Bibliotekos tinklaraščiai

Parengė Silvija Stankevičiūtė

---

Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Neringa Abrutytė gimė 1972 m. gruodžio 27-ąją Nidoje. 1998 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „Iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003). 2017 m. rinkinys „Atostogos“ publikuotas tik elektroniniu pavidalu. Parašė pjesę „Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai“, kelias noveles, literatūros apžvalgų, recenzijų. Išvertė Jacques‘o Prevert‘o eilėraščių (rink. „Puokštė“, 1999), Jean‘o Baudrillard‘o veikalą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (2010). Nuo 1998 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Neringos Abrutytės kūryba – išraiškinga, atvira, drąsi, kartais šokiruojanti, moderni, savita. Autorė imasi kontraversiškų temų, kai kuriais atvejais trauminių patirčių aprašymo. N. Abrutytė į lietuvių poeziją yra įvedusi ne tik provokuojančias temas, bet ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes[1].

Literatūrologės Viktorijos Daujotytės teigimu: „Abrutytė prasmingai žaidžia rašto „neraštingumu“ (taisyklių nepaisymu). Trumpindama (ypač l. – labai; manytina, kad iš mokyklinių pažymių – l. gerai), didžiąją raidę parašydama sakinio viduryje, atsisakydama kablelių, net būtinų prasmei, netikėtai įsiklausydama, laisvai traktuodama frazes ir sakinio ribas“.[2] Pavyzdžiui, eilėraštyje „…banali…(laiškas sau)“ rašoma: „nors jaučiausi l. svetima ir kritusi / (gražus tavo mylimosios veidas Britt). Anot menotyrininkės L. Kreivytės, svarbiausia N. Abrutytei – ne jos išgyvenimai, o gyvas pulsuojantis kalbos organizmas. Ne sudėtingi vaizdiniai, poetinės puošmenos, o žodžio, sakinio, net skiemens kvėpavimo ritmas.

N. Abrutytės eilės ne vieno literatūros kritiko analizuojamos atsiremiant į postmodernizmo įtaką ir kontekstus. Jose regimas pesimizmas, ciniškumas, daugiastilistiškumas. Pasak literatūrologo Rimanto Kmitos, kartais atrodo, jog viskas, kiekvienas žodis yra netikras, paimtas į keliariopas kabutes, ir susidaro įspūdis, kad kalbėti rimtai apie meilę ir mirtį jau nebeįmanoma. Tai iliustruoja eilėraštis „Istorija su dviem vedusiais vyriškiais“:

abu gerokai vedę

vienas porą kitas penkis

Mylėjau tik vieną

O gal ir visus tris

vieno vaikai suaugę

kito – maži

mane mylėjo suaugęs

o kitam – graži

norėjau vieno –

mylėjau abu

kas mane taip gena? –

prie jų abiejų

abu gerokai vedę:

vadinas – laisvi

ir jeigu jiems ne gėda

tegul eina Š…[3]

Kalbėdami apie N. Abrutytės poeziją, kritikai pabrėžia, kad jos stiprioji pusė – dėmesys moters emociniam pasauliui, intymus, dienoraštį primenantis rašymo būdas. Susidaro įspūdis, kad rašydama apie vaikystės prisiminimus ar meilės išgyvenimus, N. Abrutytė siekia absoliutaus atvirumo ir autentiškumo[4]. Pasak pačios autorės: „Kiekviena gera poezija išduoda jos autorių. Todėl man visi geri poetai ir prozininkai – vienokia ar kitokia forma išpažintiniai. Jie išpažįsta savo patirtis, skaitytą literatūrą, sapnus, sutiktus žmones, įvykius, kelio kontūrus ar kalbos ženklus taip suplaka, kad, dingojasi, per visa tai išpažįsta savo sielą. Tiesa, vienuose tekstuose labiau viskas (at)pažįstama, kitiems reikia daugiau (intelektualinių) pastangų ir papildomos informacijos iššifruoti potekstes. Nors nebūtina“.[5] N. Abrutytė poezijoje atvirai pasakoja apie draudžiamą meilę vyresniam vyrui, panieką tėvams ir savo norą įsitvirtinti poezijos Olimpe. Kita vertus, jos poezijoje svyruojama nuo nepriklausomos laikysenos iki noro įsipareigoti, atsiverti, bet vengiama būti pernelyg atvira ir pažeidžiama. Tai savitai atsispindi eilėraščio „Padėkoju Kažkam kad ir baisūs“fragmentuose:

dėkoju man jie baisūs

man savo motinos (- tėvo negaila? –

juk ne taip dar blogai)

mano tėvai (mano Tėvai!)

šalia manęs keikia visus mano menkniekius laiko

didžiuojasi kai atsiliepia gražiai jie

prekiauja o mano nedidelė kaina ir tai

padėkoju kad baisūs aš jauna

ne kažin ką nuveikusi ir kol kas

vien tik siaubas kažkas neišeina ir aš nusikeikiu

atrodo jie jau nesimyli seniai

girdžiu: užsirakina

neklausau: susipyksta

užsidengiu galvą paklode: sueina

<…>[6]

Pati poetė pokalbyje su Tomu Vilucku svarstė, jog atvirumas poezijoje pasiteisina tada, jei jis nuskamba  ironiškiau, ne banaliai, tarsi juokaujant (linksmai ašarojant)[7]. Todėl naivų ir sentimentalų toną N. Abrutytės eilėraščiuose staiga gali pakeisti gatvės leksika, negatyvių jausmų šuorai. Pirmuose rinkiniuose buvusi ironiška, koketiška trečiame rinkinyje N. Abrutytės poezija suįžūlėjo, tapo grubesnė, kartais net agresyvi (eilėraščiai „Lauktuvės“, „,Mintys, depresija“, „Iš kriminalinės kronikos“, „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“, „Ritmas“ ir kt.). 

Įvairiuose pasaulio kraštuose kuriantys menininkai save laiko lietuviais, nors kai kurie rašo ne lietuvių kalba, o lietuviškumo požymiu tampa tik autoriaus ar personažo pavardės galūnė. Tai leidžia daryti išvadą, kad lietuvių kalba nebėra esminis veiksnys, skatinantis tapatintis su Lietuva. Skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose regimas individualus tapatybės suvokimas. Efemeriškas bei individualus tapatybės suvokimas regimas skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose. Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja N. Abrutytė antologijoje „Egzodika“ dalijosi mintimis, jog tauta, kalba yra abstrakčiausias tapatybės elementas. Anot jos: „Labiausiai ir konkrečiai esu tapati – pati sau, t. y., savo sielai, kuri turi įvairių išraiškos formų ir priklauso tapatybei ten ir čia, tada ir dabar, niekur ir visur.“ 2012 m. interviu su L. Kreivyte poetė savitai interpretavo savo patirtis Lietuvoje bei užsienyje svarstydama: „Kopenhagą galėčiau pavadinti savo gyvenimo rojumi, Vilnių – skaistykla ir universiteto skaitykla, o gimtąją Nidą – pragaru. Rojaus ruduo – ruduo Kopenhagoje. Nors tada to dar nežinojau“.[8]

Daugiau minčių apie kūrybą, rašymo procesą, kasdienybę ir kita –   pokalbiuose su N. Abrutyte:

VU lankysis poetė Neringa Abrutytė, in: naujienos.vu.lt, 2018 m. vasario 21 d., internetinis išteklius: <https://naujienos.vu.lt/vu-lankysis-poete-neringa-abrutyte/>.

Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.

Neringa Abrutytė skaito eilėraščius iš rinkinių „Rojaus ruduo“, „Iš pažintis“ ir „Neringos M.“: Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2012 (vaizdo įrašas, 2012): http://www.tekstai.lt/tekstai/138-abrutyte-neringa/7036-neringa-abrutyte-panevezio-literaturineje-ziemoje-2012-vaizdo-irasas-2012

Kūryba:

Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „IŠ PAŽINTIS“ (1997)

Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „NERINGOS M.“ (2003)

Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „ROJAUS RUDUO“ (1995)

---

[1] Laima Kreivytė, Abrutytė Neringa, in: tekstai.lt, internetinis išteklius: < http://www.tekstai.lt/138-tekstai/abrutyte-neringa>

[2]  Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 661–662.

[3] Neringa Abrutytė, Istorija su dviem vedusiais vyriškiais, in: Neringos M., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 13.

