas kovoja ne su valdžia, ne su caru, bet su „maskolių“ kultūros įtaka katalikybei. Komentuodamas politinę Valančiaus laikyseną, Biržiška pabrėžia, kad Valančius, būdamas nuoseklus monarchijos šalininkas, nekvestionavo caro autoriteto.
Nepriklausomųjų keliu?
Esama klasikų tekstų, kuriuos tiesiog gali imti ir skaityti be ypatingo specialaus pasirengimo (paremto istorinio, kultūrinio konteksto ir literatūros kanono išmanymu). Juose būtinai rasi, kas tave užkabins, tekstai kalbės su tavimi. O štai atsivertęs Valančiaus tekstus, pamatai, kad savo jėgomis, tiesiogiai su jo tekstais kalbėtis nepavyks – čia būtini vedliai ir tarpininkai.
Savuoju vedliu dažnai renkuosi Vytautą Kavolį. Knygoje „Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai“ (1986) jis siūlo savitą prieigą prie lietuvių literatūros (ir apskritai lietuvių kultūros istorijos), ragindamas skaitomus tekstus vertinti pagal tai, kiek jie svarbūs lietuvių kultūros modernėjimui ir nepriklausomo galvojimo vystymuisi; ieškoti juose naujų sąmoningumo apraiškų ir proveržių. Knygoje Kavolis net pateikia sąrašą „Nepriklausomi žmonės“. Arvydas Šliogeris tekste „Laisvojo šaulio taku“suskaičiavo, kad kavoliškajame sąraše iš viso yra 37 „laisvieji šauliai“. Tiesa, paties Kavolio žodžiais, jis nesurašė visų nepriklausomųjų, tik pateikė iliustratyvią kuo platesnę nepriklausomų žmonių skalę (pradedant „Aušros“(1883) ir priešaušrio laikotarpiu).
Motiejaus Valančiaus Kavolio nepriklausomų asmenų sąraše nėra. O sąrašą pradeda Simonas Daukantas su Antanu Strazdu, kaip priešaušrio nepriklausomųjų atstovai. Kavoliui neatrodo, kad ideologinis ar religinis angažuotumas savaime užgniaužia žmogaus nepriklausomumą – jo sąraše rasime ir socialistų, ir katalikų kunigų (pavyzdžiui, tas pats Strazdas, vėliau – Vaižgantas). Todėl galima nutuokti, kad ne dėl einamų katalikų vyskupo pareigų Valančiui skirtas toks Kavolio vertinimas: „Valančius buvo tradicijos racionalizatorius ir dar socializmo neišgąsdintas autoritetinis populistas, Lietuvoje prasmingą vietą paliekantis tik tradiciniams katalikams.“
Daugelis Kavolio teiginių apie Valančių daug kur rezonuoja su biografiniais Biržiškos tekstais. Pasak kultūros istoriko, Valančius aktyviai, veiksmingiau nei bet kas kitas iki tol, rūpinosi žmonių gerove. Jo nuopelnai plėtojant mokyklų tinklą, leidžiant knygas ir skatinant blaivybę yra akivaizdūs ir pripažinti. Tačiau į įvairias visuomenės modernėjimo apraiškas – pasaulietinės sąmonės stiprėjimą, luominių hierarchinių santykių kvestionavimą ir kitas – dvasininkas žiūrėjo kaip į plintančią demoralizaciją ir, Kavolio vertinimu, atkakliai bandė sustingdinti nesulaikomai skeldėjančią tradicinę bažnytinę moralinę kaimo kultūrą. Tai sakydamas, Kavolis atkreipia dėmesį ir į akis rėžiančius Valančiaus pirmojo ganytojiškojo 1850 m. laiško tikintiesiems žodžius: „Tegul paklusnumas visokioms vyresnybėms valdo žingsnius „jūsų“ ir „žmonės, godokite ponus savo“.“ Savo vyskupystės administracijoje jis taip pat buvo institucinio autoriteto griežtintojas, priešinosi tuo metu Žemaičių vyskupijos daugiausia latviškose parapijose plitusioms religiškai mišrioms santuokoms.
