{"id":4593,"date":"2020-05-13T10:56:33","date_gmt":"2020-05-13T07:56:33","guid":{"rendered":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/?p=4593"},"modified":"2020-05-13T11:42:53","modified_gmt":"2020-05-13T08:42:53","slug":"antrojo-pasaulinio-karo-pabaiga-svetimoje-zemeje-nepritekliuje-ir-nezinioje","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/2020\/05\/13\/antrojo-pasaulinio-karo-pabaiga-svetimoje-zemeje-nepritekliuje-ir-nezinioje\/","title":{"rendered":"Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje \u017eem\u0117je, nepritekliuje ir ne\u017einioje"},"content":{"rendered":"\n

Dalia<\/strong> Cidzikait\u0117 <\/strong><\/a><\/p>\n\n\n\n

\n\n\n\n
\"\"
JAV lietuvi\u0173 laikra\u0161tis \u201eDraugas\u201c, 1945 m. gegu\u017e\u0117s 8 d. <\/figcaption><\/figure><\/div>\n\n\n\n

\u0160iemet minime 75-\u0105sias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegu\u017e\u0117s 8-\u0105j\u0105 visoje Europoje buvo paskelbta pergal\u0117, ne visos valstyb\u0117s ir tautos j\u0105 sutiko su d\u017eiugesiu ir viltimi apie geresn\u0119 ir ramesn\u0119 ateit\u012f. T\u0105 dien\u0105 karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrin\u0117s ir Ryt\u0173 Europos taut\u0173, nepasibaig\u0117. Nepasibaig\u0117 ir tai lietuvi\u0173 tautos daliai, kuri \u012f Vakarus pasitrauk\u0117 karo pabaigoje, Lietuv\u0105 antr\u0105 kart\u0105 okupuojant soviet\u0173 armijai. I\u0161vyk\u0119 trumpam, lietuviai pab\u0117g\u0117liai 1945-\u0173j\u0173 gegu\u017e\u0117s 8-\u0105j\u0105 sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinan\u010dioje ne\u017einioje.<\/p>\n\n\n\n

T\u0105 laik\u0105 savo dienora\u0161\u010diuose apra\u0161\u0117 ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pab\u0117g\u0117lis. Keleto j\u0173 atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvi\u0173 Bendruomen\u0117s 1995\u20132008 metais \u012fgyvendinto \u201eSakytin\u0117s istorijos\u201c projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studij\u0173 centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos med\u017eiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalin\u0117je Martyno Ma\u017evydo bibliotekoje bei poroje kit\u0173 Lietuvos archyv\u0173.<\/p>\n\n\n\n

Vokie\u010diai netik\u0117jo Hitlerio pralaim\u0117jimu<\/strong><\/p>\n\n\n\n

Genovait\u0117 Dum\u010di\u016bt\u0117 Breichmanien\u0117<\/strong> (1919\u20132016) apie karo pabaig\u0105 i\u0161girdo su \u0161eima gyvendama Vakar\u0173 Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu \u012f miestel\u012f atvyk\u0119 pab\u0117g\u0117liai buvo paskirstyti po vokie\u010di\u0173 \u0161eimas, kur kiekviena pab\u0117g\u0117li\u0173 \u0161eima gavo po kambar\u012f. Vyrai buvo i\u0161kart pristatyti prie kelm\u0173 rovimo, bet pab\u0117g\u0117l\u0117s moterys nedirbo. Be lietuvi\u0173, Tatingo apylink\u0117se gyveno est\u0173, latvi\u0173 ir ukrainie\u010di\u0173 pab\u0117g\u0117liai, su kuriais Dum\u010di\u016bt\u0117 Breichmanien\u0117 susitikdavo bendroje valgykloje. Breichman\u0173 \u0161eima apsistojo dviej\u0173 pagyvenusi\u0173 vokie\u010di\u0173 namuose. Moteris prisimena, jog j\u0173 \u0161eimininkai iki paskutin\u0117s karo dienos netik\u0117jo, kad Hitlerio Vokietija kar\u0105 pralaim\u0117s. Gal tod\u0117l \u0161eiminink\u0117 su lietuvi\u0173 \u0161eima elg\u0117si \u0161iurk\u0161\u010diai ir nepagarbiai.<\/p>\n\n\n\n

Kai <\/a>pajud\u0117jome i\u0161 Fuksdorfo (taip vadinosi Plat\u0117s dvaras), jau buvo gra\u017eus pavasaris. \u00a0[\u010cia ir toliau kalba netaisyta.]<\/em> Mus \u0161eimininko \u012fsakymu nuve\u017e\u0117 \u012f gele\u017einkelio stot\u012f ir prad\u0117jome savo kelion\u0117s antr\u0105j\u012f etap\u0105. Vis r\u016bp\u0117jo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal v\u0117l atgal pas Plat\u0119 reik\u0117s gr\u012f\u017eti. Tas r\u016bpestis buvo visai bereikalingas, nes toki\u0173 pab\u0117g\u0117li\u0173 kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakviet\u0117 mus \u012f mokyklos sal\u0119. Ten vokiet\u0117s moterys buvo paruo\u0161usios \u0161iltos sriubos. Kiek u\u017evalg\u0119 gavome paskyrimus pas vokie\u010di\u0173 \u0161eimas. Kiekviena \u0161eima gavo po kambar\u012f. \u0160eiminink\u0117 tur\u0117jo ryt\u0105 ir vakare duoti mums verdan\u010dio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bli\u016bdel\u012f sriubos i\u0161 bendros virtuv\u0117s. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik ma\u017eai j\u0173 duodavo. Vyrus pakviet\u0117 rauti kelm\u0173, ir u\u017e tai duodavo jiems po antr\u0105 bli\u016bdel\u012f sriubos. Jie kelmus i\u0161kasdavo i\u0161 \u017eem\u0117s, \u017eemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir \u012f kupetas. Kai sukapotos \u0161aknys kiek prad\u017ei\u016bdavo, moterys k\u016brendavo jas ir mums virdavo sriub\u0105. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamat\u0117me, koks margumynas visoki\u0173 tautybi\u0173 ten buvo. Tiek vokie\u010diai pab\u0117g\u0117liai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainie\u010diai valgydavom kartu. Moterims joki\u0173 darb\u0173 neduodavo. \u010cia taip ir sulauk\u0117m karo pabaigos. Ligi paskutin\u0117s dienos m\u016bs\u0173 \u0161eimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaim\u0117ti. \u010cia vokie\u010diai kalb\u0117jo platdeutche<\/em> tarme, ir sunku buvo juos suprasti.<\/p>

Vienas \u012fdomus dalykas man atsitiko. Kai a\u0161 i\u0161siskalbiau Gedimino r\u016bbelius, nu\u0117jau pas \u0161eiminink\u0119 papra\u0161yti, kad ji man paskolint\u0173 pros\u0105 ir leist\u0173 i\u0161lyginti. Ji piktai \u012f mane pa\u017ei\u016br\u0117jo ir nusivedusi \u012f virtuv\u0119 parod\u0117 ant k\u0117d\u0117s sud\u0117t\u0105 kr\u016bv\u0105 baltini\u0173, sudav\u0117 sau per u\u017epakal\u012f ir sako: \u201eVa kur mano prosas yra. Kai por1 dien\u0173 pas\u0117d\u0117si ant baltini\u0173, tai pamatysi, kaip bus i\u0161prosinti… Dabar karas ir reikia visk\u0105 taupyti…\u201c. Pasi\u017ei\u016br\u0117jau \u012f j\u0105. Jos \u201eprosas\u201c buvo nemenkas, ir gal ji s\u0117kmingai prosindavo… Daugiau proso jau nepra\u0161iau.<\/p><\/blockquote>\n\n\n\n

\n\n\n\n\n\n\n\n

\u201eBuvo karo prad\u017eia, bus ir pabaiga\u201c<\/strong><\/p>\n\n\n\n

Aleksandras Dundulis<\/strong> (1911\u20131994) paskutiniuosius karo metus praleido tarnaudamas Vokietijos kariuomen\u0117je. Savo 1944 m. liepos 3\u2013rugs\u0117jo 6 d. vestame dienora\u0161tyje jis ra\u0161o apie lietuvi\u0173 kasdienyb\u0119 vokie\u010di\u0173 kariuomen\u0117je, vokie\u010di\u0173 po\u017ei\u016br\u012f \u012f lietuvius. Jam didel\u012f \u012fsp\u016bd\u012f paliko vokietis puskarininkis, kuris ne tik dom\u0117josi Lietuva, jos kult\u016bra ir mokslu, bet ir tik\u0117josi, jog karo pabaiga visoms tautoms atne\u0161 laiv\u0119. Pasirodo, prieina i\u0161vados Dundulis, ne visi vokie\u010diai yra naciai.<\/p>\n\n\n\n

Rugpj\u016b\u010dio 16 d. Skirsto \u012f kuopas ir b\u016brius. Esu I-moj kuopoj, III b\u016bry. Atlieka \u012fvairias registracijas ir \u012fvairius formalumus. Gauname papildom\u0105 aprang\u0105, kuprin\u0119, baltinius, dujokaukes, pakei\u010dia batukus ir t. t.<\/p>

Rugpj\u016b\u010dio 17 d. Supa\u017eindina su dujokauki\u0173 vartojimu ir i\u0161m\u0117gina duj\u0173 kameroje. Taigi prasideda \u201eapmokymas\u201c, supa\u017eindina su rikiuot\u0117s komandomis, paved\u017eioja po rajon\u0105, k\u0117sina pagirdyti, kai tik su\u0161uko Ein lied<\/em>, tai mes ir u\u017etraukiame \u201eTau sesute puikios g\u0117l\u0117s…\u201c, \u201eLietuvos kareiv\u0117liai\u201c ir kitas \u017eygio dainas. Vokietukams m\u016bs\u0173 dainos patinka. Reikia pripa\u017einti, kad gavome neblogus \u201evir\u0161ininkus\u201c, nes jie \u201enepersistengia\u201c m\u016bs\u0173 \u201ei\u0161lavinti\u201c. Proformiai [Lot. pro forma \u2013 formaliai, d\u0117l aki\u0173] <\/em>perveda per rajon\u0105, kad pasirodytum\u0117m jog \u201edirba\u201c, u\u017eves kur \u012f u\u017ekamp\u012f \u012f pav\u0117s\u012f, duoda visiem sugulti, tik nemiegoti. Mes ten padainuojam, pasi\u0161nekam, pasvajojam ir \u201epapolitikuojam\u201c. M\u016bs\u0173 puskarininkas domisi Lietuva, jos praeitimi, kult\u016bra, mokslu ir t. t. Jis irgi skund\u017eiasi, kad ilgisi savo nami\u0161ki\u0173 ir laukia, kad tik grei\u010diau pasibaigt\u0173 \u0161is ko\u0161maras ir gal\u0117t\u0173 namo vykti. Jis kart\u0105 man parei\u0161k\u0117: \u201eTikiuosi, kad ir j\u016bs neu\u017eilgo sugr\u012f\u0161ite \u012f savo T\u0117vyn\u0119.\u201c Kaip!?.. \u201eBuvo karo prad\u017eia, tai bus ir pabaiga, o tuomet ir laisv\u0117!\u201c. I\u0161 visko atrod\u0117, kad jis buvo \u017emogus, o ne nacis!..<\/p><\/blockquote>\n\n\n\n

\n\n\n\n

I\u0161 laisvo \u017emogaus \u012f belaisvius<\/strong><\/p>\n\n\n\n

Klaip\u0117dos kra\u0161to lietuvis Reinholdas C. Gedeit-Gedaitis<\/strong> (g. 1921) savo karo atsiminimus u\u017era\u0161\u0117 rankra\u0161tyje \u201eMano gyvenimo keli(a)s\u201c. Atsisak\u0119s kalb\u0117ti \u012f magnetofon\u0105 ir b\u016bti filmuojamas, \u201eSakytin\u0117s istorijos\u201c projektui jis pasi\u016bl\u0117 savo gyvenim\u0105 apra\u0161yti. Paskutiniaisiais karo metais Gedeit-Gedaitis buvo Norvegijoje, Trondheimo mieste. \u010cia sulauk\u0117 ir karo pabaigos.<\/p>\n\n\n\n