[4] Laurynas Katkus, Gimusieji aštuntajame dešimtmetyje, in: šaltiniai.info, internetinis išteklius: < http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1543>.

[5] Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.

[6] Neringa Abrutytė, Rojaus ruduo: Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 39.

[7] Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.

[8] Laima Kreivytė, Trys knygos, viena dukra: poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė, in: 7md.lt, 2012 m. gruodžio 14 d., internetinis išteklius: < https://www.7md.lt/pasnekesiai/2012-12-14/Trys-knygos-viena-dukra>.

Čia matote tik dalelę iš to, ką Nacionalinei bibliotekai perdavė buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė. Nacionalinė biblioteka pastaraisiais metais vis aktyviau plėtoja kultūrinės diplomatijos veiklas. Viena iš svarbių jos veiklos sričių – užsienyje sukurto lituanistinio paveldo ir mūsų šalies kultūrinės raiškos ženklus pasaulyje atspindinčių artefaktų kaupimas. 

Plačiau apie naujuosius dokumentus iš Italijos: http://bit.ly/2RptIyB

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks rašytojo ir diplomato Luiso Francisco Martínezo Monteso neseniai ispanų bei anglų kalbomis išleistos knygos „Spain, a Global History“ pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos autorius ir istorikas dr. Artūras Vasiliauskas. Renginį moderuos Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje ambasadorius José María Roblesas Fraga. Diskusija-pristatymas vyks anglų kalba.

Nuo XV a. pab. iki XIX a. pr. Ispanija buvo viena didžiausių ir galingiausių monarchijų bei įdomiausių politinių bendruomenių pasaulyje. Valstybės apogėjuje jos teritorija buvo nusidriekusi nuo Kastilijos plynaukštės iki Andų viršukalnių, nuo kosmopolitiškų Sevilijos, Meksiko miestų iki Manilos Filipinuose. Per šiuos šimtmečius Ispanija paliko gilų kultūrinį, ekonominį, politinį pėdsaką įvairiuose žemynuose. Ryškūs kultūriniai mainai vyko beveik kiekviename ispaniškojo pasaulio kampelyje, nesvarbu, kaip toli jis buvo nutolęs nuo metropolijos centro: Andalūzijos dominikonų dvasininkas rengė pirmą vakarietišką kinų kalbos gramatiką, pranciškonų vienuoliai kūrė polifoninę bažnytinę muziką, kuri buvo atliekama bažnyčioje Peru slėnyje, Jėzuitų ordinas plėtojo šviečiamąją veiklą, Miguelis de Cervantesas Saavedra rašė „Don Kichotą“, Diego de Silva y Velázquezas tapė rūmų sceną „Meninos“…

Žvelgiant į Diego de Silvos y Velázquezo, Francisco Goya’os darbus Nacionaliniame Prado muziejuje Madride, Romos Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią ar girdint įvairiais akcentais skambančią ispanų kalbą San Francisko, Naujojo Orleano ar Manhatano gatvėse, susiduriama su praeities balsu bei dabartyje gyvos, nuolat besiplečiančios kultūros ir bendruomenės vaisiais. Knygoje „Spain, a Global History“ istorikas L. F. Martínezas Montesas analizuoja, kaip Ispanija ir ispaniškasis pasaulis įsiliejo į pasaulio istoriją, kokį pėdsaką paliko ir kokią įtaką skirtingais laikotarpiais darė įvairioms kultūroms bei valstybėms. Monografijoje gilinamasi ne tik į Ispanijos klestėjimo laikotarpį, bet ir į kelių šimtmečių šalies istoriją bei šių dienų pasaulį.

Knygos autorius L. F. Martínezas Montesas – rašytojas, diplomatas ir keliautojas. Jis baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslus. Anksčiau ėjo patarėjo pareigas Ispanijos nuolatinėje atstovybėje prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), dirbo misijos vadovo pavaduotoju Ispanijos ambasadoje Almatoje, Kazachstane. Dirbdamas Centrinėje Azijoje L. F. Martínezas Montesas plėtojo Viduriniosios Azijos regiono tyrimus, analizavo ir skaitė paskaitas apie naujus politikos lauko veikėjus ir tarptautinių santykių dinamiką areale nuo Maskvos iki Pekino. Parašė nemažai mokslinių straipsnių apie Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos santykius, Ispanijos užsienio politiką bei Europos Sąjungos tendencijas.

