Edgaras BOLŠAKOVAS. „Niekas nepasikeis“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas

Pagal Jurgio Savickio novelių rinkinį „Vasaros kaitros” 

Suaugusiųjų kategorija


Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

Gracinga bei kukli pavasarinė šiluma nesugadino laboratorijos jaukumo.
Aukščiausiasis mokslinis darbuotojas Skalpavičius į savo šventovę visada atvykdavo konkrečiu laiku – penkiolika aštuntos. Ir tą jaukų bei šviesų pavasario rytą jis pasirodė tuo pačiu metu.
– Garbė Jėzui Kristui – Skalpavičius melodingai tarė vienintelei savo kolegei Anelei, tačiau
neišgirdo krikščioniui prideramo atsako. Jis ir nebuvo pasakytas. Mokslo šventovėje bei jos darbuotojams nepridera lenktis stabams ar kitokios keliaklupsčiavimo formos. Tačiau Skalpavičiui nuo pat pirmosios pažinties akimirkos su Anelė, nekeliaklupsčiauti nesigaudavo. Anelė nebuvo nei graži, nei krūtinga, nei širdžiai mielo būdo. Nebuvo jinai, kaip šituose kraštuose dažnai sutinkama – femme fatale.
Anelė nemėgo nei Skalpavičiaus, nei laboratorinio darbo su pelėmis, nei minėto krašto. Netgi savo vyrą mieliausią matydavo nuskrendančio lėktuvo lange. Tačiau Anelė mylėjo televizorių bei jame vaizduojamus žmones. Iškalbingus, susitūrėjusius, aukšto pilotažo žmones. Karta pabandė netgi darban atsinešti dvasnesne savo mylimojo versiją. Tačiau šiuo judesiu jinai pirmą kartą išprovokavo grubesnį aukščiausiojo mokslinio darbuotojo Skalpavičiaus repliką.
– Matot, gerbiama Anele, televizoriaus produkuojamas garsas confusina peles, –
Skalpavičiaus netašytas komentaras amžiams pakeitęs jų santykių dinamiką. Nuo to karto, kuomet kolega parodė savo prigimtinį brutalumą, per amžius amen buvo pakeistas į:
– Sveiki, Mečy.
Būtų neteisybė teigti, kad šaltas Skalpavičiaus protas nefiksavo šio lūžio jų idiliškoje romantikoje, tačiau atsakymo į šią problemą jis nerado. To pasekoje, jis dar labiau sukoncentruodavo savo analitinį razumnumą į tikrąsias laboratorijos šeimininkes – peles. Šie du žinduoliu, tiek išvaizda, tiek dvasios savybėmis buvo panašūs. Baltas kailis, raudonos akys, rožinės uodegos, šveicariško sūrio pomėgis. Nebūnant išvaizdai skirtumo, eksperimentai vykdavo įvedant skirtingą pelių gyvenimo būdą – pirmosios aplinkos būtą romios, sustyguotos ir apibrėžtos. Antrajai tekdavo Šuberto sukompiliuotos klasikinės muzikos išklausymai. Eksperimento vinis buvo labirintas, kurio centre glūdėdavo gabaliukas kaštuojančio šveicariško sūrio. Skalpavičius stengėsi įrodyti garsaus rusų mokslininko Pavlovo neteisingumą, pateikdamas kontrapavyzdį jo garsiesiems šunims – Šuberto motyvuotos pelės didesnį efektyvumą siekiant savo tikslų. Dvejus metus trukę testavimai kol kas nedavė pagrindo Skalpavičiaus mokslinėms vizijoms. Abi pelės sūrį pasiekdavo tuo pačiu metu. Laboratorije vienu metu suskambėdavo keistas pavloviško varpelio ir šubertiškų melodijų jazzas.
Nors pavasario keliami geiduliai neardė laboratorijoje tvyrojusios tvarkos, šis suardymas įvyko nuo gaujos baltais chalatais apsivilkusių žmonių pasirodymo. Interesentai buvo privaloma mokslinio darbo dalis – kasmet nelaukta, kasmet su tais pačiais klausimais:
– Kokia viso to prasmė?
– Ar bandėtė modifikuoti antrają pelę THC rūgštimi?
– Ar ne per maža tyrimo duotis siekiant išsiaiškinti kognityvinius žinduolių primatų elgesio pasikartojimų priežastingumą?
Šventvagiškai šie klausimai skambėjo Skalpavičiaus ausiai. Tačiau kaip doras aukščiausiais mokslinis darbuotojas, jis į juos atsakinėjo, atsakinėjo, atsakinėjo.
Taip ir būtų prabėgęs šis nemalonus laikotarpis, jei ne interesantų būryje įsimaišiusi jaunoji mokslinė darbuotoja Zita.
Nonšelantiškoje mokslinės tvirtovės aplinkoje Zita atrodė keistai. Tamsi, nuo saulės nudegusi oda, garbanotas kaltūnas ant švelnių pečių ir ilgesingas, tardymui nepasiduodas žvilgsnis vangiai derėjo prie blyškios, fluorescentinės eksperimentavimo šviesos. Iš visų laboratorijai užkrautų interesantų, tai buvo vienintelis mokslinis darbuotojas neuždavinėjes klausimų. Oraliai. Tačiau Zitos akys, pačios nepasiduodančios tardymui, žiūrėdamos į Skalpavičių be perstojo klausinėjimo veiksmą atlikdavo.
Skalpavičius šio keisto, neoralaus kalbėjimo proceso nesuprato. Bet jis matė žvilgsnį Zitos įsmeigtą į jį. Ir jis jautė, jog iš jo paties kylanti virpanti, pavasarinė šiluma beesą kažkas tai daugiau nei tarnybinė mokslinė pagarba.
Interesantės ir Skalpavičiaus romanas rutuliojosi lėtai, tarsi birželiškos šilumos belaukiantys pumpurai. Pabaigoje pavasarinio trimestro, įvyko iš tikrųjų nepaprastas reikalas – aukščiausiasis mokslinis darbuotojas pavėlavo į darbą, laboratorijoje pasirodydamas be kelių grašių aštunta valanda. Inertiškai ištaręs:
– Garbė Jėzui Kristui, – jis nelauktai išgirsta tylų Zitos balsą:
– Per amžius amen. – Interesantė atrodė tarsi sumaišiusi šventą dieną su darbadieniu, sprendžiant iš jos dėvimo rūbo. Ryškiai žalia suknelė, išmarginta geltonos spalvos dėmėmis ir stambią krūtinę atverianti iškirptė.
Skalpavičius jautėsi pasimetęs, bet atrodė laimingas. Stebėjosi Zita, savimi, Zita ir savimi, situacija kurioje buvo Zita ir jis. Nuostabos pagautas, nesureagavo netgi į Zitos rankose styrančią, nedidelę žibuoklių puokštelę. Staiga aukščiausiojo mokslinio darbuotojo dėmesį išgastingai nutraukė šubertiška melodija nesuterštas, vienišo Pavlovo varpelio skambėjimas.
– Mielas Mečy…, – Zitos ištarti žodžiai nepasiekė adresato ausų, kuriose vietos buvo likę tik pragaištingam skambučiui.
Pamačius labirintą, Skalpavičiaus nuostabą grįžo. Neteisinga būtų teigti, kad pirmoji pelė nepasiekė anksčiau, šveicariško sūrio gabaliuko. Problema buvo ta, kad antroji pelė ne tik, kad vėlavo pasiekti tikslą, bet ir nerodė jokių gyvasties ženklų. Mečys suprato, kad Šubertas nugaišino antrąją pelę.
Laboratorijos tolumoje, ant sterilaus nerūdijančio plieno stalo, mėlynavo šviežiai surinktas kupstelis žibuoklių paskutinių.


