Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 74, 2020). Straipsnius jame publikavo Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė Jolanta Budriūnienė ir DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė:

JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu / Jolanta Budriūnienė // Knygotyra. – T. 74 (2020), p. 188-208;

Santrauka: Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/18607

Toliau skaityti „Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)“

Henriko Radausko kūryba EPAVELDE

Parengė Deimantė Žukauskienė


Henrikas Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų. Šiemet balandžio 23 d. minėjome 110-ąsias poeto gimimo metines. Pirmąjį  eilėraščių rinkinį „Fontanas“ H. Radauskas išleido 1935 m. Lietuvoje.  Eilėraštis „Fontanas“, pasirodęs to paties pavadinimo eilėraščių rinkinyje, yra vienas ryškiausių lietuvių  poezijos aukso fondo tekstų. Rinkinyje taip pat yra eilėraštis, kurio eilutes „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ turbūt yra girdėjęs bene kiekvienas besidomintis literatūra žmogus. Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs:

Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo san­kryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas, metonimi­jas ir aliteracijas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris“. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikė­tais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtin­giausių dalykų. Vaizduotės skrydis, drąsus, lengvas ir plastiškas („Ir per linksmą žolę ritosi / Dievo didelė širdis“), suteikia žodžiui ga­lią paversti daiktinę medžiagą spindinčia grožio konstrukcija. Kur praeina Mūza, ten „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“. Poeto siela vaikšto po rojų, kalbasi su dievais, o paskui „giesmes angelo“ kartoja. Poezija stovi būties centre – kai pasigirsta „sidabrinės dainos gaida“, javai puola ant kelių ir nutyla paukščiai… Poezija – vienintelė atspirtis prieš istorijos kataklizmus ir pačią mirtį, į kurią žmogus plaukia kaip upė į marias. „Ir srovena giesmės nemarumas, / Ir esu kaip žvaigždė begalinis“.

Vytautas Kubilius. Kūrybos individualumo ir autonomiškumo link (Henrikas Radauskas, 1996)

Rinkinį „Fontanas“ bei Laimono Noreikos įskaitytos Henriko Radausko poezijos galima rasti svetainėje epaveldas.lt


Fontanas / Henrikas Radauskas. – 1935

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004139869

Toliau skaityti „Henriko Radausko kūryba EPAVELDE“

Kūrybiškiausios anotacijos konkursas – maloni pažintis su knygų mylėtojais

Pasakoja Silvija Stankevičiūtė


Prizai konkurso laureatams. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Karantino laikotarpiu viešoji erdvė mirga nuo gražių, įdomių, netikėtų pavienių žmonių ir organizacijų sugalvotų iniciatyvų. Netekus galimybės gyventi įprastu kasdienybės ritmu, atsivėrė durys išradingumui ir kūrybiškumui. Su naujų veiklų poreikiu susidūrė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai, ir sugalvojo skaitytojams pasiūlyti kūrybiškiausios knygų anotacijos konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje!“. Džiaugiamės sulaukę ne tik įdomių darbų, bet ir šiltų dalyvių atsiliepimų, padėkos žodžių. Tai buvo pirmasis mūsų organizuotas konkursas, tad, kaip ir įprasta su pirmaisiais blynais, nebuvo tobulas, tačiau dalyvių įvertinimas džiugina ir skatina tęsti konkurso tradicijas, galvoti apie ateities projektus. Dar kartą nuoširdžiai dėkojame dalyvavusiems ir palaikiusiems!

Svarbiausias konkurso elementas – KŪRYBIŠKUMAS, todėl kviesta rengti eiliuotas, akademines, eseistines, parodijines, filmuotas anotacijas. Nenorintys rašyti konkurso dalyviai galėjo nusifilmuoti prie savo knygų lentynos ir pristatyti knygas žodžiu! Per mėnesį trukusį konkursą gauta 30 darbų iš Lietuvoje, Graikijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių skaitytojų. Sulaukėme vaizdo įrašų, esė, eilėraščio, laiško forma parašytų, taip pat pieštų, net ranka rašytų darbų. Anotacijas konkursui siuntė tiek suaugusieji, tiek mažieji skaitytojai. Penkis individualius darbus parengė vaikai. Kai kuriuos darbus drauge kūrė šeimos narių komandos ar net ištisa Lietuvių mokyklos Vašingtone bendruomenė. Skaitymas ne tik praturtina žiniomis, jis vienija gražiems darbams!

Toliau skaityti „Kūrybiškiausios anotacijos konkursas – maloni pažintis su knygų mylėtojais“

„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Paulius Širvys. A. Sutkaus nuotr. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Toliau skaityti „„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas“

Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė


 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)“

In memoriam Vincui Bartusevičiui (1939 06 04 – 2020 04 21)

Jolanta Budriūnienė


Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.

Šiuo neramiu visam pasauliui metu iš Vokietijos mus pasiekė žinia apie ilgamečio ir nuoširdaus Nacionalinės bibliotekos bičiulio dr. Vinco Bartusevičiaus mirtį.

Dr. Vincas Bartusevičius – vadinamosios DP ( DP – Displased Persons, perkeltieji asmenys) kartos atstovas, 1944 m. su tėvais pasitraukęs į Vokietiją ir su šia šalimi susiejęs visą savo tolesnį gyvenimą. 1959 m. jis baigė Vasario 16-osios gimnaziją, Miuncheno ir Tiubingeno universitetuose studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją. 

Toliau skaityti „In memoriam Vincui Bartusevičiui (1939 06 04 – 2020 04 21)“