Jei vertinsime pasaulietinės sąmonės elemento (nebūdingo ligtolinei baroko kultūrai) ir jos ženklų lietuvių rašytinėje kultūroje požiūriu, tai galime kalbėti apie Valančiaus nuopelnus pasaulietinei didaktinei prozai. Po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo ir spaudos uždraudimo Valančius, be jau minėto slapto politinio turinio raštų platinimo, ėmėsi kurti ir pasaulietinę literatūrą. (Iki tol rašė ir platino tik religinio turinio knygeles.) Visi jį, kaip literatą, išgarsinę prozos kūriniai parašyti spaudos draudimo laikotarpiu, jam pačiam gyvenant savotiškoje tremtyje Kaune (kad caro administracijai lengviau būtų kontroliuoti ir sekti, į šį miestą iš Varnių buvo perkeltas vyskupijos centras, o Valančiui apribotos tiesioginio bendravimo su parapijiečiais galimybės).
Valančiaus knygelės buvo leidžiamos ir perleidžiamos dideliais tiražais, jos greitai bei lengvai plito (skirtingai nei Daukanto) ir išaugino ištisą lietuviškai skaitančiųjų kartą. Bet jei į tekstų turinį žiūrėsime kavolišku žvilgsniu, ieškodami lietuvių kultūros modernėjimo požymių, naujų sąmoningumo apraiškų, tai ir vėl nueisime „savitais vingiais“. Visų pirma dėl kitataučių vaizdavimo Valančiaus raštuose. Kad ir šioje ištraukoje iš pasakojimo „Apie šunis“ (knygoje „Pasakojimas Antano tretininko“; parašyta 1872, išleista 1891): „[Šunys] neužkenčia žmonių, darančių krividą savo gaspadoriui ir nenori į namus įleisti. Užvis pjauna žydus, maskolius ir ubagus. Žydas, prie žmogaus ateinąs, niekuomet jam nieko gero neatneša, bet nori pelnyti, apgauti ar ką pavogti. Maskoliai ateinantys lygia dalia nežada nieko naudingo gaspadoriui. Ubagai tyčiomis stumdos, kad ką gautų iš gyvenimo, šuniui duoną sumažintų.“
Prieš duodami mokiniams skaityti tokias Valančiaus ištraukas, šių dienų mokytojai, matyt, turėtų papasakoti net tik apie Valančiaus liaudiškai šiurkštų humorą ir sodrų stilių, bet ir apie tradicinę XIX a. lietuvių kaimo kultūrą. Apie ją kalbėdamas, Kavolis „Sąmoningumo trajektorijose“ cituoja fiziką ir etnografą Igną Končių, kuris, savo „Žemaičiošnekose“ svarstydamas klausimą, kodėl jo vaikystės laikais, XIX a. pabaigoje, Lietuvos kaime žydas nebuvo laikomas žmogumi, prieina išvadą, kad senojoje lietuvių kaimo kultūroje visaverčiais žmonėmis laikyti tik tie, kurie dirba gamtoje. Amatininko ar pirklio darbas negerbiamas, kaip ir tą darbą dirbantis žmogus (pagal šią pasaulėžiūrą kunigas yra už žmogų aukštesnis, o ponas – iš visai kitos kategorijos).
Kavolio požiūriu, būtent nuo Valančiaus į moderniąją lietuvių kalbą iš tradicinės liaudies kultūros perėjo nepakantumas vienai tautinei religinei grupei. Pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis XVIII a. kritikavo visas tautines grupes, o Valančius XIX a. viduryje vieną tautinę religinę grupę pristato kaip korupcijos šaltinį: „Kručauti [vagiliauti, apgaudinėti] išmokė žemaičius žydai…“
Kaip pastebėta Vytauto Vanago, Valančiaus raštuose girdimo tautinio nepakantumo vos po poros trejeto dešimtmečių nestokojo lietuvių buržuazija, kovojusi dėl savo ekonominių pozicijų stiprinimo. Išeitų, kad, savo raštuose morališkai menkindamas kitataučius, Valančius ragino lietuvius (ypač iš baudžiavos išlaisvintus valstiečius) imtis verslo, eiti į tas ekonominės veiklos sritis, kuriose iki tol šeimininkavo kitataučiai.