Kalba neredaguota

Mūza SVETICKAITĖ. „Vojažas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Jurgio Savickio novelę „Vagis“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 16 m.)

Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

„Kaip gerai bastytis po pasaulį. Bastytis, tyrinėti. Pilna žemė kraštų, savo būdais stebinančių. U ta ta, nepažįstama, įdomu!“ – taip gali manyti žmogus, kuris kaip kalinys karantino metu namie tūno.
Šviesolaidinio interneto bangose skendinčiam bute iš kompiuterio ekrano seni keliauninkai pasakojo apie senos gadynės žygius, kaip jų automobiliai riedėjo serpantinais, kaip kojos lig kelių sniegan smigo, kaip aukščiausio pasaulio kalno viršūnėj Lietuvos vėliava plazdėjo.
Vaikas, maigydamas telefoną ir norėdamas jame lenktynes laimėti, svajojo ir klausė.
– Nagi, kad dabar patrauktume per užsnigtas magistrales į kelionę…
Kelionė rodėsi vaikui linksma, žavinga, kiekviename posūkyje įdomybę siūlanti, lyg ką tik išpakuota planšetė. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.

Toliau skaityti „Mūza SVETICKAITĖ. „Vojažas““

RIP William R. Schmalstieg

It is with great sadness that we share the news of the passing of William R. Schmalstieg, Sparks Professor Emeritus of Slavic and Baltic Linguistics, Penn State University, on January 22, 2021 at the age of 91.