Teksase gimusi lietuvių kilmės rašytoja M. M. De Voe (tikr. Milda Motekaitis) gyvena ir kuria Niujorke, Manhatane. Kūrybinį rašymą studijavo Kolumbijos universitete (Niujorkas), priklausančiame elitinei Gebenės lygai (angl. Ivy League). Gegužės pradžioje M. M. De Voe lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Ištrauka iš jos apsakymo „Palik mane“ įtraukta į pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (LLTI, 2019).

Kodėl svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius,  kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Menai suveša bendruomenėje. Taip, ir atsiskyręs autorius gali pasistūmėti kurdamas, tačiau tam, kad iš tiesų realizuotų savo potencialą, jam turi būti mestas įkvepiantis iššūkis. Kuo daugiau idėjų menininkai ir rašytojai aptaria susitikę, tuo įdomesnės naujos idėjos iškyla į paviršių it burbuliukai – vietoje alaus gauni šampano. Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas virvę, trečias medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia rašytojo blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat, kiek ir tau, rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį. Pasaulis susitraukia, tarytum būtų guminis. Ką pasilieki savo paslapčių maišelyje – tavo reikalas, tačiau gera žinoti, kad kiekvienas nešiojamės bendrų prisiminimų.

Gal galėtumėte papasakoti apie kūrybinio rašymo studijas Kolumbijos universitete? Tarp Jūsų dėstytojų buvo Michaelas Cunninghamas, romano „Tos valandos“ (angl. The Hours) autorius.

Taip! Jis buvo nuostabus mokytojas. Tai buvo metai prieš pat jam gaunant Pulitzerio premiją, jis teberašė tą knygą ir tuo pat metu vedė mums kūrybinio rašymo dirbtuves. Niekada nepamiršiu dienos, kai atėjo kiek vėluodamas ir labai nelaimingas, nes berašydamas įstrigo ir jautėsi prislėgtas. Kreipėsi į mus:

– Rašau knygą apie savo motiną ir Virginią Woolf. Ar tai pamišėliška?

Mintimis sugrįžtu į tą dieną, kai tik imu jausti abejones dėl savo kūrybiškumo, kai pradedu dvejoti dėl labai keisto pasakojimo, ties kuriuo dirbu.

Vieną dieną kūrybinio rašymo dirbtuvėse pateikiau ilgą pasakojimą apie močiutę ir jauną dainininkę. Manajam pasakojimui kiti dirbtuvių dalyviai neparodė didelio palankumo. Michaelas pasikvietė mane į savo kabinetą ir pasakė, jog turiu perliuką, tačiau jį reikia išgryninti. Jis patarė niekada nebijoti karpyti teksto – ir, paėmęs tikras žirkles, karpė ir karpė tol, kol mano 24 puslapių pasakojimas tapo 12 puslapių pasakojimu, antroji pastraipa tapo paskutiniąja pastraipa… Tekstą pavyko publikuoti iš pirmo karto. Michaelas buvo nuostabus ir itin įžvalgus mokytojas.

Turėjau ir kitų puikių  mokytojų, Helena Schulman buvo viena iš jų. Ji davė patarimą, kad rašyčiau apie viską, kas man sukelia skausmą, niekada nebijočiau įžengti į tamsius užkaborius. Dirbtuvės išmokė atsirinkti, kas yra geri kritikai, ir savo dėmesį skirti tik jiems, ignoruojant žmones, kurie visiškai nesupranta tavo darbo – lai jie susiranda kitų rašytojų, kad pasimėgautų kritikuodami. Reikia rašyti žmonėms, kuriems patinka tavo tekstai.

Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje puoselėjame svajonę rengti kūrybinio rašymo seminarus. Kai kurie lietuvių rašytojai, į kuriuos kreipėmės kaip į potencialius lektorius, mums atsakė, kad kūrybinis rašymas yra grynai talento klausimas – jį arba turi, arba ne. Kokia yra Jūsų pozicija?