Ji [karo pabaiga \u2013 D. C.] <\/em>at\u0117jo 1945 met\u0173 gegu\u017e\u0117s 8-t\u0105 dien\u0105, a\u0161tuonias dienas po Hitlerio savi\u017eudyb\u0117s (?), kuomet Vokietija kapituliavo. (\u2026) Po kapituliacijos mes ir toliau ve\u017e\u0117m dieselio kur\u0105 vidurin\u0117s Norvegijos \u017evejams. Bet gyvenimas ant laivo pasikeit\u0117. \u012esik\u016br\u0117 pas mus keliolika vokie\u010di\u0173 kareivi\u0173, pab\u0117g\u0119 nuo savo dalinio, kurie su savo buvimu ir mums nepriprasta tarme sutrukd\u0117 m\u016bs\u0173 harmoni\u0161k\u0105 sugyvenim\u0105. Be to, kadangi a\u0161 negal\u0117jau gr\u012f\u017eti \u012f rus\u0173 okupuot\u0105 Lietuv\u0105, a\u0161 nor\u0117jau kaip nors i\u0161l\u012fsti i\u0161 Europos ir \u012fsikurti kur nors Amerikoje ar Australijoje. Nutariau kreiptis \u012f m\u016bs\u0173 \u201ei\u0161vaduotojus\u201c anglus ir amerikie\u010dius, kurie buvo atidar\u0119 Trondhjeme tremtini\u0173 ir svetim\u0161ali\u0173 reikal\u0173 tvarkymo \u012fstaig\u0105.<\/p>

Nu\u0117j\u0119s ten buvau nurodytas prie vieno jauno amerikie\u010di\u0173 armijos kapitono. Kadangi ant laivo a\u0161 jau buvau gana gerai i\u0161mok\u0119s angli\u0161kai ir klausydamas angl\u0173 kalba \u017einias pramokau vartoti j\u0173 i\u0161tarm\u0119, a\u0161 jau gal\u0117jau susikalb\u0117ti su anuo kapitonu angli\u0161kai. A\u0161 jam pasakiau, kad a\u0161 klaip\u0117dietis lietuvis ir kad Lietuvai esant u\u017eimtai rus\u0173 komunist\u0173, a\u0161 negal\u0117si\u0105s gr\u012f\u017eti \u012f namus, ir tod\u0117l nor\u0117jau musteriuoti ant bet kokio angli\u0161ko, amerikoni\u0161ko ar norvegi\u0161ko laivo. Jis man atsak\u0117, kad tas dar negalima, ir kad a\u0161 pirma tur\u0117siu eiti \u012f tautybi\u0173 stovykl\u0105, kuri buvo \u012frengta netoli nuo miesto Trolloje, prie Trondhjem fjordo. Jis sak\u0117, kad ten busi\u0105s i\u0161spr\u0119stas mano ateities likimas.<\/p>

1945 met\u0173 bir\u017eelio 27-t\u0105 dien\u0105 a\u0161 s\u0117dau \u012f autobus\u0105 ir nuva\u017eiavau prie tos stovyklos. Ten stovin\u010diam angl\u0173 sargybiniui pasakiau, kad a\u0161 lietuvis ir kad esu alijant\u0173 Trondhjemo \u012ftaigos pasi\u0173stas \u012f \u010dia palaukti, kol bus i\u0161spr\u0119stas mano ateities klausimas. Bet vietoj pri\u0117m\u0119s mane maloniai, jis \u012fd\u016br\u0117 \u012f mano nugar\u0105 automatin\u012f \u0161autuv\u0105 ir nuvar\u0117 mane \u012f stovyklos ra\u0161tin\u0119, kur angl\u0173 vir\u0161yla-komendantas padar\u0117 mane internatu-belaisviu, lygiai kaip kelet\u0105 \u0161imt\u0173 kit\u0173 lietuvi\u0173, latvi\u0173 ir ukrainie\u010di\u0173, kurie karo metu buvo \u012fki\u0161ti \u012f vokie\u010di\u0173 oro paj\u0117g\u0173 uniformas ir priversti dirbti prie keli\u0173 taisymo ir fronto \u012fsitvirtinim\u0173 statymo.<\/p><\/blockquote>\n\n\n\n

