Naują knygą pristatanti rašytoja G. Pranauskienė: „Noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Po Sovietų Sąjungos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams, praėjęs laikotarpis traukia ne tik mokslininkų, į savo rankas sutelkiančių vis daugiau anksčiau neatvertų, neanalizuotų dokumentų dėmesį. Sovietmetis savitai interpretuojamas, analizuojamas grožinėje literatūroje, kurioje neretais atvejais meninė išmonė supinama su autentiškomis rašančiojo patirtimis, istoriniais faktais. Vienas tokių kūrinių – naujausias jau trisdešimt metų Australijoje gyvenančios ir kuriančios rašytojos dr. Gražinos Burokaitės-Pranauskienės darbas „Soviet Fairytales“. Tai apysakų rinkinys, kuriame autorė, remdamasi gausia istorine medžiaga ir autentiškais patyrimais, sugrįžta į sovietmetį ir išryškina tam tikrus visuomenės, kasdienybės momentus, taip pat supažindina užsienio skaitytojus su įvykiais, kurie dėjosi kitapus geležinės uždangos. Su G. Pranauskiene kalbamės apie istorijos reikšmę grožinėje literatūroje, veiksnius, skatinusius aprašyti sovietmečio kasdienybę, patirtis, poetės posūkį į prozą lėmusius sprendimus bei daugelį kitų temų.

Knygos pristatymas Merburno universiteto Viktorijos menu koledže. Fotografas – Sanjeeva Vancuylenburg

– Jūsų naujausios knygos „Soviet Fairytales“ pavadinimas į lietuvių kalbą greičiausiai būtų verčiamas „Sovietų pasakos“, tačiau viename interviu minite, kad pati jį verčiate į „Tarybinės pasakos“. Ką Jums reiškia vienos ar kitos terminijos vartojimas ir kodėl pirmenybę teikiate „tarybinėms“, o ne „sovietinėms“ pasakoms?

–  Gimiau ir augau Tarybų Sąjungoje, todėl knygos pavadinimą verčiu ne taip, kaip išverstų šiandieninės Lietuvos gyventojai. Esu praeities balsas, atsklindantis su pasakom, nepasakom, tikrove, netikrove. Po daugelio metų, praleistų anapus žemės, atkuriu tarybinę kasdienybę.

Toliau skaityti „Naują knygą pristatanti rašytoja G. Pranauskienė: „Noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai““

Prof. V. Landsbergio asmeninė biblioteka laukia skaitytojų

Prof. Vytautas Landsbergis Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje

1932 m. spalio 18 d. Kaune gimė Vytautas Landsbergis, viena ryškiausių Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo figūrų.  Primename, kad Nacionalinėje bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje, atvirame fonde saugoma prof. V. Landsbergio asmeninė biblioteka:

  • knygos,
  • periodika,
  • natos.
Toliau skaityti „Prof. V. Landsbergio asmeninė biblioteka laukia skaitytojų“

Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?

Rungtis „Gyvybės liepsnelė“

Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.

Rungtis „Ant dėžės“
Toliau skaityti „Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų“

Gilyn į istoriją

Parengė Vaclava Filipovič


Rodziny szlacheckie na Litwie w XIX wieku : powiaty lidzki, oszmiański i wileński / Czesław Malewski. – Warszawa : Instytut Historii PAN, 2016. – 958 p., [1] žml. lap. : lent. + 1 opt. diskas (CD-ROM)

Santr. angl.. – Bibliogr.: p. 888-956

ISBN 978-83-63352-75-2

2016 m. Varšuvoje išleista pirmojo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininko Česlovo Malevskio monografija „XIX a. Lietuvos bajorų giminės“ – reikšmingas  įvykis Lietuvos ir Lenkijos genealogijos tyrinėjimuose ir istoriografijoje. Tai išsamaus enciklopedinio pobūdžio genealoginis žinynas, kuriame panaudota itin gausi ir iki šiol mažai šiuo aspektu į mokslinę apyvartą įvesta didžiulės apimties istorinių šaltinių bazė. Tai – lyg savotiškas turistinis vadovas po tuometinės Vilniaus gubernijos pietinę dalį. kuriuo lengvai gali naudotis ir nemokantys lenkų kalbos. Pagrindinis dėmesys šiame darbe skirtas žemėvaldai, ekonominės bajorijos padėties kaitai ir XIX a. bajorijos žemės nuosavybės geografijai.

