Bibliotekos tinklaraščiai

Iš tarpukario laikraščių: blondinės ir brunetės

Kaip ir šiandien, tarpukariu spauda užsiėmė rimtais klausimais. Apie 1930 metus prancūzų romanistai gavo vieno laikraščio anketą apie brunetes ir blondines. Rašytojai  pasiaštrino plunksnas. Vienas  atsakė, kad myli blondines, bet vedė brunetę. Kitas griežtai pasisakė už blondines: Ieva ir Venera, senovės idealai, buvusios blondinės.  Trečias priminė, kad Baironą žavėjusios tamsiaplaukės Rytų tipo moterys, tačiau ištikimas jis buvo tik blondinei.  Ketvirtasis pateikė kompromisinę nuomonę: visiems patinka brunetės su žydromis akimis ir blondinės su juodomis akimis…

Tekstas aptiktas  „Lietuvos žiniose“ (1930, bal. 25, p. 2)>>

Iš tarpukario laikraščių

„Madų žurnaluose pažymėta, kad bus dėvimos ir didelės mėlynos spalvos palerinos, bet Lietuvoj madų salonuose manoma, kad ši naujiena Lietuvoj neprigysianti, nes taip apsirengusi panelė, būtų panaši į mūsų policininką,“ – rašė Modistė  „Amatininke“ (1935, nr. 15, p. 4)

Būti pasaulio lietuviu ir rašytoju

Gegužės 5–7 d. Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio dalyviai trumpai apsilankė ir pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Valstybingumo erdvėje, kurios veiklas kuruoja DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojai,  specialiai surengta suvažiavime dalyvavusių autorių kūrinių paroda. Rašytojai maloniai nustebo netikėtai pamatę savo darbus. „Nacionalinė biblioteka yra išskirtinė vieta, kurioje sistemingai kaupiame, renkame, fiksuojame lietuvių autorių knygas, išleistas užsienyje“, – pabrėžė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.  

Kristina Dryža apžiūri knygų ekspoziciją Valstybingumo erdvėje

Per susitikimą Nacionalinei bibliotekai buvo padovanota specialiai šiam suvažiavimui parengta pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. Antologiją rengė VDU Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė, LLTI doktorantas Saulius Vasiliauskas.

 „Būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas. <…> Nenorime žiūrėti į juos ir jas [Pasaulio lietuvių rašytojus] kaip į egzotiškus kitus, kaip ir nenorime laikyti jų nei „tremtiniais“, nei egzilais“, [1]– elegantiškoje įžangoje rašo antologijos sudarytojai. Iš viso į „Egzodiką“ atrinkti 35 už Lietuvos ribų gyvenantys rašytojai. „Į antologiją įėjo ir vaikų literatūra, ir pjesės, ir prozinės miniatūros. „Egzodikoje“ galima rasti ir jau žinomų vardų, tokių kaip Antanas Šileika, Dalia Staponkutė ir pan. Bet yra ir tokių rašytojų, kurie nežinomi arba ilgai neberašo“, – per antologijos pristatymą Rašytojų klube sakė S. Vasiliauskas.[2]

Autoriui arba autorei skirtą dalį sudaro kūrybos ištraukos, trumpa biografija ir samprotavimas apie tapatybę. Pavyzdžiui, Teksase gimusi M. M. De Voe (tikr. Milda Motekaitis), kurios apsakymo „Palik mane“ ištrauka publikuojama, savojoje pastraipoje apie tapatybę prisimena daugeliui diasporos lietuvių atpažįstamą vaikystės savaitgalių ritmą: „valandų valandas praleisdavau nurašinėdama sakinius iš lietuvių gramatikos knygos, nes tik paskui galėdavau eiti žaisti į šalia namų esančius laukus, kuriuose zvimbdavo musės“.[3] „Pirmuosius lietuviškus žodžius pamėginau ištarti 2001-ųjų sausį, skrisdamas į Vilnių. <…> Amerikoje praleistas šimtmetis nublukino etninę mano šeimos tapatybę“[4], – pasakoja sėkmingai kūrybiniu rašymu užsiimantis Paul Jaskunas. „Besimokydama „Salomėjkoje“, pradėjau lankyti Rusų literatūros klubą, vadovaujamą legendinės Vilniaus mokytojos Rozos Vladimirovnos Glinterschik <…> Man gana įprasta dirbti trimis kalbomis, nes užaugau daugiakalbiame ir multikultūriniame Vilniuje“, – pasakoja Anna Halberstat, po studijų Maskvoje emigravusi į Niujorką.

