Kudirkos Naumiesčio žydai
Miestelio istorija
Kudirkos Naumiestis yra miestelis, įsikūręs Šešupės ir Širvintos santakoje. 1561 m. jo vietoje gyvavo Duliebaičių kaimas, kuris palaipsniui augo ir 1639 m. Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos garbei buvo pavadintas Vladislavovu, o 1643 m. miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Miestelėnai nuo pat pradžių nepriėmė oficialaus pavadinimo „Vladislavovas“, ir tiesiog vadino Nauju miestu – Naumiesčiu.1807 m., pagal Tilžės taikos sutartį, miestas buvo priskirtas Varšuvos kunigaikštystei, kuri miestui suteikė vardą Nowe Miasto. 1815 m. miestas vėl nukentėjo nuo karo ir buvo atiduotas Rusijai, kuri sugražino Vladislavovo vardą. XIX a. spaudos draudimo laikotarpiu miestelis įgijo ypatingą kultūrinę reikšmę. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Prūsijoje ir per sieną nelegaliai nešamos į Lietuvą. Miestelis dar labiau išgarsėjo, kai į jį gyventi persikėlė tautinio atgimimo žadintojas Vincas Kudirka. Jo garbei miesteliui buvo suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas.
Kudirkos Naumiesčio žydų bendruomenė
Tikėtina, jog žydai Kudirkos Naumiestyje gyveno nuo miestelio atsiradimo pradžios. 1643 m. suteiktos Magdeburgo teisės dokumentuose rašoma: „…kadangi mieste mums buvo pateiktas karštas prašymas tų miestiečių vardu, kad mes mūsų karališku autoritetu ir galia uždraustume mieste ir priemiestyje kurtis ir apsigyventi žydams, <…> užtikriname ir draudžiame, kad žydams jokiu būdu nebūtų leidžiama apsigyventi (išskyrus tada, kai su prekėmis važiuos į miestą, turgų ir mugių metu)“. Tai, kad žydai XVIII a. gyveno šiame miestelyje, liudija išlikę antkapinių paminklų užrašai žydų kapinėse.
1723 m. Mykolas Aleksandras Radvila leido Naumiestyje žydams įsikurti, siekiant atkurti ir plėtoti miesto prekybą, ugdyti amatus. 4‑iems metams jie buvo atleisti nuo mokesčių, bet privalėjo išgrįsti akmenimis gatves, skirtas jiems gyventi. Jie galėjo kurtis tik dvejose gatvėse ir jose esančiuose tuščiuose sklypuose. Pasak A. Miškinio, tuo metu į žydus buvo žiūrima palankiai, nes rašyta: „bet koks bandymas sutrukdyti [kurtis žydams mieste] bus palaikytas maištu ir atitinkamai baudžiamas“. 1740 m. Naumiestyje jau gyvavo gerai organizuota žydų bendruomenė kuri priklausė Jurbarko kahalui.
Tikėtina, kad XVIII a. antrojoje pusėje naumiestiečiai žydai jau turėjo sinagogą. A. Miškinis 1774 m. Jurbarko seniūnijos inventoriuje rado ją paminėtą, bet nėra žinoma kada tiksliai ji buvo pastatytą. Tačiau žinoma, kad „1845 m. gaisro metu sudegė Naumiesčio sinagoga“. Greičiausiai ji buvo medinė, nes „1851 m. pastatyta mūrinė sinagoga vietoj sudegusios“. Ji buvo vadinama vasarine, nes nebuvo šildoma. Taip pat buvo ir Mažoji sinagoga Beit-Midraš, kuri vadinta žiemine, nes buvo įrengtas šildymas. Ji veikė ir kaip pradinė religinė žydų mokykla. Nuo 1740 m. iki 1941 m. Naumiestyje savo veiklą atliko 13 rabinų.
1744 m. Jurbarko seniūnijos inventoriuje yra surašyta 61 Naumiesčio žydų šeimos, kurios valdė 66 sklypus. Užfiksuota ir keletas ypatingai turtingų žydų, kurie vertėsi plataus masto medienos ir grūdų prekyba, tarpininkavimu sudarant tarptautinius eksporto sandorius. Amatininkai, smulkesni prekybininkai bei ūkininkai gyveno pasiturinčiai. Buvo ir neturtingųjų žydų darbininkų, kai kurie iš jų važinėjo po kaimus kaip siuvėjai, vežėjai, savamoksliai gydytojai. J. Rosinis teigia, jog kelios žydų šeimos valdė daugiau nei 300 ha žemės ir buvo apsirūpinusios moderniomis priemonėmis. Lietuvoje žydai turėjo išskirtinę teisę į žemės nuosavybę, o kitose šalyse galėjo tik ją nuomotis.