Aš tikiu, kad talentas rašyti yra kažkas, ką tu turi, ir kad jis susijęs su tavo galiomis 1) stebėti ir 2) sudominti žmones savo stebėjimais per gebėjimą komunikuoti. Smalsumo ir troškimo komunikuoti neįmanoma išmokyti, tačiau neabejotinai įmanoma išmokyti, kaip atkurti ryšį su savo kūrybiškumu, vartoti turtingesnį žodyną, laisvesnius apibūdinimus – rašymo amato neabejotinai išmokoma. Geras mokytojas paskatins paleisti nesaugumo jausmą keliančius dalykus ir blokus – jis tau gali parodyti, kas yra tavo, kaip rašytojo, stiprybės ir silpnybės. Ar tu visada gali tai peržengti? Ne visada. Tačiau neabejotinai  gali tapti geresniu rašytoju per lavinimą ir praktiką. Ar tai garantuoja, kad parašysi nuostabų romaną, kuris taps bestseleriu? Ne, bet neįmanoma tikėtis, kad kiekvienas gydytojas taps puikiu smegenų chirurgu, kad ir kaip to norėtų. Tai yra pasišventimo, sunkaus darbo, troškimo ir, taip, talento derinys. 

Tarp autorių, paveikusių Jūsų kūrybą,  nurodote Margaretą Atwood. Ar feminizmas vaidina vaidmenį Jūsų gyvenime?

Aš pati stebiuosi sakydama, kad vaidina. Ilgai buvau tos nuomonės, kad moterys ir vyrai yra lygūs, ir jeigu būtume vertinami aklai (be jokių vardų, ne pagal išvaizdą), už mus kalbėtų mūsų gebėjimai, o ne lytis. Nors tuo tebetikiu, pastarąjį dešimtmetį pradėjau manyti, kad egzistuoja sisteminis seksizmas, neleidžiantis moterims pasiekti karjeros aukštumų vien dėl to, kad jos – moterys. Manau, moterys turi dirbti sunkiau, kad pelnytų tokį pat pripažinimą kaip vyrai. Tikrai manau, kad savitvardą praradusi moteris įvertinama neigiamai, nors taip pat pasielgęs vyras nesukelia jokios reakcijos.  Vien pats faktas, kad kažkas tebekelia klausimą, ar moterys gali būti / turėtų būti lygios vyrams, rodo, kad dar liko feministinio darbo, kurį reikia nudirbti, – tikslas yra visus žmones matyti kaip žmones. Žmones, kurie turi stiprybių ir ydų. Nė vienas nėra geresnis ar blogesnis už kitus, tik daugiau arba mažiau naudingas, geriau ar prasčiau sutariantis su aplinkiniais, daugiau ar mažiau talentingas ir t. t. – tačiau tai labai individualu. Kodėl mes pasiruošę susiskirstyti į grupes? Juk aš nemąstau kaip visos kitos moterys pasaulyje. Nemąstau kaip visi kiti niujorkiečiai. Netgi nemąstau kaip visi kiti lietuviai, kurie gimė Teksase. Aš vargiai mąstau taip pat, kaip kiti mano pačios šeimos nariai! Mes visi esame individai. Kodėl, užuot kovojus su grupėmis, kurios labiausiai skiriasi nuo mūsų, nepabandžius susiburti į dar didesnę grupę?

Rugsėjo 11-ąją turėjote butą netoli nuo Pasaulio prekybos centro bokštų. Ar neprieštarautumėte papasakoti apie šią patirtį?

Tai buvo siaubinga diena, tačiau iki šiol tebegyvenu tame pačiame bute. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė nuo tos dienos – dabar turiu du beveik suaugusius vaikus, visiškai pasikeitė ir kaimynystė. Jeigu kas nors iš skaitytojų lankėsi šiose vietose, tai žino, kad dabar čia yra nuostabus parkas su dviem išskirtiniais kriokliais, paminklais bokštams dvyniams ir gyvybėms, pražuvusios tą dieną, yra muziejus, drabužių parduotuvių ir restoranų, butikų, nauja traukinių stotis, visur kunkuliuoja gyvenimas.

