Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas


Autoriaus knygų lentyna

Mielas Jokūbai,

mama sako, kad mes broliai. Kartais tuo netikiu. Tu man esi liūtė kruvinais nasrais, kuri medžioja bandoje, bet ėda viena.

Džiaugiuosi, kad sutikai perskaityti „Dūzgė ir baltieji piratai“. Visada buvai geras pasakotojas. Dažniausiai sakydavau, kad buvo visai ne taip, kad prikūrei. Tavo prasimanymai dažniausiai būdavo geri. Ir šį kartą, įtariu, kad tyčia prikūrei. Norėjai įgelti man dėl pernelyg griežto įvertinimo per mamos gimtadienį, kai net nepadovanojai jai gėlių.

Toliau skaityti „Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija“

Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

Odile, sakyk,

kieksyk turės kilti

ir leistis lėktuvai,

kieksyk mums šypsosis

malonios dangaus stiuardesės,

kieksyk dar beviltiškai, naiviai

bandysim užkariauti dangų?

Toliau skaityti „Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija“

Marytė BURNEIKIENĖ: Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

  „Gal tik šviesiausius (žmones) traukia Paryžius, kiti važiuoja kitur…“ Ar tu esi tas „šviesiausias“, pagalvoji perskaitęs pasakojimą apie Odilę, devyniasdešimtmetę paryžietę, kurios gyvenimas (ir kūryba) dvelkia tikra belle epoque. Ji žino, “ką reiškia senti, bet taip ir nesuaugti“ ,t. y. jos gyvenimas puikiajame mieste pilnas pasitikėjimo savimi, nenukrypimas nuo savo įpročių – ji eina pasėdėti kavinukėje (rodos, užuodi kavos ir croissant kvapą), susitinka su draugėmis, nuklysta į prisiminimus (atrodo, keliauji su Odile po miestą ir pasaulį). Rašytojas vedžioja skaitytoją Paryžiaus gatvėmis, ir, jeigu esi bent kartą buvęs meilės mieste, skaitydamas šį romaną vėl išgyveni tą jausmą, lyg iš naujo žingsniuotum ten, tik šalia tavęs dar ir Odilė, petite dame, kuriai „viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau“.

  Pats miestas čia yra pasakotojas, nes net ir nebuvusiam jame, atsiras noras pamatyti jį,  galbūt, pereiti tomis gatvėmis, pasėdėti mažoje lauko kavinėje… Nes juk „atrodo, kad Paryžiuje visos dienos – sekmadieniai“.



Kalba neredaguota.

Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės nuotrauka

Mano knygų lentynoje gyvena viena gražiausių ir universaliausių knygų, tinkančių tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, – „Mažasis princas“. Tai 1943 m. išleista pasaka. Na o aš turiu garbės turėti vieną naujausių jos leidinių.

Mažasis prince,

Šiuo metu mano planetoje neramu. Galima sakyti, net chaosas. Dauguma gyvename baimėje. Bijome susirgti. Ar gali patikėti? Bijome to, ko negalime matyti. Sako, kažkoks pavojingas virusas… Mums patariama likti namie, niekur nevykti…

Toliau skaityti „Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas““

Spaudiniuose likę cenzūros ženklai

Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.

Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6].    Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje  bibliografijoje  užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.

Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.

Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai“