Įsivaizduokite kambarį, į kurį nėra durų. Kas trisdešimt trejus metus jame pasirodo žmogus iš molio. Dabar įsivaizduokite vestuves, kuriose nuotakos kūnu prabyla mirusio jaunikio siela. Šios dvi istorijos šiurpina jau daugiau nei šimtą metų, ir vis dar laukia bibliotekos lentynoje drąsių skaitytojų.
Gustav Meyrink „Golemas“: veidas, kurį pažįsti
Romano pasakotojas neturi vardo. Per klaidą sukeitęs skrybėles su vyresniu juvelyru Atanaziju Pernatu, sapne jis tampa Pernatu ir atsiduria Prahos žydų kvartale trisdešimčia metų anksčiau. Čia, tarp siaurų gatvelių, sklando gandas, kad golemas atgyja kas trisdešimt trejus metus kambaryje be durų. Kai Pernatas jį pamato, su siaubu supranta, kad molio žmogus turi jo paties veidą. Golemas čia nėra tiesiog pabaisa. Jis tampa kvartalo gyventojų kolektyvinės psichikos įsikūnijimu, paties geto „savimi“.
Dar įdomiau tai, kaip gimė pati golemo legenda. Garsiausia jos versija pasakoja, kad XVI a. Prahos rabinas Maharalas sukūrė golemą bendruomenei apsaugoti. Tačiau 1909 m. Varšuvos rabinas Yudlas Rosenbergas išleido pasakojimus kaip rastą rankraštį, esą šimtmečius slėptą Metzo bibliotekoje ir užrašytą paties Maharalo žento. Akademiniuose sluoksniuose ši knyga laikoma literatūrine mistifikacija. Viena iš smulkmenų išduoda sukčiavimą: kardinolo Johano Sylvesterio, kuris knygoje vaidina svarbų vaidmenį, nei Prahoje, nei kitur niekada nebuvo. Kodėl Rosenbergas taip padarė? Tyrėjai paaiškina, kad jo bendruomenėje grožinė literatūra buvo laikoma tuščiu užsiėmimu, todėl pateikta kaip tikra istorija knyga tapo bestseleriu, kurį galėjo skaityti net rimčiausi Toros žinovai. Reikia pasakyti ir kita: pasakojimų apie Maharalo golemą spaudoje yra nuo 1836 m., taigi Rosenbergas išgalvojo ne golemą, o jo „liudytoją“.
O kur dabar golemas? Pasak legendos, jo kūnas vis dar guli Senosios Naujosios sinagogos palėpėje, nors 1883 m. remonto metu nieko nerasta. Kitoje versijoje golemas buvo pavogtas ir palaidotas Žižkovo rajone, ten, kur dabar stovi televizijos bokštas.
Pats Meyrinkas buvo ne mažesnė mįslė. Jis gimė Vienoje 1868 m., tikrąja pavarde Meyeris, ir dvidešimt metų dirbo banko vadovu Prahoje. Romaną jis pradėjo rašyti 1907 m., todėl jo negalima skaityti kaip Pirmojo pasaulinio karo alegorijos. Dar vienas faktas: Meyrinkas nebuvo žydas, bet daugelis skaitytojų ir net artimų žmonių manė, kad yra. Skaitant verta turėti tai omenyje: žydų kvartalas knygoje yra autoriaus žvilgsniu sukurtas pasaulis, o kai kurie personažai atspindi to meto stereotipus.
S. An-sky „Dibukas“: pjesė, kurios originalas dingo
Žodis „dibukas“ kilęs iš hebrajų veiksmažodžio „prilipti“, o kaip terminas paplito tik XVIII a. Dibukas yra mirusiojo siela, kuri neranda ramybės ir prilimpa prie gyvo žmogaus.
Pjesės autorius, S. An-sky, buvo nelengvai suderinamų dalykų žmogus. Jis parašė Bundo himną „Di Shvue“ („Priesaika“, 1902). Vėliau, barono Vladimiro Gincburgo remiamas, keliavo po Rusijos imperijos miestelius ir rinko žydų pasakojimus bei tikėjimus. Iš šios medžiagos gimė pjesė apie dvasios išvarymą.
Pjesės kelias į sceną buvo kaip detektyvas. An-sky ją rašė Stanislavskio Maskvos dailės teatrui, bet Rusijos revoliucija privertė Stanislavskį projektą visiškai atsisakyti. Dar keisčiau su rankraščiu: pasakojama, kad An-sky pametė jidiš originalą kelionėje iš Rusijos į Vilnių ir pjesę teko versti atgal į jidiš iš Bialiko vertimo į hebrajų kalbą. Šaltiniai dėl detalių skiriasi, bet vienas dalykas aiškus: originalus jidiš rankraštis dingo. Bialikas iš pradžių nenorėjo imtis vertimo. Jam pjesė atrodė kaip folkloro likučių rinkinys, tarsi autorius būtų rausęsis šiukšlynuose. Tačiau pamatęs repeticijas jis pakeitė nuomonę.
Pirmasis pastatymas tapo panašus į pačią pjesės temą. Pjesė pirmą kartą suvaidinta Varšuvoje pasibaigus trisdešimties dienų gedului po An-sky mirties, tarsi autorius pats prabiltų kaip dibukas iš dingusio pasaulio kapo. Ją vaidino garsioji Vilniaus trupė, susikūrusi Vilniuje 1916 m. ir ilgą laiką Dibukas buvo pačiu sėkmingiausiu ir gausiausiai žiūrovų lankomu spektakliu.
Hebrajiškas pastatymas turi savo istoriją. Jį Maskvoje režisavo Jevgenijus Vachtangovas, nors hebrajų kalbos nemokėjo, ir mirė tais pačiais 1922 m. Leą vaidino Hanna Rovina. Šis spektaklis tapo Habimos teatro gimimo ženklu. Be to, 1937 m. Lenkijoje sukurtas filmas tapo vienu ryškiausių jidiš kino darbų.
Kodėl šie du kūriniai tinka šiurpnaktį
Abu pasakoja apie slenkstį tarp pasaulių, apie ką nors, kas nenori gulėti ramybėje. Šiandien skaitant juos sunku nepastebėti, kad abu gimė pasaulyje, kuris vėliau buvo sunaikintas. Todėl jie skaitomi ne tik kaip šiurpūs pasakojimai, bet ir kaip to pasaulio atspindžiai.
Jei vienos nakties neužteks
Meyrinkas ir An-sky yra tik dvi durys į žydų fantastikos pasaulį. Norintiems pažvelgti toliau bibliotekoje laukia Joachimo Neugroschelio sudaryta antologija „Yenne Velt“ („Kitas pasaulis“). Joje surinkti jidiš kalba parašyti pasakojimai apie dvasias, golemus, sielų klajones ir paslaptis, nuo viduramžių istorijų iki XIX–XX a. autorių. Tai knyga, kurią galima atsiversti bet kurioje vietoje.
Parašykite komentarą