Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.


Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.

Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“


„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“


Berklis, 1963


Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.

1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“

Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.


Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.

Romain Gary, „Aušros pažadas“


„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>


„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“


Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.


Toliau skaitytiKur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

INGA VINČIŪNIENĖ: Sayakos Muratos knygos „Kombinio moteris“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas. I. Vinčiūnienę Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla apdovanos specialiu prizu už kūrybiškiausią šioje leidykloje išleistos knygos anotaciją. Sveikiname!


Knygos centre – Kombinis –  nedidelė maisto ir buities prekių parduotuvė Japonijoje, ir jame jau 18 metų dirbanti Keiko Furukura. Moteriai 36-eri metai, ji netekėjusi ir bevaikė, turinti išsilavinimą, tačiau visą savo gyvenimą pradirbusi vienintelėje darbovietėje – Kombinyje. Per ilgus metus Keiko „pergyveno“ nesuskaičiuojamą kiekį kolegų ir viršininkų. Ji neturi pomėgių ar susidomėjimo objektų, todėl yra tobula darbuotoja. Jei tik reikia, Keiko gali dirbti bet kada – ir per šventes, ir savaitgalį, net naktį. Ar minėjau, kad Kombinis dirba 24 h per parą?

Autorės knygų lentyna

Atrodytų, KAIP galima taip ilgai stovėti vietoje ir neturėti jokių ambicijų?! Greičiausiai Keiko yra nelaiminga, greičiausiai ji gyvenimo dugne ir tiesiog negali pakęsti savęs ir tos monotoniškos kasdienybės… Nustebsite, bet Keiko viskas gerai. Ji jaučiasi patogiai atlikdama rutinines užduotis. Jai patinka gyventi vienai ir dirbti Kombinyje. Keiko neturi jokių didesnių pomėgių. Tiesą, pasakius, darbas Kombinyje yra centrinė jos gyvenimo ašis. Ji jaučiasi realizuojanti save dėliodama prekes ir maloniai aptarnaudama klientus. KAS čia per absurdas? KAIP taip išvis gali būti!

To nesupranta nei Keiko šeima, nei aplinkiniai. Ne veltui jaunesnioji sesuo netgi išmoko Keiko pateisinti savo keistą gyvenimo būdą: „Negaliu keisti savo darbo, nes esu silpnos sveikatos“. Pati Keiko supranta, kad tiek ji, tiek jos gyvenimas yra kitokie, todėl stengiasi išvengti nepatogių situacijų, o jei reikia dėl šventos ramybės net pameluoti.

Visgi, kitoks žmogus yra nepatogus aplinkiniams. Gerieji žmonės siūlo pagalbą – gal supažindinti su vienišu vyriškiu? Gal padėti susirasti naują darbą? Ne? Jei atsisakai pagalbos, tai būk maloni, bent pateik logišką paaiškinimą. KODĖL renkiesi taip gyventi? KODĖL tau nesvarbu? KODĖL?

Pasakodama šią knygą, mintyse matau metalo spalvos Kombinį ir girdžiu kasos aparatų pypsėjimą. O kaip jūs reaguotumėte sutikę Keiko? Ar daug iškiltų klausimų KODĖL?



Anotuojama knyga: Sayaka Murata, Kombinio moteris, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

Kalba neredaguota.

Kazimiera PETKEVIČIŪTĖ: Lucios Berlin knygos „Namų tvarkytojos vadovas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija


Autorės knygų lentyna

Tai – ne vadovėlis, kaip tinkamai išsivalyti namus ar spintas. Ar kaip tapti tobula šeimininke. Ar gyvenimą pagaliau susitvarkyti.

Ši knyga netaps retritu, kuriam pasibaigus gyvensite laimingai ir sąmoningai. Ji – ne saviugdos kursas, kuris įtikins, kad galite tapti balerina, net jei esat pensijoj ir niekada nešokot. Tai ir ne kaučerio, kuris po savaitės žada teigimas transformacijas, išmintis.