Peržvelgus margas biografijas, įsiskaičius į autorių samprotavimus ir, žinoma, jų kūrinius, Lietuva ir lietuvybė atsiveria su daugybe nepastebėtų tonų bei pustonių.


[1] P.6.

[2] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1056623/pasaulio-lietuviu-rasytojai-susitiko-vilniuje-gimtosios-kalbos-poreikis-ir-noras-sudominti

[3] P. 26.

[4] P. 52.

Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyviai susibūrė Nacionalinėje bibliotekoje

Gegužės 5–7 d. Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 30 rašytojų, vertėjų, literatūros kritikų iš 15-os šalių. Spalvingoje suvažiavimo renginių programoje – nuo lietuvių literatūros klasikos ir autorinės dalyvių kūrybos skaitymų iki specialiai šiam susitelkimui parengtos pasaulio lietuvių rašytojų antologijos pristatymo – gražus ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos indėlis: specialiai surengta ir pristatyta suvažiavime dalyvavusių autorių kūrinių paroda, pasaulio lietuvių rašytojai pakviesti į jaukų susitikimą ir pažintį su didžiausia šalies biblioteka.

Pasaulio lietuvių suvažiavimas surengtas remiantis keliomis intencijomis. Pirmoji, pasak Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkės Jūratės Caspersen, – siekis vienas kitą pažinti, pasidalyti skirtingomis patirtimis ir pasaulio suvokimu, pasverti, kokio galingumo yra pasaulio lietuvių rašytojų kūrybinės jėgos, kiek tvirtai įleistos šaknys į protėvių žemę. Šis suvažiavimas taip pat skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.

Nacionalinėje bibliotekoje į neeilinį ir pirmą kartą vykstantį renginį susibūrusius rašytojus sveikino Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. „Šie metai ypatingi dėl kelių priežasčių. Nacionalinė biblioteka švenčia šimtmetį, minimas solidus jubiliejus. Be to, šie metai yra ir Pasaulio lietuvių metai. Tai derančios progos, todėl labai džiugu, kad jūs šiandien esate Lietuvoje ir suorganizuotas pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų simpoziumas. Džiaugiuosi, kad jūsų tiek daug susirinko kartu, į vieną būrį. Tai vienas pirmųjų, bet, neabejoju, kad ne paskutinis sambūris Nacionalinėje bibliotekoje“, – sveikindama svečius kalbėjo J. Budriūnienė.

J. Budriūnienė rašytojams pristatė įvairialypę ir gausią Nacionalinės bibliotekos veiklą, per pastaruosius metus nuveiktus ir kasmet plėtojamus darbus. J. Budriūnienės teigimu, Nacionalinė biblioteka ypatinga ne tik daugybe išskirtinių renginių, bet ir kultūrinės diplomatijos proceso plėtra. „Bendradarbiaujame su Lietuvos ambasadomis užsienyje, Užsienio reikalų ministerija, Kultūros ministerija, bendrų darbų, projektų mastas plečiamas tiek Rytų, tiek Vakarų kryptimis. Biblioteka išskirtinė tuo, kad fiksuoja kultūrinės diplomatijos ženklus; tai, kas apie Lietuvą sukurta užsienyje, kas yra svarbu mums visiems. Nacionalinė biblioteka yra išskirtinė vieta, kurioje sistemingai kaupiame, renkame, fiksuojame lietuvių autorių knygas, išleistas užsienyje, tai svarbus archyvinio dokumentinio paveldo masyvas. Viskas kuriama ir renkama ateičiai“, – kalbėjo J. Budriūnienė.

