Adolfas Šapoka (1906 02 13-1961 03 09)

Vasario 13 d. minime vieno žymiausių Lietuvos istorikų – Adolfo Šapokos – 110-ąsias gimimo metines.
2016 metais sukanka 80 metų, kai buvo išleistas žymus nepriklausomos Lietuvos istoriografijos paminklas – Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“.
Reikšmingiausias ir labiausiai išgarsinęs A. Šapoką darbas – tai bendras jo ir kitų jaunųjų istorikų pirmą kartą parašytas ir A. Šapokos redaguotas mokslinis veikalas „Lietuvos istorija“, visuomenėje įsitvirtinęs „Šapokos istorijos“ pavadinimu. „Lietuvos istorija“ publikuota net šešis kartus. Be 1936 m. leidimo (17 050 egz.) ir 1950 m. Jono Pauliaus Lenktaičio leidimo išeivijoje, 1988 m. 1300 egz. tiražu Komunalinio ūkio projektavimo institutas išleido faksimilinį šios knygos leidinį, 1989 m. leidykla „Mokslas“ 100 000 egz. tiražu išleido fotografuotinį leidimą, kurį pakartojo 1990 m. 155 000 egz. papildomu tiražu. Tad panašu, kad A. Šapoką galime pavadinti rekordiniu ir vargu ar kada pralenktu spausdintos knygos tiražo Lietuvoje autoriumi.
Adolfo Šapokos dokumentai saugomi keliose Lietuvos atminties institucijose: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyve. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje galima susipažinti su istoriko straipsniais, recenzijomis, laiškais, yra saugomas ir „Lietuvos istorijos“ rengėjų 1935 m. rugpjūčio 21 d. raštas Švietimo ministerijai dėl deramo knygos sudarytojų darbo įvertinimo. Pavienių rankraščių fonde saugomos dvi Lietuvos istorijos tyrinėjimams reikšmingos studijos: 1936 m. parengta, bet neapginta A. Šapokos disertacija „Lietuva reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos“ (rankraščio variantas) ir 1939 m. birželio 14 d. apginto habilitacinio darbo „1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1666 m.“ (rankraščio variantas). 1938 m. birželio 11 d. A. Šapoka sėkmingai apgynė dar 1937 m. parengtą disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos“, apie tai byloja Eduardo Volterio fonde išlikęs VDU Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos įvertinimo nuorašas. Adolfo Šapokos studijos apie 1655 m. Kėdainių sutartį išliekamąją vertę ir autentiškumą nulemia autoriaus panaudoti nauji, istorijos literatūroje dar nenagrinėti šaltiniai. Medžiagą šiam tyrimui istorikas rinkosi Švedijos archyvuose 1932-1933 metais. Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Adolfo Šapokos laiškas, rašytas istorikui, muziejininkui Vladui Pryšmantui iš Stokholmo 1932 m. rugsėjo 23 dieną, kuriame labai šiltai atsiliepiama apie Švedijos rankraštynus ir archyvus: „…tuo tarpu spėjau susipažinti su svarbiausia biblioteka (karališkoji), jos rankraščių skyriumi… Medžiagos, pasirodo, yra nemažai ir labai lengvai prieinamos. Švedai atrodo tarytum ir gimę kitiems malonumą padaryti. Tai simpatiškiausi žmonės. Ko nors prašyti čia nereikia niekad. Pilnai pakanka, jei jis tik atspės ko nori. Bibliotekos, archyvuos laisviausia. Pilniausio pasitikėjimo principu tvarkoma viskas. Kad tarnautojai saugo tą turtą nesimato nė mažiausio šešėlio. Jie tik tvarko, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti ir patarnauja. Tokios organizacijos, t.y. tokio pobūdžio organizacijos man neteko matyti niekur…“