Veikiau atvirkščiai. Nelengvi darbai. Šeima. Vaikai. Žalingi santykiai su vyrais. Viešosios skalbyklos. Vienatvė. Buitis. Alkoholizmas. Pasimetę ir meilės išsiilgę žmonės. Lyg ir nieko išskirtinio, išskyrus patį gyvenimą. Nes ir Lucia Berlin novelės itin autobiografiškos.  

O visgi. „Namų tvarkytojos vadovas“ – knyga, pilna mažų, nuoširdžių vilties blyksnių. Jie gali greit užgesti, bet atrodo gyvybiškai reikalingi. Lyg sėdėtum suverstam kambary apsunkusia širdim, bet atsistotum, prasivertum langą ir įsileistum vidun gaivaus pavasario oro. Ir akimirkai pasidarytų lengviau. Nuo to nepradėtum pasiutusiai tvarkytis nei kambario, nei gyvenimo. Bet ir pro langą šokti irgi nebesinorėtų.

„Namų tvarkytojos vadovas“ – knyga žmonėms, ieškantiems, kaip susitvarkyti save, ir žinantiems, kad ne visada viskas pavyksta.



Anotuojama knyga: Lucia Berlin, Namų tvarkytojos vadovas, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė, Vilnius: Kitos knygos, 2019.

Kalba neredaguota.

Elzė MĖLYNYTĖ (15 m.):  Jerome’o David’o Salinger’io knygos ,,Rugiuose prie bedugnės“ anotacija       

„Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija


Autorės knygų lentyna

Ar kada nors svajojote nuvykti į Niujorką? Pasisupti žymiojoje karuselėje, pavaikštinėti šio miesto nacionaliniame parke, pajusti Didžiojo obuolio skonį, išvysti garsiojo Brodvėjaus miuziklą? Šias svajones jums padės išpildyti J. D. Selindžerio romanas ,,Rugiuose prie bedugnės‘‘. Kūrinys, devynis kartus bandytas uždrausti mokyklose, dažnai vadinamas žudikų mėgstamu romanu. Taip yra ne be reikalo. Ši knyga yra dažnai asocijuojama su žymaus atlikėjo J. Lenono nužudymu. Kūrinyje pasakojama trumpa jaunuolių maišto simboliu tapusio šešiolikmečio Holdeno Kolfildo kelionė namo į Niujorką, kurios metu jis patiria daug nuotykių ir tuo pačiu metu tarsi kovoja su pačiu savimi. Romano eilutėse susipina skausmas ir džiaugsmas, pyktis ir susitaikymas, meilė ir  neapykanta, džiaugsmas ir liūdesys. Laisvai liejasi alkoholis, rūksta cigaretės dūmai, tiesa virsta melu ir atvirkščiai. Neretai apie šią knygą žmonės kalba tokiais žodžiais: „negaliu pakęsti šio romano“, „neleiskite savo vaikams to skaityti“, „tragedija, tiesiog tragedija“, „tai yra pasityčiojimas iš tikros literatūros“. Tačiau ar tikrai taip yra? Į šį bei į tokius klausimus, kodėl suaugusieji dažnai meluoja vaikams, kur žiemą dingsta Niujorko centrinio parko antys, ką slepia, atrodo, idealus anglų kalbos mokytojas ponas Entonilis ir, žinoma, kaip susiklostys Holdeno Kolfildo kelionė bei tolimesnis gyvenimas, sužinosite tik perskaitę šį skandalingą kūrinį.



Anotuojama knyga: Jerome David Salinger, Rugiuose prie bedugnės, iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, Vilnius: Alma littera.

Kalba neredaguota.