O toji diena buvo labai šokiruojanti: buvau suplanavusi rytinį susitikimą, – tą rytą turėjau aikštėje gerti kavą su kolega, dirbančiu prie muzikinio kūrinio, tačiau iš vakaro susitikimą atšaukiau. Vis dar miegojau, kai didžiulis trenksmas išmetė mane iš lovos. Mano vyras turėjo būti jau išėjęs į darbą, tačiau tebebuvo namie ir pasakė, kad tai bomba, – aš atlėkiau bėgte. Už lango tarytum snaigės stikliniame sniego rutulyje skraidė biurų popieriai. Chaotiškai suposi  visur, kur aprėpė žvilgsnis. Atėjo kaimynė su kūdikiu: jų buto langai išėjo į bokštus, o ji nenorėjo, kad kūdikis pamatytų gaisrą ir iš pastatų pro langus šokinėjančius žmones. Ji paliko kūdikį su įduotu bananu  mūsų belangiame miegamajame, o patys  stengėmės susiekti su kitais žmonėmis, kad sužinotume, kas vyksta. Įsirėžė antrasis lėktuvas, vėl sudrebindamas pastatą. Atrodė, kad vyksta žemės drebėjimas. Kiti kaimynai pranešė, kad pastatas evakuojamas. Kol tarėmės, ką daryti, sugriuvo pirmasis bokštas, panardindamas mūsų butą į tamsą. Tądien buvo taip vaisku, kad nebuvome įjungę nė vienos lempos, o tirštos griuvėsių dulkės taip apgulė langus, kad iš lauko nebesimatė saulės šviesos. Mano vyras (herojus!) paėmė šlapių rankšluosčių, kad galėtume kvėpuoti, liepė apsimauti ilgas kelnes ir apsiauti žygio batus, kad būtų lengviau eiti per nuolaužas. Aš pačiupau pasus ir savo fotoaparatą, fotografavau mums beeinant. Antrasis bokštas sugriuvo, kai jau buvome gatvėje. Metėmės tolyn nuo atsiritančio dulkių debesies į atsitiktinį biurų pastatą, kur ugniagesys davė mums vandens ir leido pasilikti tiek, kiek norėsime. Viskas baigėsi tuo, kad pėsčiomis nuėjome visą kelią iki mano anytos namų, esančių netoli Metropoliteno meno muziejaus. Iš žygio įsiminė du dalykai: 1) diena buvo nuostabiai giedra ir karšta, tad, kai išėjome iš dulkių debesies, turėjome eiti apsipirkti – šortų ir įspiriamų basučių, kad neperkaistume; 2) mums prireikė daug laiko, kad nutartume, kuriuo keliu patraukti, nes baiminomės, kad į kitus pastatus taip pat yra taikomasi. Galiausiai pasukome Antrąja aveniu, nes joje nebuvo išskirtinių objektų.

Ar Niujorkas ir Manhatanas užima išskirtinę vietą Jūsų širdyje?

Myliu Manhataną. Myliu Niujorką. Kai čia atvykau prieš tris dešimtmečius, pirmąkart pasijutau esanti namie. Čia niekas nemanė, kad esu keistuolė ar „iškrentanti iš konteksto“ – kad ir kas buvau, kad ir kokia kalba kalbėjau, kad ir ką vilkėjau, kad ir ką mąsčiau, – Niujorkas galėjo pakęsti viską nuo normalumo iki visiškų keistenybių, tiesiog tai priimdamas. Aš tai iki šiol myliu. Myliu nesibaigiančią kaitą ir nesibaigiantį judėjimą. Tokia daugybė skirtingų žmonių, šnekančių skirtingomis kalbomis, žiūrinčių šimtu skirtingų krypčių, sutaria tarpusavyje (dažniausiai). Tai yra namai kiekvienam, kuris niekur kitur nepritampa. Tai yra mano namai.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo projektą  „Pen Parentis“?