Unikalu ir reikšminga tai, kad per susitikimą, likus vos kelioms valandoms iki oficialaus knygos pristatymo, Nacionalinei bibliotekai buvo padovanota ir trumpai aptarta specialiai šiam suvažiavimui parengta pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. Kaip pažymi leidinio sudarytojai, į antologiją, stengiantis aprėpti įvairius žanrus ir stilius, atrinkti 35 už Lietuvos ribų gyvenantys rašytojai, vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kiekvienam autoriui skirtą skiltį sudaro du dėmenys: trumpa biografija ir samprotavimas apie tapatybę bei kūrybos ištrauka.

Į susitikimą susibūrę rašytojai Nacionalinei bibliotekai maloniai padovanojo savo kūrybos leidinius ir vertimus, taip pat užsienio šalių rašytojų antologijas, kuriose įamžinta jų kūryba. Verta pastebėti, kad ne vienas rašytojas žavėjosi ir džiaugėsi didžiausios šalies bibliotekos erdvių modernumu, veiklos galimybių skaitytojams gausa, plėtojamų darbų, renginių įvairove.

Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime dalyvavo:

Neringa Abrutytė (Danija), Vijolė Arbas (Lietuva) Akvilina Cicėnaitė-Charles (Australija), Zita Čepaitė (Jungtinė Karalystė), Evelina Gužauskytė (JAV), Jolita Herlyn (Vokietija), Rūta Mataitytė (Norvegija), Aušra Matulevičiūtė (Prancūzija), Jutta Noak (Vokietija), Viktorija Nele Prėskienytė Diawara (Malis, Lietuva), Dalia Staponkutė (Kipras), Arūnas Šatkus (JAV), Antanas Šileika (Kanada), Virginija Tarnauskaitė (Baltarusija), Irena Ülkekul (Vokietija), Rasa Cecilija Unt (Estija), Tomas Venclova (JAV, Lietuva), Laima Vincė (JAV), Jolanta Vitkutė (Meksika), Valentina Zeitler (Tenerifė, Ispanija), Karolis Gintaras Žukauskas (JAV), Virginija Žlabienė (Virginija Taylor) (Jungtinė Karalystė).

Lietuviški atgarsiai Karaliaučiaus knygų kelionėje į Strasbūrą

Informaciją parengė Dalia Tarailienė


Knygos kaip ir bibliotekos turi istoriją ir amžių tėkmėje patiria ne vieną ypatingą nuotykį, nes kiekviena iš jų yra unikali ir nepakartojama. Vienos knygos savo istoriją išduoda provenienciniais įrašais, kitos ekslibrisais, superekslibrisais, marginalijomis knygų paraštėse, knygų antspaudais, leidėjų ženklais, įrišais.

Jau ilgą laiką daugelio šalių mokslininkai bando sudėlioti sudėtingą Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bibliotekoje saugotų knygų ir rankraščių, kuriuos išbarstė įvairūs pasauliniai karai, negandos, suirutės, istorijos mozaiką.

Neseniai gavome vieną iš Strasbūro universitete leidžiamo mokslinio žurnalo „La Revue de la BNU“ numerių. Tai keturis kartus per metus išeinantis žurnalas, kuriame gvildenamos temos, susijusios ne tik su Prancūzijos bibliotekomis, bet ir su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis – jų kolekcijomis, asmenybėmis, nūdienos aktualijomis. Didžioji dalis gauto leidinio straipsnių skirta Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bei municipalinėje bibliotekose saugotų rankraščių ir knygų bei paties Karaliaučiaus – dabartinio Kaliningrado – painiai istorijai.

Vokiečių mokslininkas Klausas Garberis straipsnyje „Karaliaučius ir Strasbūras: paguodžianti prošvaistė amžių šešėliuose“ („Königsberg et Strasbourg: une lueur consolatrice dans les ténèbres des temps“) aprašo padėtį Karaliaučiuje 1944 metais. Analizuodamas Antrojo pasaulinio karo padarinius, autorius apibūdina ir kontraversiškai vertina savo Karaliaučiaus bibliotekose saugotų leidinių Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos bibliotekose paieškos ir atradimų rezultatus.