Beatričė ALIŠAUSKAITĖ (15 m.): Christopher’io Paolini’o knygos ,,Eragonas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Anotacijos autorės knygų lentyna

              Apie knygos autorių

Paolinis vardu Kristoferis, penkiolikmetis jaunuolis,
Amerikoj gimęs, baigęs mokyklą, rašytoju tapo,
O devyniolikos jis pateko Guinesso knygon.
Labai pasisekęs jo kūrinys „Eragonas“ vadinas.
Ir kas gi galėjo žinot – jo darbas fantastika!
Nesnauski, skaitytojau, knygą tavo rankos teima
Ir nerki į josios gilumą! Nerealūs dalykai…Žinoki-
Slėnis snieguotas Paolinį įkvėpęs kūrybai.

               Apie knygą

Eragonas, penkiolikos metų, vaikštinėjo po kalnus,
Rado kiaušinį drakono, mėlyną akmenį,
Apsidžiaugęs Safyrą išvydo – radinys jo vertybė!
Greitai pajuto pavydą: kelią pastojo bjaurybės…
O kad galėtų tapt riteriu… šešėliai, elfai ir kitos būtybės,
Nesuminėsiu visų, veikėjui padėjo net kaimo išminčius…
Atskleis Eragonas jaunasis savo stiprybę –
Sumanyta gerai, knyga nuotykinė!



Anotuojama knyga: Christopher Paolini, Eragonas, iš anglų kalbos vertė Andrius Tapinas, Vilnius: Alma littera.


Kalba neredaguota.

Kamilė ANUŠAUSKAITĖ (17 m.): Mitch’o Albom’o knygos ,,Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija


Autorės knygų lentyna

     Ši žinomo amerikiečių rašytojo Mitch Albom knyga prikaustys dėmesį kiekvieno giliau mąstančio ar ieškančio atsakymų į klausimus: o kas laukia mūsų po mirties, ką sutiksime nukeliavę Anapilin? Ne veltui knyga priklauso ,,Keistosios kolekcijos“ serijai, nes kiekvienas suprasime, savaip interpretuosime, kodėl žemiškasis gyvenimas taip glaudžiai susijęs su pomirtiniu.

     Atrakcionų parko prižiūrėtojas, aštuoniasdešimt trejų metų Edis, atrodo, gyvena paprasto žmogaus gyvenimą. Nors gyvenime patyręs nemažai išbandymų (sudėtingų santykių su tėvu, kurie privertė nemažai kentėti, netgi pakeisti profesiją, ištvėręs karo baisumus, palaidojęs žmoną ir t.t.), išlieka pakankamai dvasiškai stiprus ir pareigingas žmogus.

     Tačiau vieną dieną sugenda vienas iš atrakcionų ir atsikabinęs vežimėlis krinta tiesiai ant mažos  mergaitės. Edis bando ją išgelbėti, bet, deja, žūsta pats kankinamas vienintelio klausimo: ar spėjo išgelbėti mažąją. Ir tada mes kartu su Edžiu patenkame į pomirtinį pasaulį. Senasis atrakcionų prižiūrėtojas sutinka penkis žmones, kurie laukia jo ten, rojuje, kad atskleistų visiems žinomas ir kartu neatrastas tiesas, kad kartais gali atimti gyvybę žmogui, visai to nežinodamas, kad artimas žmogus, pats daug kentėjęs žemėje, tiesiog nesugebėjo su sūnumi elgtis kitaip.

     Susitikimai rojuje su Mėlynuoju Žmogumi, kariuomenės kapitonu, atrakcionų parko įkūrėja, žmona Margareta ir dar vienu žmogumi atskleidžia daug netikėtų dalykų. Tačiau, kas tas penktasis žmogus? O gal ta pati mergaitė, kurios Edis nespėjo išgelbėti? Šiuos ir kitus ne mažiau intriguojančius dalykus  sužinosite perskaitę šią paslaptingą knygą, kuri privers susimąstyti ir galbūt iš naujo įvertinti kai kurias gyvenimo vertybes.



Anotuojama knyga: Mitch Albom, Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė-Erichsmeier, Vilnius: Alma littera, 2004.

Kalba neredaguota.