Prof. Schmalstieg was a prominent linguist, especially in the study of the Lithuanian and Prussian languages, a long-time member of the Association for the Advancement of Baltic Studies (he served as the President of AABS from 1982-1984) and a Lithuanian friend. William R. Schmalstieg actively cooperated in the Lithuanian diaspora press, many of his linguistic articles appeared in the journal “Lituanus.” He is the author of number of books on the Lithuanian language. At least a couple of generations of Lithuanians in the United States grew up learning from the textbook “Introduction to Modern Lithuanian,” written by him together with Leonardas Dambriūnas and Antanas Klimas (Brooklyn, N. Y., 1966).

After the breakup of the Soviet Union when Lithuania regained its independence in 1991, the Lithuanian government officially honored Prof. Schmalstieg for his accomplishments in the study of the Lithuanian language. In 1994, Vilnius University presented Prof. Schmalstieg with the honorary doctor regalia.

Recently, Prof. Giedrius Subačius shared a video of his, Prof. Pietro Dini’s and Prof. Phillip Baldi’s visit at William R. Schmalstieg’s home in Pennsylvania in 2004: https://vimeo.com/503916734?fbclid=IwAR1K_0WKHW-62cjlh1pTWjRoXHJWrv9DVuUsglEDjhPgfC3JMsTNNrLfX10

186 metai nuo poeto Antano Baranausko gimimo

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo ?

1835 m. sausio 17 d. gimė Antanas BARANAUSKAS – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas. Jo poema „Anykščių šilelis“ ir šiais laikais įkvepia talentingus kūrėjus: kūrinį savaip interpretavo Rolandas Kazlas (ir pakeleiviai), Vidas Bareikis, „Liūdni slibinai“ (dabar aktorių trio jau išėjęs atostogų „nuo bendro gyvenimo“)… Netgi nuskambėjo korėjiečių kalba! Dalijamės keliais video (juos atrinko Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė).

Gal pastebėjote dar kažką įdomaus?..

Konkursas „Pasimatuok klasiko akinius!“ tęsiasi

Kviesdama paminėti rašytojų sukaktis, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2020-ųjų pabaigoje paskelbė pirmąjį literatūrinių imitacijų (pastišo) konkursą. Šiuo konkursu siekiama atkreipti dėmesį į iškiliausių mūsų literatūros talentų kalbą,  jų stilistinę meistrystę, taip pat paskatinti įamžinti dalyvių individualias patirtis. Konkursas tęsiasi – darbus galite siųsti iki sausio 31 dienos.

Mieli lietuvių literatūros klasikos mėgėjai, jūsų objektas yra praėjusių metų sukaktuvininkų – Žemaitės (175 m. sukaktis), Jurgio Savickio (130 m. sukaktis) ir Henriko Radausko (110 m. sukaktis) – tekstai. Pasirinkite vieną kurio nors iš šių rašytojų kūrinį ir jį perrašykite, siekdami perteikti savo pačių šiandienio gyvenimo atspindžius: savo išgyventas patirtis, pasikeitusios kasdienybės ženklus, įdomiausius nutikimus, išgyvenimus.

Toliau skaityti „Konkursas „Pasimatuok klasiko akinius!“ tęsiasi“

Ar jau balsavote „Metų knygos rinkimuose 2020“ ?

Kurias iš „Metų knygos rinkimuose 2020“ nominuotų knygų jau suspėjote perskaityti? Primename, kad apsispręsti, kurios iš jų patiko labiausiai, turite dar mėnesį:  balsuoti galima balsuoti iki 2021 m. vasario 18 d. interneto svetainėje metuknyga.lt, elektroniniu paštu skaitymometai@lnb.lt arba paštu, adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius.

Galbūt apsispręsti padės pačių autorių arba literatūros ekspertų nuomonė?


KNYGOS SUAUGUSIESIEMS

Andriuškevičius, Alfonsas. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020

Kavaliauskaitė, Akvilė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020

Kunčius, Herkus. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Parulskis, Sigitas. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019

Radzevičiūtė, Undinė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020


POEZIJOS KNYGOS

Butkus, Tomas S. Ežero žemė. Klaipėda: Vario burnos, 2020

Marčėnas, Aidas. Ir. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Striogaitė, Enrika. Žmonės. Kaunas: Naujasis lankas, 2019

Toleikytė, Ieva. Raudonas slidus rūmas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Užgiris, Rimas. Tarp. Kaunas: Kauko laiptai, 2019


PUBLICISTIKA IR DOKUMENTIKA

Emilija. Emilijos dienoraštis, 1942–2015 m.: vienos epochos liudijimas. Vilnius: Tyto alba, 2020

Jakaitė, Karolina. Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone, 1968: vieno paviljono istorija. Vilnius: Lapas, 2019

Mekai, Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai. Vilnius: Post scriptum. Littera, 2019

Akciją „Metų knygos rinkimai“ rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.