O štai Kavolis Valančiaus originalią pastangą žadinti lietuvių ekonominę iniciatyvą įžvelgia visai kitur – keliaujančio, judraus ir besidominčio pasauliu žmogaus temoje, kuri plėtojama žymiausiame Valančiaus grožiniame veikale „Palangos Juzė“ (1869). Knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ Kavolis pažymi, kad XIX a. antrajame ketvirtyje lietuvių literatūrą užplūsta tekstai, kuriuose vaizduojamas žmogus, neprisirišęs prie savo aplinkos, negyvenantis nuolat vienoje vietoje, keliaujantis po pasaulį (tarp tokių – pirkliai, amatininkai, vienuoliai, savo ūkius sūnums perleidę senukai ir kiti). „Palangos Juzėje“ – Kavolio vertinimu, geriausiame to meto keliaujančio žmogaus tekste – per keliaujančio siuvėjo pasakojimus veriasi skirtingų vietų žmonių gyvensena, papročiai, žaidimai ir dainos. Tokia literatūra turėjo žadinti to meto kaimo žmonių vaizduotę, paruošti dirvą ekonominei iniciatyvai, migracijai, skatinti domėjimąsi gyvenimu už savo parapijos ribų.
***
Užbaigiant straipsnį, vertėtų grįžti prie pradžioje sau iškelto klausimo: ar Motiejus Valančius kalba man, ar jo žodžiai pasiekia mano širdį?
Man Valančiaus tekstai – nutolinti laiko ir pasikeitusių estetikos bei etikos normų – atsiveria jau tik per tarpininkus. Greičiausiai specializuotų tiriamųjų interesų ir atitinkamo akademinio pasirengimo neturinčiam žmogui šiandien labiau nei šio dvasininko ir rašytojo tekstai įdomesnis jo likimas ir egzistencinė laikysena – Valančius, kaip istorinė, politinė figūra ir kaip tam tikras psichologinis charakteris.
Valančiaus biografija galėtų būti atspirties tašku istoriniam kino serialui. Gilinantis į jo gyvenimą, galima atskleisti dramatiško Lietuvai istorinio laikotarpio dvasią; papasakoti apie diplomatinius (dažnai – užkulisinius) Vatikano, Rusijos valdžios ir lietuvių veikėjų žaidimus (kad ir intriguojančios Valančiaus skyrimo vyskupu peripetijos); greta parodyti amžininkų likimus, kartais lemtingai susipynusius su Valančiaus gyvenimu, – atskira tema čia galėtų būti Daukanto ir Valančiaus gražiai prasidėjusi, bet liūdnai pasibaigusi santykių istorija (kam įdomu, poetiškai jautriai papasakotų šios istorijos atgarsių yra Romualdo Granausko esė „Dvylikajuodvarnių, apie Daukantą lakstančių“); apmąstyti amžinas egzistencines įtampas tarp laisvės ir tvarkos, kaitos ir stabilumo, idealizmo ir pragmatizmo.
Straipsnis taip pat buvo publikuotas žurnale „Tarp knygų“ (2021, Nr. 3).
Literatūra
1. Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo / sudarė Juozas Jasaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001
2. Valančius, Motiejus. Raštai. T. 1, 2001
3. Kavolis, Vytautas. Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1986
4. Kavolis, Vytautas. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Apostrofa, 2016
5. Gliauda, Jurgis. Ganytojas ir vilkai: istorinis romanas. London: Nida, 1986
6. Šliogeris, Arvydas. Lietuviškosios paraštės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011
7. Granauskas, Romualdas. Baltas liūdesio balandis: esė, pokalbiai, pokštai / sudarė Valentinas Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015