Toliau skaityti „Gilyn į istoriją“

Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma

Parengė Dalia Cidzikaitė


K. Dryža Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2019 m.

Australijos lietuvė Kristina Dryža verslo ir vadybos pasaulyje labiau žinoma kaip viena įtakingiausių pasaulio futurologių ir verslo konsultančių, dirbusi su tokiomis kompanijomis kaip „Virgin Group“, „Microsoft“, „British Sky Broadcating“, o ne kaip rašytoja. Pasak jos, daugelis žmonių iki šiol nežino, kad ji yra ir 2014 metais išėjusio romano „Grace and the Wind“ („Greisė ir Vėjas“) autorė. Iki šiol Lietuvoje lankiusis tik kaip privatus asmuo, šių metų gegužę  surengtame Pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų kongrese K. Dryža dalyvavo kaip rašytoja. Pakalbinome ją apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus.


– Kaip tapote rašytoja?

– Dar būdama paauglė mėgau rašyti. Daugiausia rašiau dienoraštį, kurį slėpiau nuo smalsių tėvų akių. Nelabai mėgau rašto darbus mokykloje ar esė užduotis universitete. Nemėgau rašyti, norėdama pasirodyti, ką nors įrodyti ar parodyti, t. y., nedariau to dėl rezultatų. Man kur kas labiau patiko rašyti kalėdinius pačios kurtus atvirukus ir gimtadienio sveikinimus draugams bei dalytis savo kelionių užsienyje įspūdžiais atvirlaiškiuose dar tais priešinternetiniais laikais, kai atvirlaiškiai buvo madingi.  

– Save laikote Australijos rašytoja, lietuvių kilmės rašytoja ar tiesiog rašytoja? O gal toks įsivardijimas priklauso nuo aplinkybių?

– Aš taip ilgai buvau žinoma kaip futurologė, kad praėjo nemažai laiko, kol pradėjau save vadinti rašytoja. Daugelis žmonių iki šiol nežino, jog esu rašytoja, todėl dauguma mane kalbinančių žurnalistų man vis užduoda klausimus apie būsimas tendencijas versle. Jiems ateitis įdomesnė tema! Visada save laikiau lietuve. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą Adelaidėje, kur mokiausi lietuvių kalbos, tradicinių lietuvių liaudies šokių ir dainų, dalyvavau skautų ir sporto organizacijose.

Toliau skaityti „Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma“

Jonas Mekas ir Johnui F. Kennedy priklausiusi kamera

Jackie Kennedy savo namuose, 1970 . Iš: A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017, p. 318.

Iš distancijos atrodytų, kad Jacqueline (Jackie) Kennedy Onassis  menkai tesusijusi su Lietuva ar, juo labiau, lituanistika. Truputį pasidomėjus paaiškėja,  kad jos sesuo Lee buvo ištekėjusi už didiko Stanislovo Alberto Radvilos (lenk. Stanisław Albrecht Radziwiłł, 1914–1976), interneto gelmėse galima surasti bendrų Jackie ir Stanislovo nuotraukų. Visgi jos biografijoje ieškant lituanistinio siūlo svarbiau tai, kad elegantiškoji Jackie buvo išsilavinusi, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu. Ji nuo vaikystės mėgo skaityti, studijavo JAV ir Prancūzijoje; antrojoje gyvenimo pusėje kukliai, privengdama viešumo  dirbo redaktore leidyklose, nors galėjo sau leisti nedirbti. Subtilų Jackie intelektą labai vertino ją asmeniškai pažinojęs menininkas Jonas Mekas. Knygoje „A dance with Fred Astaire“ Mekas prisimena:

Jackie Kennedy buvo viena iš ypatingiausių moterų, su kuriomis turėjau privilegiją susipažinti per savo gyvenimą. Neturiu omenyje jos padėties visuomenėje: turiu omenyje jos protą, labai ypatingą protą su giliu jautrumu, jos eleganciją, jos stilių, jos dosnumą, jos paprastą, tiesų, magišką žmogiškumą. Galėčiau tęsti ir tęsti.

[…]

Tai nutiko, kai patį pirmąjį kartą lankiau Jackie jos namuose Penktojoje aveniu. Kažkaip kalba pasisuko apie Johną F. Kennedy ir filmus.

–  Žinai, –  tarė Jackie, –  kelis mėnesius prieš mirtį Johnui kažkas padovanojo nedidelę 8 mm filmavimo kamerą. Jis visados ją nešiodavosi lietpalčio kišenėje. Žinai, kai dabar galvoju, ji turėtų ten tebebūti.

Ji nuėjo prie spintos ir surado smėlio spalvos lietpaltį – ir štai! Lietpalčio kišenėje buvo nedidelė 8 mm filmavimo kamera! Ji atnešė ją man. Gaila, kad dabar neprisimenu kameros gamintojo.

–  Jis šiek tiek pafilmavo. Bet nepabaigė juostelės, ji vis dar kameroje, –  tarė Jackie.

Ji įdėjo kamerą atgal į lietpalčio kišenę. [1]

A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017. P. 319.
(Iš anglų k. vertė V. B. Ištrauka originalo kalba >> )

Toliau skaityti „Jonas Mekas ir Johnui F. Kennedy priklausiusi kamera“