Tai yra meilės vaisius. Su bičiule surengėme skaitymų ciklą, kur kvietėme vaikų turinčius rašytojus pasikalbėti apie tai, kaip jiems sekasi ir toliau rašyti knygas auginant vaikus. Išgirdome daug nuostabių pasakojimų, tačiau visi sutiko, kad tokiu momentu yra svarbi bendruomenė. Svarbu jausti draugų, kurie taip pat yra rašytojai, paramą. Taigi nutariau inicijuoti tokios bendruomenės kūrimą.  Joje siūlome narystę rašytojams, kurie yra tėvai, juos kas mėnesį kviečiame į literatūrinius salonus, kurie atviri ir plačiajai publikai, – tai leidžia žmonėms suprasti, ką vaikų turintis rašytojas gali pasiekti. Taip pat suteikiame metinę stažuotę vienam talentingam rašytojui, turinčiam vaikų. Svetainė vadinasi penparentis.org – visus raginu ten žvilgtelėti!

Gegužę, per suvažiavimą, Jūs nepaprastai mėgavotės apsilankymu Vaikų ir jaunimo literatūros departamente Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Kas Jums sukėlė tokį susidomėjimą?

Ten viskas taip gražu ir apgalvota. Man patiko stebėti, kokie  savarankiški yra vaikai: patiko tylioji skaityklą, kur visi,  kuriuos mačiau, iš tiesų mokėsi. Pamačiau vos vieną mergaitę su mobiliuoju telefonu, tačiau ir ji padėjo telefoną žvilgtelėjusi vos akimirką. Nuostabi savidisciplina. Man taip pat paliko įspūdį knygų kiekybė ir kokybė vaikams skirtoje dalyje: patiko, kad yra klasikos iš viso pasaulio tiek originalo kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Buvau nustebusi, kad biblioteka siūlo vaikų priežiūros paslaugą, kad suaugusieji galėtų padirbėti nepertraukiami. Vaikams skirta erdvė didžiulė ir svetinga, o vaikai stropūs ir gerų manierų.

Gal galėtumėte Nacionalinės bibliotekos lankytojams rekomenduoti knygą ar trumpesnį literatūros kūrinį? Tai gali būti tiek lengvas vasaros skaitinys, tiek kas nors rimčiau.

Mačiau, kad lentynose turite Gabrielio García Márquezo „Šimto metų vienatvės“ vertimą į lietuvių kalbą – tai nuostabi knyga, kuri atrodo tokia realistiška, nors ir yra visiška fantazija. Nepavadinčiau jos lengva, bet tai geras skaitinys vasarai, nes taip paprasta į jį giliai pasinerti. Vasarą mėgstu knygas, kurios perkelia skaitytoją į nepažįstamus pasaulius.

Kokie yra geriausi patarimai siekiant įveikti rašytojo bloką?  

Tai, kas tinka man, nebūtinai tiks visiems, tačiau man patinka išeiti pasivaikščioti. Tai suaktyvina kraujotaką, bevaikščiodamas pamatai dalykus, kurie tinkami pasakojimui – kartais galì pataisyti siužeto problemą arba išspręsti su personažu susijusią klausimą ganėtinai natūraliai. Tiesiog įsitikinkite, kad jūsų telefonas išjungtas! 

Vida Gražienė, buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Prancūzijoje, perdavė Lietuvos nacionalinei  Martyno Mažvydo bibliotekai savo 2014–2018 m. kadencijos metu sukauptą archyvą, kuris atskleidžia įvairius Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių aspektus, Lietuvos ambasados Prancūzijoje iniciatyvas pristatant ir populiarinant Lietuvos kultūrą Prancūzijoje, dinamišką atašė veiklos kontekstą. Archyve – V. Gražienės surengtų kultūrinių renginių ambasadoje ir už jos ribų nuotraukos, ataskaitos, su Lietuva susijusių parodų, koncertų ir kitokių renginių Prancūzijoje katalogai, programėlės bei atsiliepimai apie šiuos renginius vietos spaudoje, susirašinėjimas derinant už  kultūrą atsakingų pareigūnų ir menininkų iš Lietuvos vizitų detales, susirašinėjimas su Prancūzijos kultūros institucijomis dėl renginių ir kitų bendrų veiksmų siekiant kuo veiksmingiau pristatyti Lietuvos kultūrą šioje šalyje.            

