Kategorija: Libri et manuscripta

Marijai ir Motinai

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė

Gegužės mėnuo, sodrus čiulbančių paukščių klegesio, žydinčių medžių ir pjaunamos žolės kvapų, nuo seno yra siejamas su Švč. Mergelės Marijos vardu, jos garbei skiriamomis gegužinėmis pamaldomis. Tarpukariu pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį pradėta švęsti ir Motinos diena. Šiemet Lietuva mini Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metus. 

Trakų Dievo Motinos paveikslas – pirmasis atvaizdas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Iki LDK valstybingumo praradimo paveikslas garsėjo daugybe stebuklų, buvo gausiai lankomas žmonių ir nuoširdžiai garbinamas. XIX a. jo garbė akivaizdžiai prigeso. Artėjant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejui, atgijo ir atvaizdo reikšmė. Šis paveikslas pripažintas ne tik Lietuvos tikinčiųjų, bet ir visos Lietuvos istorijos paminklu, menančiu Didžiojo kunigaikščio Vytauto pamaldumą Marijai, Lietuvos valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas.

Pamaldumo Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje vingius iliustruoja ir paroda Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje. Joje – būdingiausi XIX a. vid. – XX a. vid. Švč. Mergelės Marijos atvaizdai iš bibliografo ir kolekcininko Vytauto Steponaičio (1893–1957) religinių paveikslėlių rinkinio, saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tai „abrozdėliai“ su Šiluvos Dievo Motinos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, Žemaičių Kalvarijos Marijos, Pažaislyje esančios Meilingosios Dievo Motinos paveikslais. Atskiras stendas skirtas XIX a. populiariems Marijos Nepaliaujamos Pagalbos ir Gerosios Patarėjos bei Nekalčiausios Marijos Širdies paveikslams. Pristatomoje kolekcijoje nėra nė vieno paveikslėlio, skirto Trakų Dievo Motinai, todėl eksponuojami naujausi Vilniaus arkivyskupijos ir Bažnytinio paveldo muziejaus išleisti atvirukai su šiuo atvaizdu. Be Švč. Mergelės Marijos parodoje pamatysime piemenaitę Bernadetą Subiru (Bernadette Soubirous), kuriai Lurdo apylinkėse apsireiškė Marija, patvirtindama Nekaltojo Prasidėjimo tiesą. Taip pat šv. Dominyką ir šv. Kotryną Sienietę – jiems Dievo Motina davė rožių vainiku vadintą maldos karoliukų vėrinį, ir karmelitą šv. Simoną Stoką, vizijos metu suvokusį dvasinę vienuolių aprangos elemento – škaplieriaus – reikšmę. Parodos stendus papildo maldų tekstai, nurašyti nuo nugarinės paveikslėlių pusės (kalba ir rašmenys nekoreguoti) ir XVII a. maldyne prancūzų kalba „Heures nouvelles dedièes a Madame la Dauphine“ (saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje R.XVII:B.425) rasti augalėliai ir šių metų gegužę Neries pakrantę papuošę žolynai.

Parodą parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė ir Jokūbas Zovė, o knygoje džiovintus augalus surado Milda Kvizikevičiūtė

Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena

Parengė Rima Dirsytė 

1918 m. vasario 16-osios aktas skelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos Valstybė. Toliau akte buvo rašoma: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tačiau 1918 m. pradžioje Lietuvą dar valdė vokiečiai, iki 1920 m. vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, todėl Steigiamasis Seimas buvo sušauktas tik 1920 m.