Patraukianti dėmesį lenkų istoriko Zdzisławo Pietrzyko publikacija „Kolekcijos iš buvusios Prūsijos nacionalinės bibliotekos Krokuvos Jogailaičių bibliotekoje“ („Les collections de l‘ancienne Bibliothèque nationale de Prusse à la Bibliothèque Jagellonne de Cracovie“), kurioje autorius gana išsamiai nušviečia Jogailaičių bibliotekos ištakas, formavimosi istoriją, analizuoja Karaliaučiaus bibliotekos kolekcijų patekimo į šią biblioteką aplinkybes ir priežastis.

Straipsnyje „Iš Karaliaučiaus į Strasbūrą: knygų dovana atminties saugyklai“ („Königsberg à Strasbourg: du don des livres au dépôt de mémoire“) įdomiai ir detaliai savo tyrinėjimais dalijasi šio žurnalo redaktorius Christophe Didier. Jis bando atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės lėmė Karaliaučiaus bibliotekos knygų kelionę į Strasbūrą. Autorius nusikelia į 1870 metus, kai vyko prūsų-prancūzų karas, kurio metu buvo visiškai sunaikinta Strasbūro biblioteka, tuo metu saugojusi 3000000 leidinių egzempliorių. Straipsnyje užsimenama apie šios bibliotekos atstatymo priešistorę, iš Karaliaučiaus gautus 40000 įvairių amžių vertingų leidinių. Nemaža dalis Strasbūro bibliotekai perduotų knygų anksčiau priklausė privačiai vokiečių pedagogo, muzikos teoretiko bibliofilo Friedricho Augusto Gottholdo (1778–1858) bibliotekai. Ch. Didier daug dėmesio skiria Gottholdo bibliotekos sudarymo aplinkybėms ir akcentuoja bibliofilo valią dėl tolimesnio bibliotekos likimo po jo mirties.

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje taip pat saugomi Gottholdo kolekcijai priklausę spaudiniai, kurie pateko į biblioteką, manytina, po 1945 metų. Pirminių šaltinių apie dalies Karaliaučiaus krašto rankraščių ir spaudinių patekimą į Nacionalinę biblioteką nėra, išskyrus 1948 m. birželio 23 d. aktą dėl nutarimo iš Valstybinės centrinės bibliotekos tvarkytinų fondų rankraštines knygas ir rankraščius perkelti į Senų knygų, rankraščių ir smulkių spaudinių sektorių. Atvirai skaitytojų prieigai jau galime pateikti Karaliaučiaus krašto rankraščius, taip užpildydami vieną iš daugelio šios dešimtmečius besitęsiančios istorijos dėlionės dalių, tuo tarpu Friedricho Augusto Gottholdo bibliotekai priklausiusios knygos dar laukia savo tyrinėtojo.

Gegužės mėnesio renginiai Valstybingumo erdvėje

Gegužės 2–31 d. (bibliotekos darbo laiku)

Paroda „Lietuvos valstybę kūrėme kartu: JAV lietuvių bendruomenės veikla 1951–2018 m.“

2019-ieji paskelbti Pasaulio lietuvių metais, jiems skiriama daug renginių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Ši paroda atspindi garbingą JAV lietuvių bendruomenės istoriją ir supažindina su šiandienine išeivijos lietuvius vienijančia organizacijos veikla.

Parodoje atskleidžiama, kad Amerikos lietuviai visada buvo ir yra glaudžiais ryšiais susisieję su Lietuva ir joje vykstančiu gyvenimu. Lietuvių išeivija yra sudėtinė Lietuvos istorijos dalis – net ir palikę savo Tėvynę lietuviai dirbo ir dirba jos labui. Vienas iš 1951 m. susikūrusios JAV lietuvių bendruomenės uždavinių taip pat buvo kova už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši JAV lietuvius vienijanti organizacija palaiko ryšius su Lietuva, bendradarbiauja su jos valstybinėmis bei visuomeninėmis institucijomis, prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo išeivijoje.

Top