V. Gražienė aktyviai dalyvavo organizuojant Prancūzijoje didelio masto kultūros programą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šios programos išskirtiniai akcentai: didžiausia lietuviško kino retrospektyva Prancūzų sinematekoje (Cinémathèque française), vienoje garsiausių pasaulio kino organizacijų, žymiajame Orsė muziejuje įvykusi paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“, kurią atidarant dalyvavo Prancūzijos ir Baltijos šalių prezidentai bei kultūros ministrai, Prancūzijos Senate įvykusi mokslinė konferencija, skirta Baltijos šalių istorijai, Lietuvos dizaino kūrinių pristatymas tarptautinėje Paryžiaus dizaino savaitėje, Baltijos šalių kultūros pristatymas Normandijos regiono festivalyje.

Nacionalinė biblioteka pastaraisiais metais vis aktyviau plėtoja kultūrinės diplomatijos veiklas: rūpinamasi mūsų šalies kultūros sklaida užsienyje, remiamos užsienio šalių ambasadų, kultūros centrų ir institutų pastangos Lietuvos gyventojams pristatyti pasaulio kultūrinę įvairovę atspindinčius projektus. Išskirtinę misiją biblioteka vykdo kaupdama užsienyje sukurtą lituanistinį paveldą ir mūsų šalies kultūrinės raiškos ženklus pasaulyje atspindinčius artefaktus. Šios tematikos publikuoti ir rankraštiniai dokumentai yra integrali ir nepaprastai reikšminga Nacionalinės bibliotekos dokumentinio paveldo dalis.

Interviu su V. Gražiene apie Paryžiuje praleistus metus ir išmoktas pamokas rasite ČIA >>

Vida Gražienė, buvusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Prancūzijoje, perdavė Lietuvos nacionalinei  Martyno Mažvydo bibliotekai savo 2014–2018 m. kadencijos metu sukauptą archyvą, kuris atskleidžia įvairius Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių aspektus, Lietuvos ambasados Prancūzijoje iniciatyvas pristatant ir populiarinant Lietuvos kultūrą Prancūzijoje, dinamišką atašė veiklos kontekstą. Archyve – V. Gražienės surengtų kultūrinių renginių ambasadoje ir už jos ribų nuotraukos, ataskaitos, su Lietuva susijusių parodų, koncertų ir kitokių renginių Prancūzijoje katalogai, programėlės bei atsiliepimai apie šiuos renginius vietos spaudoje, susirašinėjimas derinant už  kultūrą atsakingų pareigūnų ir menininkų iš Lietuvos vizitų detales, susirašinėjimas su Prancūzijos kultūros institucijomis dėl renginių ir kitų bendrų veiksmų siekiant kuo veiksmingiau pristatyti Lietuvos kultūrą šioje šalyje.            

V. Gražienė aktyviai dalyvavo organizuojant Prancūzijoje didelio masto kultūros programą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šios programos išskirtiniai akcentai: didžiausia lietuviško kino retrospektyva Prancūzų sinematekoje (Cinémathèque française), vienoje garsiausių pasaulio kino organizacijų, žymiajame Orsė muziejuje įvykusi paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“, kurią atidarant dalyvavo Prancūzijos ir Baltijos šalių prezidentai bei kultūros ministrai, Prancūzijos Senate įvykusi mokslinė konferencija, skirta Baltijos šalių istorijai, Lietuvos dizaino kūrinių pristatymas tarptautinėje Paryžiaus dizaino savaitėje, Baltijos šalių kultūros pristatymas Normandijos regiono festivalyje.

Nacionalinė biblioteka pastaraisiais metais vis aktyviau plėtoja kultūrinės diplomatijos veiklas: rūpinamasi mūsų šalies kultūros sklaida užsienyje, remiamos užsienio šalių ambasadų, kultūros centrų ir institutų pastangos Lietuvos gyventojams pristatyti pasaulio kultūrinę įvairovę atspindinčius projektus. Išskirtinę misiją biblioteka vykdo kaupdama užsienyje sukurtą lituanistinį paveldą ir mūsų šalies kultūrinės raiškos ženklus pasaulyje atspindinčius artefaktus. Šios tematikos publikuoti ir rankraštiniai dokumentai yra integrali ir nepaprastai reikšminga Nacionalinės bibliotekos dokumentinio paveldo dalis.

Interviu su V. Gražiene apie Paryžiuje praleistus metus ir išmoktas pamokas rasite ČIA >>