Tarpukario advokatas Zigmas Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė įvairioms organizacijoms, daug dėmesio skyrė labdarai, domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija. Z. Toliušis buvo liudininkas, savo akimis matęs nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Savo atsiminimuose ir apybraižose jis rašo: „Kaip visiems žinoma, dvarininkai-bajorai praeity vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Nekalbant jau apie gilesnę senovę, kuomet bajorai nevaržomai ir neribotai valdė ir tvarkė Lietuvą ir visus jos gyventojus, dar šio amžiaus pradžioje dvarininkai turėjo savo rankose apie pusę viso krašto žemių ir daug svėrė ekonominiame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. […] Dvarininkai, nekalbant jau apie tai, kad jie XIX amžiuje organizavo ir vadovavo dviems sukilimams prie carinį despotizmą ir ugdė tautoje laisvės idealus, be to, statė dvaruose prašmatnius rūmus, sodino ūksmingus parkus, steigė puikias bažnyčias bei vienuolynus, sudarinėjo savo rezidencijose bibliotekas bei meno galerijas, gaminosi savo palociams stilingus baldus, pirko užsieniuose ir gabeno Lietuvon žinomų dalininkų paveikslus bei skulptūras, porcialianos išdirbinius, kilimus ir kitus meno objektus. Žodžiu, jie gražino, puošė ir dabino mūsų žemės paviršių, diegė Lietuvoje Vakarų kultūros žiedus ir turtino krašto meno ir kultūros lobyną“. Domėjimosi kultūros istorija vedamas, Z. Toliušis stengėsi surinkti žinias iš žmonių, kurie gyvai atsimenu garsių dvarininkų giminių atstovus, užfiksuoti jų atsiminimus ir bent iš dalies išsaugoti „dingusių gadynių šešėlius“.
Čia pateikiame mažą ištrauką iš rengiamo antrojo atsiminimų tomo – šį kartą apie garsios Oginskių giminės atstovus.
„Augant pas tėvus, man nekartą teko girdėti apie kunigaikščius Oginskius[1] ir jų Rietavo dvarą[2]. Nors tarp mano gimtinės (Jurbarko valsčiuje) ir Rietavo buvo virš 100 kilometrų atstumo, bet garsas apie Oginskius skambėjo plačiai ir pasiekdavo tolimiausius Žemaičių krašto užkampius.
Buvo pasakojama apie nepaprastai didelius Oginskių turtus, apie tai, kad kuris tai Oginskis buvęs vieno iš rusų caro pavainikis sūnus ir kad todėl jisai visai nesiskaitydavęs su vietos valdininkais ir net su pačiu Kauno gubernatorium.
Buvo kalbama, kad po Kražių įvykių (1894 m.) į Rietavą kokiais tai reikalais buvęs atvykęs Raseinių ispravnikas (policijos vadas), berods Vichmanas , dalyvavęs Kražių skerdynėse ir nekaltų kražiečių plakime. Bagdonas Oginskis[3] įsakęs savo žmonėms suimti atvykusį ispravniką, nugabenti jį arklidėn ir ten įkrėsti jam 50 bizūnų. Jokie ispravniko skundai ant Oginskio nieko nepadėję ir ispravnikas po kurio laiko buvęs iškeltas į kitą vietą. Taip kunigaikštis Oginskis reagavo į Kražių skerdynes.
Bagdonas Oginskis buvęs didelis šposininkas, pavyzdžiui, vasarą kartais išvažiuodavęs pasivažinėti ketverta arklių pakinkytomis šlajomis. Ypatingai jis mėgdavęs pasityčioti iš valdininkų. Kartą, kai iš Oginskio kam tai buvę priteista 18.000 rublių, kurių Oginskis geruoju nenorėjo mokėti, į Rietavą atvykęs kamarninkas (teismo antstolis) ir pareikalavęs sumokėti pinigus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Oginskis paprašęs antstolį atvykti per savaitę ir kai antstolis vėl atvažiavęs, tai jam buvęs įteiktas maišas, kuriame po vieną kapeiką buvusi supilta visa priteistoji iš Oginskio 18.000 rublių suma. Vargšas antstolis skaitęs pinigus kelias dienas.
[…]
Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”
