Parengė Silvija Stankevičiūtė
Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.
Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“
Berklis, 1963
Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.
1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:
„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“
Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.
Romain Gary, „Aušros pažadas“
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>
„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“
Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.
Toliau skaityti „Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų„