Karo pabaig\u0105 i\u0161prana\u0161av\u0119s sapnas<\/strong><\/p>\n\n\n\n

Gintros Narien\u0117s (Babickait\u0117s)<\/strong> (1926\u20132020) dienora\u0161tyje, kur\u012f jauna mergina prad\u0117jo ra\u0161yti 1944 met\u0173 ruden\u012f jai su \u0161eima traukiantis i\u0161 Lietuvos, u\u017efiksuotas prana\u0161i\u0161kas sapnas, kur\u012f Narien\u0117s (Babickait\u0117s) mama susapnavo 1945 m. sausio 14 d., iki karo pabaigos likus trim m\u0117nesiams. \u012edomu, kad sapne karo pabaig\u0105 i\u0161prana\u0161auja amerikietis, kurio pilkos spalvos u\u017evalkalas sapno gale paraudonuoja, o i\u0161ilgai jo i\u0161ry\u0161k\u0117ja plonos baltos juostel\u0117s \u2013 aliuzija \u012f JAV v\u0117liav\u0105.<\/p>\n\n\n\n

Sausio 14 d., sekmadienis<\/p>

\u201ePaklausykit, k\u0105 a\u0161 sapnavau\u201c, \u2013 tik prad\u0117jus kambary \u0161visti ir mums prav\u0117rus akis sako Mamyt\u0117. Pasiruo\u0161\u0119 klausyti, nors akys dar merkiasi. \u201eMatau ka\u017ekok\u012f vyr\u0105 r\u016bkuose, \u2013 pradeda pasakoti, \u2013 kuris turi lyg pilkos spalvos u\u017evalkal\u0105. Vyras j\u012f perpus sulenkia ir rodydamas sako: \u201eTiek dar j\u016bs pavargsit. Tai yra 4 m\u0117nesi\u0173 laikotarpis. Jiems pra\u0117jus baigsis karas.\u201c Jam tai pasakius, u\u017evalkalas paraudonavo, o i\u0161ilgai atsirado plonos baltos juostel\u0117s. Tai pana\u0161u \u012f JAV v\u0117liav\u0105.\u201c Jei tai teisyb\u0117, tai karo pabaigos galim laukti keturiolikt\u0105 gegu\u017e\u0117s. Toks sapnas pak\u0117l\u0117 m\u016bs\u0173 vis\u0173 nuotaik\u0105.<\/p><\/blockquote>\n\n\n\n

\n\n\n\n

Karo pabaiga su cepelin\u0173 pietumis<\/strong><\/p>\n\n\n\n

JAV lietuvis \u017eurnalistas Juozas \u017dygas<\/strong> (1918\u20132003) savo atsiminimuose \u201eKaro pabaigos belaukiant\u201c gana detaliai apra\u0161o dien\u0105, kai Vokietija kapituliavo. Paskutiniaisiais karo metais gyven\u0119s Vokietijos Tiuringijos mieste Sonneberge, \u017dygas \u0161maik\u0161\u010diai pajuokauja, kad jiems, Sonnebergo lietuviams, karas pasibaig\u0117 su cepelin\u0173 pietumis. Dar baland\u017eio 13 d. miestel\u012f pasiekus pirmiesiems amerikie\u010di\u0173 kariuomen\u0117s daliniams, lietuviai nesl\u0117p\u0117 d\u017eiaugsmo d\u0117l vis labiau ai\u0161k\u0117jan\u010dios karo pabaigos. T\u0105 dien\u0105 dr. ir ponia Rudai\u010diai j\u012f ir kelet\u0105 kit\u0173 lietuvi\u0173 pakviet\u0117 pas save piet\u0173. \u201eTokio maisto mes seniai nebuvome mat\u0119, \u2013 ra\u0161o \u017dygas, \u2013 pagal mane dar beveik prie\u0161kariniai lietuvi\u0161kai valgo. Cepelinai su spirgu\u010diais ir kitais priedais. A\u0161 jau beveik spirgu\u010di\u0173 skon\u012f buvau net u\u017emir\u0161\u0119s. Ne\u017einia ar visuomet jie dar taip valg\u0117, o gal karo pabaig\u0105 nor\u0117jo at\u0161v\u0119sti?\u201c<\/p>\n\n\n\n

Gegu\u017e\u0117s 8 d. (antradienis).<\/p>

\u0160iandien\u0105 oficialiai buvo minima karo pabaiga. Vakar 13.02 val. buvo pasira\u0161yta kapituliacija, o \u0161iandien 13 val. j\u0105 ratifikavo Vokietijos vyriausyb\u0117. Tre\u010di\u0105 valanad\u0105 per radij\u0105 kalb\u0117jo W. \u010ciur\u010dilis, jis pabr\u0117\u017e\u0117, kad dabar teliko susitvarkyti su Japonija.<\/p>

Ketvirt\u0105 valand\u0105 gara\u017ee buvo informacinio pob\u016bd\u017eio susirinkimas. Komiteto pirmininkas K. Bielinis pasveikino visus susirinkusius su prasid\u0117jusia taika Europoje. Taip pat prane\u0161\u0117, kad vakar stovykloje lank\u0117si Bambergo komendantas kpt. Antanas Vaivada, kuris yra susiprat\u0119s Amerikos lietuvis. Vakare \u0117jau pasiklausyti Anglijos karaliaus Jurgio VI kalbos. Nors a\u0161 angli\u0161kai dar gana silpnai grabaliuojuos, bet \u012fdomu toki\u0105 istorin\u0119 kalb\u0105 i\u0161girsti. Jis savo kalboje pasak\u0117: \u201eKaras Europoje jau baigtas. Kuomet mums buvo blogai mes atsidav\u0117me Vie\u0161pa\u010diui, u\u017e tai dabar mes turime Jam d\u0117koti.\u201c Bendrai, i\u0161 jo kalb\u0117tojas gana blogas, ir nepaliko didesnio \u012fsp\u016bd\u017eio.<\/p><\/blockquote>\n\n\n\n

Karas baig\u0117si, bet pasaulyje nieko naujo<\/strong><\/p>\n\n\n\n

            Taip galima b\u016bt\u0173 apibendrinti JAV lietuvio grafiko, tapytojo Vytauto Osvaldo Virkau<\/strong> (1930\u20132017) mintis, u\u017era\u0161ytas 1945 met\u0173 pavasar\u012f. Tuos metus penkiolikmetis Virkau pasitiko gyvendamas Buchkircheno miestelyje, Austrijoje. 1944\u20131952 m. vestame dienora\u0161tyje atsispindi jauno \u017emogaus nuotaikos, jaunatvi\u0161kas nihilizmas ir tokiam am\u017eiui neb\u016bdingas brandumas. Virkau patvirtina tuo metu tarp daugelio lietuvi\u0173 vyravusi\u0105 nuotaik\u0105, kad, nors karas pasibaig\u0117, lietuviams ir Lietuvai ji nieko naujo neatne\u0161\u0117 \u2013 business as usual<\/em>, arba biznis<\/em> eina kaip \u0117j\u0119s.<\/p>\n\n\n\n

1945.II.14<\/p>

Tikras pavasaris, sniego beveik kad ir n\u0117ra, tik vietomis \u201elopiukais\u201c. Vakar po piet\u0173, apie 15 val. buvo +10 C. Tas man atrodo yra daug! Karas ka\u017e ko vis dar nesibaigia. Nuolatiniai aliarmai v\u0117l prasid\u0117jo. Mokykla u\u017edaryta ilgesniam laikui. Normas labai suma\u017eino, ir perijod\u0105 pailgino ant 3,5 dienos. Tas tai jau labai daug rei\u0161kia. \u0160iandien\u0105 i\u0161 ryto lijo, bet po piet\u0173 gra\u017ei diena. Skaitau Mykolo Bir\u017ei\u0161kos \u201eAnuo metu\u201c. Vakar vakare buvo p. Martusevi\u010di\u0173 \u012fkurtuv\u0117s. I\u0161 jo gavau knyg\u0105 \u201eDer Landwirtschaftslehrling\u201c. Dienos b\u0117ga ir b\u0117ga, o karo pabaigos vis dar nesimatyti. B\u016bk tai buvo tri\u0161al\u0117 konferencija vokie\u010diams, bet jie tur b\u016bt j\u0105 atmet\u0117, nes yra aliarmai. Lietuvi\u0161ko laikra\u0161\u010dio jau seniai kaip negavom. Gal b\u016bt jau nei\u0161eina, arba subombardavo. Baisiai tingiu ra\u0161yti, d\u0117l to tokios dien\u0173 spragos.<\/p>

1945.V.3<\/p>

B\u016bk tai karo paliaubos. Bet tas netiesa. Biaurus oras, lyja, \u0161alta.<\/p>

1945.V.4<\/p>

Buvome Landshut\u2019e. Nieko gero, miestas smarkiai apdau\u017eytas patrank\u0173 sviediniais. Ma\u010diau negrus ir indus. I\u0161 ryto gra\u017ei, po piet\u0173 lijo.<\/p>

1945.V.9<\/p>

Karo galas. Tas irgi tur b\u016bt k\u0105 nors gero \u017eada. Vokie\u010diai kapituliavo be joki\u0173 s\u0105lyg\u0173. Danija atstat\u0117 savo vald\u017ei\u0105. Kai kurie daliniai dar prie\u0161inasi. U\u017eimtas Oslo. Visi kalba apie b\u016bsim\u0105 kar\u0105 su rusais. Gal ir bus. […] Vaizdai aplinkui neblogi, mi\u0161kas, pu\u0161ynas. Rytoj lietuvi\u0173 susirinkimas Landshut\u2019e.<\/p>

1945.IX.4 Antradienis.<\/p>

Vis\u0105 laik\u0105 \u0161iltos dienos. Taigi netur\u0117jau laiko ir nieko nera\u0161iau. Jau mokausi priva\u010diai angl\u0173 kalb\u0105. Atrodo, kad yra nesunki. I\u0161tarimas irgi yra ne persunkiausias. Jau kokia savait\u0117 kaip karo pabaiga pasaulyje. \u0160iaip jau nieko naujo. Biznis, rodos, kad dar eina. \u0160iandien\u0105 turiu dar pamok\u0105.<\/p>

Ma\u010diau film\u0105 \u201eDer junge Edison\u201c.<\/p><\/blockquote>\n\n\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Dalia Cidzikait\u0117 \u0160iemet minime 75-\u0105sias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegu\u017e\u0117s 8-\u0105j\u0105 visoje Europoje buvo paskelbta pergal\u0117, ne visos valstyb\u0117s ir tautos j\u0105 sutiko su d\u017eiugesiu ir viltimi apie geresn\u0119 ir ramesn\u0119 ateit\u012f. T\u0105 dien\u0105 karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrin\u0117s ir Ryt\u0173 Europos taut\u0173, nepasibaig\u0117. Nepasibaig\u0117 ir tai lietuvi\u0173 tautos daliai, … Toliau skaityti „Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje \u017eem\u0117je, nepritekliuje ir ne\u017einioje”<\/span><\/a><\/p>\n","protected":false},"author":6,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"inline_featured_image":false,"footnotes":""},"categories":[89,1863],"tags":[3493,1445,503],"class_list":["post-4593","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-asmenybes","category-diasporos-tyrejams","tag-antrasis-pasaulinis-karas","tag-atsiminimai","tag-dalia-cidzikaite"],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/4593","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/users\/6"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=4593"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/4593\/revisions"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=4593"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=4593"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/blog.lnb.lt\/lituanistika\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=4593"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}