1800 m. iš 2320 miesto gyventojų 1400 buvo žydai. Nepaisant įvairių valdžios suvaržymų, jie buvo turtingesni ir miesto iždui prisidėdavo beveik pusę metinių pajamų. 125 iš 239 sklypų priklausė žydams. 1835 m. pagal Naumiesčio burmistro pranešimą, žinoma, kad iš 4413 gyventojų 3348 buvo žydai. Klestėjo prekyba, miestas plėtėsi, žydai kūrė pramonę. Jie įsteigė amatų mokyklą, keturias šerių manufaktūras, dvi nealkoholinių gėrimų ir alaus daryklas, du pirminio linų apdirbimo fabrikus, statybinių medžiagų, medžio apdirbimo, maisto produktų gamybos įmones. Taip pat vertėsi kontrabanda, kuri buvo vienas iš pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Visgi žydai retai patys nešdavo prekes – tam samdydavo vietinius gyventojus.
1867 m. carinė valdžia sugriežtino sienos apsaugą ir uždraudė žydams dirbti muitinėse, nes prekybininkai žydai lengvai rasdavo bendrą kalbą su savo tautiečiais ir nesunkiai praleisdavo prekes. Apie tai anonimas pranešė Vilniui. Žydai Brumbergas ir Palenbaumas teikė įvairias prekes ir ginkluotę sukilėliams, kuri buvo konfiskuota. Jie privalėjo išreikšti ištikimybę Muravjovui ir buvo išvežti gyventi į Zarasus bei Ukmergę.
1882 m. mieste kilo „išsišokimų prieš žydus“, dėl kurių prasidėjo žydų emigracija. 1884 m. iš 6000 gyventojų net 80 % buvo žydai. Patraukti gandų apie laisvas Sibiro žemes ir geras uždarbio galimybes Amerikoje, žydai palaipsniui kėlėsi iš Naumiesčio. Kai kurie pasiliko ir padėdavo kitiems pabėgti į Ameriką nuo Rusijos priespaudos. 1915–1916 m. gyventojai evakavosi į aplinkinius kaimus ir į Rusiją. Miestą užėmus vokiečiams, naujuoju burmistru buvo paskirtas rabinas L. Roninas, kuris paklusniai vykdė okupacinės valdžios nurodymus ir negynė savo tautiečių – žydai buvo engiami.
Po karo apie 70 % žydų grįžo iš evakuacijos, tačiau rado daug sugriautų namų, o stovinčiuose gyveno kitos šeimos. Jie privalėjo turėti tarptautinius pasus – kitaip buvo laikomi užsieniečiais ir turėjo mokėti 5 litų mokestį, kuris tuo metu buvo gana didelis. Daugelis žydų emigravo į kitas valstybes. 1919 m. Naumiestis buvo vienas iš pirmųjų miestų Lietuvoje, kuris išrinko atskirą žydų tarybą. Ji rūpinosi mokesčių rinkimu, visuomeniniu gyvenimu, įstatymų laikymusi. Tarpukario metu didžiausia prekybos dalis buvo žydų rankose. 1923 m. iš 3067 gyventojų 991 buvo žydai. Tai rodė apie 75 % sumažėjimą lyginant su XIX a. duomenimis.
1930 m. miesto savivaldybė broliams Giršui ir Volfui Frenkeliams išnuomavo motorinę elektrinę, kurią jie modernizavo pastatydami dyzelinį variklį. Medicinos paslaugas teikė žydų gydytojai Izaokas Grosmanas ir Ch. Joffe, stomatologai Braun ir Volpė, taip pat dirbo akušerė ir veterinarijos gydytojas. Mieste veikė dvi prieglaudos – senelių ir vaikų, taip pat ritualinis žydų baseinas – mikva. 1933 m. Vokietijoje įsigalėjus naciams buvo uždaryta Lietuvos–Vokietijos siena. Dėl šio įvykio verslas prastėjo, buvo uždarytos 24 parduotuvės ir 2 įstaigos, nyko gamyba. Žmonės pradėjo ieškoti laimės svetur, dažniausiai Amerikoje. 1934 m. į Kudirkos Naumiesčio savivaldybę buvo išrinkti 9 nariai, 3 iš jų žydai – prekybininkai F. Freilichas, A. Epšteinas ir advokatas B. Gurovičius. 1935 m. Naumiestyje gyveno apie 750 žydų.
1941 m. birželio 14 d. prasidėjo trėmimai į Sibirą. Kartu su kitais naumiestiečiais buvo ištremtos ir 3 žydų šeimos: Frenkeliai, Rozenfeldai ir Salanskiai. Holokausto metu Kudirkos Naumiestyje žuvo 650 žydų. Kai kurie naumiestiečiai gūžėsi iš baimės ir stengėsi niekam neužkliūti, kiti – rūpindamiesi savo gyvybe – pataikavo okupantams, o dalis atvirai kolaboravo. Iš gausios žydų bendruomenės pavyko išgelbėti tik 15 žmonių.
📸 Nuotraukos darytos Kudirkos Naumiesčio žydų kapinėse.
Parašykite komentarą