Siuvimo sistema „Danutė“, sukurta Buenos Aires mieste

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė


Profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė

Buenos Aires mieste profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė 1953 m. išrado lengvą ir modernišką moterų rūbų sukirpimo ir pasiuvimo sistemą pavadintą grynai lietuviškų savo vardu „Danutė“. Šios naujos sistemos yra parašyta knyga ir Argentinos Švietimo ministerijoje patvirtinta, sutelktos teisės mokinti mokines ir išduoti diplomus „Danutės“ vardu.

Danutė Gilvydienė savo namuose turi įsteigusi Modisčių institutą, kurį lanko nemažas skaičius mokinių. Mokinėms pabaigus kursą pati Direktora D. Gilvydienė išduoda diplomą, kuris suteikia teisės naujoms profesorėms atidaryti savo akademijas ir mokinti mokines. Nemažai yra baigusių ir lietuvaičių šį minėtą kursą ir gavusių tam tikslui diplomus pagal Argentinos veikiančius įstatymus.



Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968. P. 151

Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje

Parengė Deimantė Žukauskienė


Pirmąją lietuvių spaustuvę Argentinoje 1913 m. atidarė Juozas Pauga. Savo spaustuvėje jis išspausdino lietuvių liaudies dainyną, paties parengtą „Lietuvos istoriją“ (Historia antiqua de los Lithuanos),  lietuvių bei ispanų kalbos žodynų ir vadovėlių.

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Argentinoje pasirodė 1917 m. Tai buvo lietuvių emigrantų reikalams skirtas laikraštis „Žvaigždutė“, kurį redagavo Jonas Padvalskis. Vėliau pasirodė ir kitų leidinių: mėnesinis laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ (iki 1930 m. „Balsas“), leistas 1927–2001 m., savaitraštis „Argentinos naujienos“ (nuo 1930 m. „Pietų Amerikos naujienos“), leistas 1929–1931 m., „Darbininkų tiesa“, 1929–1938 m. ir kt.

Apie XX a. 4-tą dešimtmetį lietuvių organizacijos pradėjo leisti ir daugiau periodinių leidinių, kuriuose išryškėjo leidėjų pažiūros bei įsitikinimai. Argentinos lietuvių spauda siekė prisidėti prie lietuvių bendruomenės Argentinoje formavimosi ir tautinio identiteto išsaugojimo bei puoselėjimo. 

Lietuviai Argentinoje: 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968, p. 110.
Toliau skaityti „Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje“

Laikraštis „Draugas“ apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus

Laikraščiui „Draugas“ skirtą apdovanojimą priėmė dabartinė vyriausioji redaktorė Ramunė Lapas (nuotraukoje antra iš dešinės), priedo „Kultūra“ redaktorė Renata Šerelytė–Mendeikienė (pirma dešinėje), buvusi vyriausioji redaktorė Dalia Cidzikaitė (antra iš kairės) ir žurnalistas Vitalius Zaikauskas (pirmas kairėje).

Gruodžio 27 dieną Prezidentūroje įteikti „Globalios Lietuvos apdovanojimai 2019“. Apdovanojimą  už viso gyvenimo nuopelnus gavo Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojams puikiai žinomas laikraštis „Draugas“ (JAV), šiemet švenčiantis 110 metų (!!!) nepertraukiamos veiklos sukaktį.

„Draugas“ buvo bene populiariausias laikraštis senojoje Lituanikos skaitykloje, per rekonstrukciją veikusioje Nacionalinės bibliotekos priestate (į šią skaityklą lankytojai ateidavo užsienyje išleistų, tačiau su Lietuva vienaip ar kitaip susijusių knygų bei periodikos); nauji tuometinio Lituanikos skyriaus darbuotojai pirmiausia sužinodavo „Draugo“ komplektų saugojimo vietą fonde (jie, žinoma, buvo sukrauti patogiai – netoli įėjimo). Laikraštyje laiks nuo laiko publikuojami ir Lituanistikos skyriaus darbuotojų tekstai. – Šiemet knygų recenzijas „Draugo“ priede „Kultūra“ aktyviai skelbė lituanistė Deimantė Žukauskienė.

Senesni laikraščio numeriai suskaitmeninti ir prieinami čia : http://www.draugas.org/rodykle-index/ Naujesnius kviečiame pasklaidyti Nacionalinėje bibliotekoje!

Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas mini trejų metų sukaktį

Šiandien, gruodžio 17 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, kurį sudaro trys – Lituanistikos, Retų knygų ir rankraščių, Judaikos – skyriai, Valstybingumo centras ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, mini kuklią trejų metų sukaktį. Per šį laiką nuveikta išties daug: suorganizuota parodų, seminarų, konferencijų, edukacinių renginių, diskusijų ir knygų pristatymų, parengta leidinių, katalogų ir straipsnių, dalyvauta konferencijose ir stažuotėse. Šiuos metus palydime su Retų knygų ir rankraščių skyriaus parengta bibliotekos šimtmečiui skirta paroda „Verba volant, scripta manent: iš nacionalinės bibliotekos lobyno“, kurią dar galima aplankyti iki gruodžio 31 d., o ateinančius pasitinkame pristatydami Judaikos skyriaus kolegų parengtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtą kalendorių.

Nacionalinėje bibliotekoje analizuotas 2019 m. lietuvių literatūros pulsas

ais metais lietuvių literatūros lauke pasirodė daugybė naujų knygų.
Skaitytojai gali rinktis iš iki šiol neregėtos autorių, žanrų, stilių ir
literatūros krypčių įvairovės. Nepaisant gausos, kasmet išryškėja vis kitokios
skaitytojų pasirinkimų tendencijos. Gruodžio 3 d. Nacionalinės bibliotekos
Valstybingumo erdvėje vykusioje diskusijoje apie šiuolaikinę lietuvių
literatūrą ir rašytojus buvo svarstoma, koks literatūros pulsas buvo 2019
metais; kokias knygas skaitė profesionalūs skaitytojai ir mėgėjai.

Diskusijos dalyviai: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos
dėstytoja, literatūrologė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius, poetas Antanas Šimkus, rašytojas, vertėjas, humoristas Paulius Ambrazevičius, Vilniaus Valdorfo mokyklos dvyliktokas, knygų tinklaraščio „Knyginis Linas“ autorius Linas Kurtinaitis. Diskusijos moderatorė – Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja
dr. Dalia Cidzikaitė.

Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Silvijos Stankevičiūtės tekstą apie renginį rasite čia>>

 

Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Dienų piramidės : novelės / Daina Opolskaitė. – Vilnius : Tyto alba, 2019.

Ištrauka iš apsakymo „Grotos“

<…>

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip miniatiūriniai Alinos batukai, balti ir kieti, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir netikėdama klausėsi senyvo ortopedo, kuris kalbėjo apie jos dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip Žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai sakė, kad kažkas tame žemėlapyje negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui nuavė Alinos batukus ir parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, jos kažkuo priminė užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl apavė tuos pačius gipso batukus ir pasakė, kad pasekmės – galimi motorikos sutrikimai, beje, šokėja ji jau niekad nebus. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs, tuo nykščiu jis prilaikė rašiklį sulankstytu galu ir baksnojo jai į salas ir sąsiaurius nuotraukose.  

O dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja, tarytum vaikas, negalėjai atsidžiaugti. Ji glostė ją pirštais, nedrąsiai lytėjo nusagstytus žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukė tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant savo švelnaus delno. Pagalvojusi apie tą akimirką net suvirpėjo. Paskui Alina pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo aplinkui, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais baleto žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko stebuklas.


(p. 20-21)

Danutė Kalinauskaitė: „Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.“