F4-216 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiškelis Salomėjai Nėriai

Peržiūrėję Seimo narių sąrašą, randame tris pavardes asmenų, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmiausia paminėsime vyriausiąją Steigiamojo Seimo narę ir pirmąją Seimo „spikerę“ Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943). Į Steigiamąjį Seimą  ji  buvo išrinkta  V-ojoje (Panevėžio) rinkimų apygardoje,  priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai, tačiau Seime posėdžiavo neilgai –  1920 m. rugsėjo 15 d. mandato atsisakė. Priminsime, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo  judėjimo už moterų teises pradininkė, iki gyvenimo pabaigos dalyvavusi moterų organizacijų veikloje.  Ją taip pat žinome ir kaip rašytoją bei publicistę – ji parašė apysakų  ir apsakymų, romaną  „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių to meto spaudoje. Kaip tik ši jos veikla ir atsispindi archyvo dokumentuose – čia saugomi jos kelių straipsnių juodraščiai ar jų fragmentai, taip pat keletas laiškų. Archyvas (F41) labai nedidelis, vos 9 saugojimo vienetai, rankraščiai į biblioteką priimti, spėjama, apie 1947-1949 m. Sudėtingas laikmetis lėmė, kad G. Petkevičaitės-Bitės  rankraštinis palikimas išblaškytas po įvairias Lietuvos kultūros paveldo saugyklas – jo yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose, Maironio lietuvių literatūros bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Dar reikėtų paminėti kituose Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomą G. Petkevičaitės-Bitės susirašinėjimą su Agne Ambraziejūte–Steponaitiene (10 laiškų pastarosios rengiamo lietuvių moterų biografijų rinkinio rengimo reikalais), Žemaite, Felicija Bortkevičiene, Salomėja Nėrimi bei nemažai kitų asmenų dokumentų, kuriuose minima G. Petkevičaitė-Bitė, aptariama jos kūryba, darbas Panevėžio gimnazijoje, rūpinamasi materialine parama jai  ir kt. Toliau skaityti „Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo diena”

Sveikiname Rimą Dirsytę!

Gegužės 7 d. įvyko pirmoji virtuali visuotinė lietuvių kalbos viktorina. Šias kalbos varžytuves, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną surengė Lietuvių kalbos draugija. Viktorinos užduotys internete buvo prieinamos visą parą Lietuvos laiku. Dalyviams reikėjo atsakyti į 25 klausimus. Iš viso viktorinoje dalyvavo 1239 asmenys. Paskelbtas 28 nugalėtojų, be klaidų atsakiusių į visus klausimus, sąrašas. Tarp nugalėtojų – ir mūsų kolegė Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Rima Dirsytė. Sveikiname ir didžiuojamės!

Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė,

Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja

Lietuvoje  gegužės 7 d. žinoma kaip spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga norėtume prisiminti žinomus lietuvių kalbos tyrinėtojus, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Pirmiausia paminėsime „vyriausią“ kalbininką – teologą Kazimierą Jaunių (1848–1908). Jo archyve (F23, 80 saug. vien.) tarp kitų dokumentų galima rasti nemažai  rankraščiais išlikusių lingvistikos darbų ir įvairių užrašų, be to, likę nemažai knygų su daugybe smulkia rašysena paliktų K. Jauniaus pastabų. Buvęs rankraštyno darbuotojas tautosakininkas Stasys Skrodenis 1972 m. parengė katalogą „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas“. Dokumentai į biblioteką pateko 1941 m. iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos.

F23-57 Simono Daukanto knyga „Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû“ , Petropilie, 1845 su Kazimiero Jauniaus rankraštinėmis pastabomis.

Peterburge kurį laiką K. Jauniaus moksliniu sekretoriumi dirbo kitas  žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, profesorius Kazimieras Būga (1879–1924). K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys.  Reikėtų priminti, kad jis pradėjo rengti akademinį lietuvių kalbos žodyną. Svarbu paminėti, kad  kalbininkas atkūrė lietuviškas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Skyriuje saugomo archyvo  (F22, 303 saug. vien.) medžiaga įvairi –  asmens dokumentai, kalbos mokslo darbai, gausi korespondencija, keletas nuotraukų, šeimos dokumentų. Juos bibliotekai perdavė giminės.

Toliau skaityti „Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje”